Pasibaigus ledynmečiui, maždaug prieš 10 tūkst. metų Lietuvoje pasirodė ir pirmieji žmonės. Praėjo dar keli tūkstančiai metų ir jie paliko bent kol kas žinomus seniausius kapus ir gyvenvietes Lietuvoje, ir, įstabiausia, Telšių rajono teritorijoje – prie Biržulio ežero. Šių Lietuvos istorijai svarbių atradimų autorius – profesorius Adomas Butrimas.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 56)
Vėlyvojo neolito kapai
Donkalnio ir Spigino kapinynuose vyrauja mezolito ir vidurinio neolito kapai. Jie sietini su senosiomis Europos medžiotojų, žvejų akmens amžiaus bendruomenėmis, turėjusios kitokį, nei daugumos dabartinių europiečių, genetinį „įspaudą“.
Vėlyvasis neolitas jau siejamas su žemdirbyste ir indoeuropiečių išplitimu Europoje. Donkalnio 7 kapo nurodomos dvi datos: prieš 5 tūkst. 547 – 5 tūkst. 397 ir prieš 5 tūkst. 38 – 4 tūkst. 901 metus. Kape aukštielninkas palaidotas vyresnis nei 50 metų vyras. Įkapės – lokio žandikaulis ir titnaginis dailiai retušuotas strėlės antgalis.
Minėtoje knygoje autoriai rašo: „Atlikti DNR tyrimai parodė, kad Donkalnio 7 kape palaidotas vyras priklausė U5a2d1 (mtDNR) ir R1 (Y-DNR) haplogrupėms, o jo protėviai galėjo būti 30 procentų iš rytų ir 70 procentų iš vakarų medžiotojų-žvejų-rankiotojų bendruomenės. Tai rodo, kad IV tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje ir IV-III tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje šių grupių atstovai su tipiška Narvos kultūros keramika ir būdingu kaulo-rago dirbinių asortimentu tebegyveno Biržulio ežero apylinkėse, pavyzdžiui, Daktariškės 5-ojoje gyvenvietėje“. Pagal stroncio metodą, šis vyras gimė ne prie Biržulio, o vaikystėje atvyko iš pietų Suomijos ar Karelijos.
Spigino 2 kapas – pats jauniausias iš visų aptiktų. Vėlgi nurodoma dviguba kapo data: prieš 4 tūkst. 936 – 2 tūkst. 320 ir 4 tūkst. 158 – 3 tūkst. 775 metus. Kape 50-55 metų vyras palaidotas labai suriestas, buvo aukštas tiems laikams – 180 centimetrų ūgio. Pagal stroncio tyrimus, vyras visą laiką gyveno prie Biržulio. Šis žmogus jau priklausė Virvelinei, indoeuropietiškai, kultūrai. Anot knygos autorių, „Atlikti genomo tyrimai liudija, kad kapas skirtinas vyriškai Y-DNR haplogrupei ir atspindi įsruvą naujų genų, sietinų su indoeuropietiška Virvelinės keramikos kultūra, kuri Biržulio regione labai ryški III tūkstantmečio prieš Kristų antrojoje pusėje“.
Jų gyvenimas buvo sunkus
Mezolito ir neolito amžiais žmonių gyvenimas buvo sunkus, kupinas pavojų. Tai liudija kai kurių palaikų kaulų traumos. Nėra visiškai aišku, ar jos atsirado dirbant, medžiojant, ar kovojant. Žmones vargino įvairios ligos, ypač dantų skausmai.
Palaikai nepapasakoja apie socialinę sanklodą. Apie ją galime spręsti vien iš įkapių gausos. Kai kuriuose kapuose įkapių būta daugiau nei kituose.
A.Butrimo monografijoje bandoma apžvelgti visus šio laikotarpio žmonių gyvenimo aspektus, lyginant su kitais tyrinėjimais. Pageidaujantiems išsamiau pažinti Biržulio ežero apylinkių senovės gyvenviečių žmonių gyvenimą, patartina perskaityti šią monografiją. Kaip ir kitur gyvenusių žmonių, taip ir prie Biržulio ežero, pagrindinis maisto šaltinis buvo gaunamas iš medžioklės, žvejybos ir rankiojimo. Palaikų analizė parodė, kad žmones lydėjo dažni badavimo periodai. Pagrindinė medžiaga rūbams ir avalynei buvo žvėrių kailiai. Kapuose aptikti pragręžtų žvėrių pakabučiai rodo, kad mezolito laikotarpio žmonės medžiojo briedžius, taurus, šernus. Svarbus maisto šaltinis buvo žuvis.
A.Butrimas monografijoje rašo, kad „Paleozoologiniai ir archeologiniai tyrimai rodė ypatingą medžioklės reikšmę gyventojams apsirūpinant maistu, tą liudijo ir mezolito laidojimo papročiai, ir tai, kad žvėrių dantys buvo pagrindinės įkapės, tačiau stabiliųjų izotopų tyrimai teigia ką kita. Tiek vidurinio, tiek vėlyvojo mezolito Donkalnio ir Spigino kapinynų medžiaga, taip pat ir Latvijos teritorijos Zvejniekų kapinyno tyrimų duomenys rodo svarbiu dietos komponentu buvus gėlavandenes žuvis“.
Vis dėlto žmonės, kaip rodo palaikų tyrimai, vaikystėje patyrė nuolatinius badavimo periodus.
Tačiau už kelių tūkstančių metų vėlyvojo neolito kapų palaikų dietologiniai tyrimai parodė ryškiai sumažėjusius žuvies kiekio rodiklius, o gyvulinio proteino rodikliai labai išaugę.
Mezolito laikotarpio žmonių gyvensenos ir socialinės sanklodos bruožai aprašyti „Lietuvos istorijoje“ (I tomas, Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, 2005). Visą mezolito epochą ir neolito iki vėlyvojo neolito žmonės gyveno vasaros, žiemos, rudens-pavasario stovyklavietėse. Tokį gyvenimo būdą lėmė medžioklė, žvejyba, vaisių ir uogų rankiojimas, kai skirtingais metų laikais būdavo naudingiau įsikurti kuriose nors vietose. Būstai buvo panašūs į jurtas: įkastos į žemę iš karčių ir šakų suręstos, velėna apdengtos pusiau žeminės „palapinės“. Viename tokiame būste gyveno 5-7 asmenų šeima, o visą bendruomenę sudarė apie 30 žmonių. Bendruomenė buvo giminė, todėl jaunikiai nuotakas parsivesdavo iš kitų bendruomenių. Tarp vyrų, moterų ir vaikų vyravo darbo pasiskirstymas. Vyrai medžiojo, žvejojo, moterys prižiūrėjo būstus, išdirbo kailius, iš jų ar odos siuvo rūbus, vietoje siūlų naudodamos gyvulių sausgysles. Ir, aišku, augino vaikus. Vasaromis ir rudenį jos kartu su mažesniais vaikais rinko uogas, vaisius, riešutus, maistines žoleles. Vyresni vaikai eidavo žvejoti, dažniausiai – žeberklais.
Mezolito laikotarpio pagrindiniai įrankiai buvo gremžtukai, lankai su strėlėmis, ietys (dažniausiai nusmailintos ir galuose apdegintos kartys), titnaginiai peiliai. Žmonės dar nemokėjo lipdytis puodų.
Mezolito laikotarpio žmonės mito iš žvejybos ir medžioklės. O gyvenvietėse prie Biržulio ežero viduriniame ir vėlyvajame neolite jau aptinkami žemdirbystės ir gyvulininkystės pėdsakai. Daktariškės 5-ojoje neolito gyvenvietėje aptikta galvijų, avių, ožkų, arklių, kiaulių ir šunų kaulų.
Žemdirbystė ir gyvulininkystė reikalavo sėslumo, nuolatinių gyvenviečių. Didėjant žmonių skaičiui, daugėjo ir dirbamos žemės plotų bei ganyklų. Žmonės sėjo kanapes, soras, kviečiukus, šerytes, šiek tiek vėliau – miežius ir ankštinius augalus. Biržulio apyežerėse kūrėsi naujos gyvenvietės.
Ankstyvajame neolite jau atsirado keramika: puodai, kiti moliniai indai. Žmonės gaminosi akmeninius kirvukus, juose išmokę pragręžti skyles. Pradėti statyti namai, pastogės ir pašiūrės gyvuliams. Svarbi permaina buvo audimo atsiradimas. Žemdirbystei reikėjo specifinių įrankių, kurie nebūdingi ankstesniems laikotarpiams.
Mezolito žmonės nebuvo mūsų protėviai
Pagal palaikus nustatyta, kad mezolito laikotarpio moterų ūgio vidurkis 154,5 cm, o vyrų – 167,1 cm, vėlyvojo neolito laikotarpio moterų ūgio vidurkis – 146 cm. Jį labai sumažina Donkalnio 6 kape palaidotos moters ūgis – tik 139 cm. Vėlyvojo neolito laikotarpio vyrų ūgis – 177 cm.
Prie Biržulio ežero palaidoti žmonės anaiptol nebuvo lietuviai, net ir baltai, net ir platesnė grupė, – indoeuropiečiai. A.Butrimas monografijoje apibūdina šiuos seniausius Lietuvos teritorijos gyventojus: „Donkalnyje ir Spigine palaidoti hipermorfiški mezobrachikraniški plačiaveidžiai žmonės priklausė stambiems apvaliagalviams europidams“. Toks gyventojų tipas būdingas ir palaikams, aptiktiems Švedijoje. Genetiniai tyrimai parodė, kad Donkalnio, Spigino kalvelėse, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje palaidoti mezolito laikotarpio žmonės turėjo U genų tipus, kurie tarp dabartinių europiečių labai reti, juos turi tik 1-7 procentai gyventojų, išskyrus Suomijos samius, tarp kurių šio genotipo dažnumas siekia daugiau nei 40 procentų.
Taigi pirmieji mūsų rajono teritorijos gyventojai priklausė kitam nei indoeuropiečiai antropologiniam tipui. Ir, panašu, vėliau vėlyvojo neolito laikotarpiu atvykusios naujos grupės buvo visai kitos „tautybės“.
Monografijoje A.Butrimas rašo: „Senųjų Europos žemdirbių kultūrų kaulinės antropologinės medžiagos tyrimai parodė, kad tarp jų iš viso nerasta nei U5, nei U4 genotipo. Taigi, jei ir vyko tarp šių dviejų grupių mainai, tai tik artefaktų, o ne genų lygmenyje. Matome, kad žemdirbystės plitimo Europoje negalima paaiškinti be esminio naujų gyventojų įsiliejimo, ir pirmieji žemdirbiai Europoje tikrai nėra tiesioginiai senųjų Europos medžiotojų ir maisto rinkėjų palikuonys, o migrantai, pasirodę neolito laikotarpiu“.
Tiesa, kai kurie mokslininkai buvo linkę sieti indoeuropiečius su pirmaisiais poledynmečio mezolito laikotarpio gyventojais. Tačiau, kaip minėta, tyrimai rodo visai ką kita. Šių pirmųjų gyventojų negalime laikyti savo protėviais, nes tarp jų ir vėlyvojo neolito žmonių nėra genetinio tęstinumo.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
