Rašytojas Karolis Petryla, pristatantis projektą „Krotingis“, įsitikinęs, kad senoji žemaičių kalba pamažu nyksta, todėl nusprendė į ją atkreipti dėmesį netradiciniu būdu – sukūrė folk-rap kūrinį, kuriame gausu autentiškų senųjų žemaitiškų žodžių, ir paskelbė dainos vertimo konkursą. Vis dėlto verta pabrėžti, kad tai – autoriaus asmeninis požiūris, susiformavęs iš jo patirties. Daugelis Žemaitijos gyventojų, ypač Telšių krašte, kasdien vartoja žemaičių kalbą, ją puoselėja, perduoda vaikams, o ja kalba ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas bei mažieji žemaičiai. Apie savo sumanymą, projekto idėją ir norą išsaugoti senuosius žemaitiškus žodžius Karolis Petryla pasakoja šiame interviu.
Internete debiutavo muzikinis projektas „Krotingis“, pristatantis, kaip teigia autorius, bene pirmąją folk-rap dainą senąja žemaičių kalba – „Šuok, šuok“. Kartu su kūriniu pasirodė ir vaizdo klipas, kuriame gausu autentiškų senųjų žemaitiškų žodžių bei žaismingų posakių, kai kurie jų skamba tarsi prancūzų ar italų kalba. Vaizdo klipas: https://www.youtube.com/watch?v=k1pTNHjohlw
Kartu paskelbtas ir vertimo konkursas. Klausytojai kviečiami, remdamiesi dainos tekstu, patys išversti jį į lietuvių kalbą. Oficialus vertimas ir konkurso nugalėtojas bus paskelbti pasibaigus konkursui. Daugiau apie konkursą: https://sites.google.com/view/krotingis/konkursas?authuser=0
Ernesta Dačkevičienė
– Prisistatykite – iš kur esate, kam atstovaujate, kuo užsiimate gyvenime?
– Esu Karolis Petryla (Krotingis), 39 metų rašytojas. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, tačiau širdyje esu klaipėdietis. Taip pat esu gyvenęs Skuode, o mano tėvai kilę iš giliosios Žemaitijos – Prialgavos ir Šačių. Ten dar ir šiandien vyresnioji bei dalis vidurinės kartos žmonių supranta senąją, giliąją žemaičių kalbą.
– Klausantis susidaro įspūdis, kad tai kurta dirbtinio intelekto, neteisingai kirčiuojant ir tariant žemaitiškus žodžius. Ar nebijote užsitraukti žemaičių nemalonės?
– Dainos žodžiai yra visiškai mano. Kadangi nesu dainininkas, o vien dirbtinis intelektas tokių žodžių ir tokio atlikimo nesukurtų, teko pačiam įdainuoti kūrinį, o vėliau balsą apdoroti specialia programa. Taip pat su dirbtinio intelekto pagalba kūriau ir vaizdo klipą, kad jį būtų įdomiau žiūrėti.
Kai kur kirčius pakeičiau sąmoningai. Pavyzdžiui, žodis „JebEntas“ įprastai tariamas vienaip, tačiau dainos pabaigoje specialiai sukirčiavau jį kitaip „JebentAs“, kad skambėtų netikėčiau ir sukurtų stipresnį efektą.
Gyvename dirbtinio intelekto laikais. Kaip tik neseniai pralinksmino pusseserės dukra iš Kretingos – ji įkėlė šią dainą į dirbtinio intelekto programą ir paklausė, kokia čia kalba. Programa atsakė, kad tai vokiečių kalba. Tokios situacijos tik parodo, kad jaunimui įdomu.
– Kaip gimė idėja sukurti projektą „Krotingis“ ir kodėl pasirinkote būtent senąją žemaičių kalbą? Kas tai per projektas?
– Idėja kilo gražų rudenį kartu su žmona vaikštant po Žemaitijos miškus. Ji – tikra vilnietė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tačiau turinti šaknų Žemaitijoje, Šilutės rajone. Tą dieną buvome susitikę su mano draugais, visi maždaug keturiasdešimtmečiai. Tuomet žmona man netikėtai pasakė: „Bet jūs su draugais nebekalbate žemaitiškai.“
Nustebau: „Kaip tai nebekalbame? Juk girdėjai – visą laiką bendravome žemaitiškai.“
Ji atsakė: „Jūs tik nukertate žodžių galūnes, ir tiek. Aš viską suprantu. O kai važiuodavome pas tavo močiutę, beveik nieko nesuprasdavau ir vis prašydavau: „Versk, versk.“
Tada ir susimąsčiau. Iš tiesų mano karta senąja žemaičių kalba jau beveik nebekalba – nebent vienas kitas senesnis žodis dar išsprūsta. Kai pats buvau mažas, ir man tekdavo prašyti mamos išversti, ką pasakė močiutė, Sibiro tremtinė.
Pagalvojau, kad tai labai liūdna. Nors žemaičių kalba šiandien išgyvena pakilimą – ją girdime iš atlikėjų, renginių vedėjų ir kitų viešų žmonių – senoji jos atmaina sparčiai nyksta.
Taip gimė projektas „Krotingis“. Nusprendžiau sukurti dainą ir vaizdo klipą, kuriuose būtų kuo daugiau autentiškų senųjų žemaitiškų žodžių. Sąmoningai nusprendžiau iki konkurso pabaigos neskelbti vertimo į lietuvių kalbą. Norėjau pamatyti, kiek patys žemaičiai dar supranta savo senąją kalbą ir kaip į ją reaguos kitų Lietuvos regionų žmonės. Mano žmona prisipažino, kad didelės dainos dalies ji visai nesupranta.
Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kokia iš tikrųjų žavi yra senoji žemaičių kalba. Ar ne smagu, kai kalbiesi su dzūku, suvalkiečiu ar aukštaičiu, o jie pasimeta? Į dainą specialiai įtraukiau posakių, kurie aukštaičiams skamba kone kaip prancūzų kalba. Pasibaigus konkursui, paskelbsiu geriausią dainos vertimą į lietuvių kalbą, kad visi galėtų suprasti visą jos prasmę.
– Kodėl pasirinkote folk-rap žanrą? Kaip, Jūsų manymu, jis padeda sudominti jaunesnę auditoriją?
– Atsakymas labai paprastas. Jeigu nori klausytojams parodyti kuo daugiau nykstančių žemaitiškų žodžių, rokas ar popmuzika tam nelabai tinka – jose tiesiog per mažai teksto. Be to, nuo pat pradžių žinojau, kad nesu dainininkas ir teks ieškoti technologinių sprendimų, todėl repas pasirodė tinkamiausias pasirinkimas.
Folk-rap žanras dar suteikia tautiškumo, o vaizdo klipe šią nuotaiką papildo tautiniai drabužiai. Manau, kad jaunimą labiausiai sudomina pats klipas – jame daug jaunų veikėjų, emocijų, įsimylėjimo, laimės, pasitikėjimo savimi ir kitų jiems artimų dalykų.
– Kaip buvo renkamas dainos tekstas? Kiek jame autentiškų senųjų žemaitiškų žodžių ir posakių? Ar konsultavotės su kalbininkais ar žemaičių kalbos tyrėjais, siekdamas išlaikyti kalbos autentiškumą?
– Perverčiau kelis žemaičių kalbos žodynus. Pirmiausia ieškojau žodžių, kuriuos kadaise girdėdavau iš savo močiutės, bet pats jau buvau primiršęs.
Vieno žodžio vis dėlto atsisakiau. Su mama iš anksto nesitariau, nes norėjau, kad daina jai būtų staigmena ir galėčiau pamatyti, ar ji viską supras. Ji suprato. Tas konkretus žodis žodyne reiškia užpakalį, tačiau mūsų karta jį jau buvo pradėjusi vartoti kaip necenzūrinį, todėl nusprendžiau jo neįtraukti. Mama vėliau patvirtino, kad šio žodžio reikšmė iš tiesų buvo pakitusi.
Turėjau aiškų dainos scenarijų. Pirmoji dalis skirta meilei, antrojoje sąmoningai daugiau repo, kad tilptų kuo daugiau griežtesnių senųjų žemaitiškų žodžių, o paskutinėje dalyje atsiranda daugiau kultūrinių dalykų – pavyzdžiui, senųjų patiekalų pavadinimai, kurių šiandien daugelis jau nebežino.
Taip įsijaučiau į kūrybą, kad pirmasis į telefoną įrašytas variantas truko net devynias minutes. Todėl teko labai daug trumpinti ir atsisveikinti su gausybe gražių žemaitiškų žodžių.
Taigi dainoje tikrai gausu autentiškų senųjų žemaitiškų žodžių. Daugelį jų prisiminiau iš močiutės kalbos ir galėjau aiškiai pamatyti, kurių šiandien jau beveik nebenaudojame. O dėl šmaikštumo įtraukiau ir garsiuosius „prancūziškai“ skambančius posakius – „A lepantiu i?“ ir „Bruons žiūr“. Greitai tariami jie iš tiesų primena prancūzų kalbą, todėl kitų Lietuvos regionų žmonės dažniausiai jų visiškai nesupranta.
– Jūsų nuomone, kokia šiandien yra senosios žemaičių kalbos situacija? Ar ji nyksta sparčiau nei anksčiau?
– Man atrodo, kad mano karta yra paskutinė, kuri dar spėjo atsinešti bent dalį senosios žemaičių kalbos. Net mano tėvai, man augant, jau buvo prisitaikę prie jaunesnės kartos kalbėjimo.
Dar natūraliai vartojame kai kuriuos posakius, pavyzdžiui: „Uždaryk duris, trauk ciongs“, sakome „šliors“, „švaks“ ir dar keletą kitų žodžių. Tačiau daugelio senųjų žodžių jau nebesame girdėję arba jie natūraliai išnyko iš kasdienės kalbos.
Apie dabartinius žemaičių vaikus jau sunku ir kalbėti. Jeigu jų tėvai ir seneliai nebekalba senąja žemaičių kalba, vaikai dažnai net nežino, kad tokia kalbos atmaina egzistuoja. O juk labai smagu išgirsti daug nesuprantamų žodžių ir norėti sužinoti, ką jie reiškia.
Vis dėlto vilties neprarandu. Pastaruosius kelerius metus žemaičių kalba tarsi išgyvena pakilimą. Turime Paulių Samošką, kuris savo tinklalaidėse kalba tik žemaitiškai, o jo klauso visa Lietuva. Turime grupę „Žemaitukai“, nuostabaus balso Austieją ir kitų kūrėjų.
Prieš penkiolika ar dvidešimt metų daugeliui buvo gėda kalbėti žemaitiškai, nes tai buvo laikoma „kaimiečių“ kalba. Dabar situacija pasikeitė – žemaičių kalba tapo kultūros dalimi, ja didžiuojamasi. Galbūt kartu su tuo sugrįš ir senieji žemaitiški žodžiai.
– Ar Jus nustebino, kad net jauni žemaičiai nebesupranta kai kurių senųjų žodžių?
– Kol žmona neatkreipė į tai dėmesio, net nebuvau susimąstęs, kad tai apskritai yra problema ar įdomi tema. Tuomet supratau, kad ir pats kasdien pavartoju vos kelis tokius žodžius, kurių kiti nesupranta. O vaikystėje juk ir man pačiam daugelį jų reikėjo išmokti.
– Kodėl nusprendėte surengti vertimo konkursą, o ne iš karto paskelbti dainos vertimą?
– Norėjau, kad klausytojai patys pasuktų galvą, o pirmiausia patys žemaičiai savęs paklaustų: „Ar tikrai viską suprantu?“
Jeigu nesupras, teks ieškoti žodžių reikšmių arba laukti oficialaus vertimo. Manau, kad taip daugiau žmonių atkreips dėmesį į senąją žemaičių kalbą ir pamatys, kokie žodžiai dar visai neseniai buvo vartojami.
– Ar jau sulaukėte pirmųjų dalyvių reakcijų? Kokie vertimo bandymai labiausiai įsiminė?
– Konkursas dar tik prasidėjo, todėl kol kas sulaukiau tik pažadų, kad žmonės pabandys išversti tekstą.
Labai įdomios buvo artimųjų reakcijos. Mama pasakė, kad viską suprato. Tėtis paklausė tik vieno žodžio reikšmės. Mano žmona iki šiol nežino, apie ką tiksliai dainuojama, tik gūžčioja pečiais. O jaunesni žemaičiai puolė ieškoti vertimo pasitelkdami įvairias programas. Jiems pati projekto idėja labai patiko.
– Ko tikitės pasiekti šiuo projektu – ar svarbiausia atkreipti dėmesį į žemaičių kalbą, ar paskatinti žmones ją vartoti?
– Šiame etape svarbiausia atkreipti dėmesį į, mano nuomone, nepaprastai žavią senąją žemaičių kalbą. O ar ją vartoti, tegul nusprendžia patys žemaičiai. Kaip minėjau, tikiu, kad ateityje tai gali tapti savotiška mada.
– Kodėl pasirinkote paslaptingo projekto formatą ir kol kas neatskleidžiate savo tapatybės? Ar „Krotingis“ turės tęsinį? Gal planuojate daugiau kūrinių ar kitų iniciatyvų, skirtų žemaičių kalbai ir kultūrai?
– Mano tapatybės slėpti nėra jokios problemos – esu Karolis Petryla. Tačiau pasirinkau atskirą projekto pavadinimą „Krotingis“ dėl dviejų priežasčių.
Pirma, nesu dainininkas, todėl nėra prasmės šio projekto sieti su mano pavarde.
Antra, jeigu žmonėms ši iniciatyva patiks, po „Krotingio“ vardu ateityje galės atsirasti ir daugiau kūrinių ar kitų iniciatyvų. Galbūt atsiras žmonių, kurie norės savo balsu įdainuoti senąją žemaičių kalbą, o aš galėsiu kurti vaizdo klipus, aranžuoti muziką ir prisidėti kitais būdais.
Viskas priklausys nuo to, ar žmonės norės dar daugiau tokios kūrybos. Medžiagos tikrai turiu – pirminis tekstas buvo gerokai ilgesnis, todėl teko labai daug jo išbraukti. Iš nepanaudotos medžiagos išeitų bent trys ar keturios popmuzikos dainos.
Man būtų labai smagu kitą kartą išgirsti merginos atliekamą kūrinį senąja žemaičių kalba ir matyti, kaip žmonės nekantriai laukia vertimo į lietuvių kalbą.
– Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kodėl verta išsaugoti senąją žemaičių kalbą, ką pasakytumėte?
– Nes senoji žemaičių kalba – tai žavesys, unikalumas, gyva istorija ir tvirtumas; ji savyje neša tokį charakterį, kuris man primena stoikų filosofiją.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply