Viena seniausių Žemaitijos bažnyčių. Pagonybės ir krikščionybės susidūrimas. Daugkartiniai gaisrai ir perstatymai, istoriniuose šaltiniuose ir duomenų trūkume paskęstantys faktai, okupacijos metų nuniokojimai ir paaugliški vėlyvojo brežnevizmo laikotarpio kortų žaidimai. Bei unikalūs maldos namai, kuriuose pamaldos šiandien vyksta tik kai nešalta. Tokia yra medinė Šv. Aleksandro bažnyčia antrajame pagal dydį mūsų rajono mieste. Bet tebūnie iš eilės apie viską.
Stasys Katauskas
Istorinė vieta
Kai minėdami žodį „Varniai“ galvojame apie istoriją, vaizduotėje iš karto atsiranda mūrinė Varnių katedra, Motiejaus Valančiaus namas ir prieš kelis dešimtmečius atstatytas buvusios kunigų seminarijos bokštas. Tačiau dešiniajame Varnelės upės krante stovi kita šventovė – medinė, geltonai dažyta, raudonu stogu Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia. Ji kuklesnė, iš pirmo žvilgsnio nepretenduojanti į architektūrinę didybę. Tačiau būtent ši vieta saugo dramatišką regiono istoriją. Šv. Aleksandro bažnyčia viena seniausių visoje Žemaitijoje, pergyvenusi LDK, rusų imperijas, pasaulinius karus, pergyvenusi virtimą sovietiniu sandėliu. Tiesa, seniausia ne pastato, o vietos ir istorijos požiūriu.
Bažnyčios priešistorė mena Žemaitijos krikšto laikus. Istoriniai šaltiniai leidžia spėti, kad kai 1417 m. buvo įkurta Medininkų (būsimoji Žemaičių) vyskupija, čia jau stovėjo parapinė bažnyčia. Tikėtina, kad jos statybomis 1413-1416 m. asmeniškai rūpinosi pats kunigaikštis Vytautas. Šventovė pašventinta Šv. Aleksandro vardu greičiausiai neatsitiktinai – būtent Aleksandras buvo krikščioniškas Vytauto vardas. Taip dešiniajame Varnelės krante susiformavo dvasinis centras, aplink kurį pradėjo telktis vietos gyventojų kasdienybė.
Ne viskas iš karto ėjosi sklandžiai. Formaliai apkrikštijus kraštą, žmonės automatiškai netapo įsitikusiais katalikais. Krikštą sekė Vytauto mėginimas įbaudžiavinti dalį vietos žmonių. Yra duomenų, kad sukilę tada dar Medininkais vadinto dešiniojo Varnelės kranto gyventojai sudegino pirmąją ten stovėjusią medinę bažnyčią. Teko ją atstatyti.
Tačiau medinė architektūra turi didelį priešą – ugnį. Per kelis šimtmečius statinys degė ir buvo perstatomas ne kartą. 1676 m., Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco rūpesčiu, buvo pastatyta jau trečioji bažnyčia. Priimta manyti, kad dabartinis Šv. Aleksandro bažnyčios pastatas jau ketvirtas šioje vietoje. Tačiau gali būti, jog sakralinių statinių čia būta daugiau. Taip leidžia galvoti įdėmesni Antano Ivinskio ir Juozo Kareniausko tyrinėjimai. Kaip ten bebūtų, dabartinį bažnyčios pastatą aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje savo lėšomis surentė Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis. Varnių meistrai pabandė sujungti barokinę plastiką su tradicine medine liaudies architektūra. Elegantiškas, grakščių formų barokinis bokštelis ant stogo iki šiol tebėra keturbokštės Varnių panoramos dalis.
Nuo dvasinio pakilimo iki sandėlio
Kai XIX a. viduryje netoliese, vyskupo namuose, rezidavo Motiejus Valančius ir kūrė blaivybės sąjūdžio planus, Šv. Aleksandro bažnyčia tebebuvo gyva bendruomenės širdis. Tačiau po 1863 m. sukilimo caro valdžia nusprendė nubausti nepaklusnius žemaičius – 1864 m. Žemaičių vyskupijos centras Rusijos caro valdžios iškeltas į Kauną. Taip Varniai palaipsniui ėmė prarasti turėtą politinį ir kultūrinį svorį, o Šv. Aleksandro bažnyčia tapo tiesiog ramia Senųjų Varnių parapijos šventove.
Visgi tikrasis košmaras prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų okupacinė valdžia netoleravo nei istorinės atminties, nei religijos. 1949 m. bažnyčia buvo brutaliai uždaryta. Altoriai išdraskyti, vertingi paveikslai, liturginiai indai išgrobstyti arba vietinių žmonių pastangomis geriausiu atveju paslėpti kapinių koplyčioje. Tikintieji su ašaromis akyse stebėjo, kaip unikali barokinė erdvė virsta eiliniu sandėliu, dar vėliau – parduotuve. Dabartinė penkiasdešimtmečių-šešiasdešimtmečių varniškių karta tokią ją ir prisimena iš savo vaikystės.
Žaisdavo kortomis
Varniškis Alvaidas Straukas pamena, kad apie 1982-1983 metus Varnių mokykloje buvo populiaru žaisti kortomis iš tuomečių kapeikų. „Bet mokykloje mums užsibaigė tie žaidimai ir kažkurį vakarą su draugu Romu eidami pro medinę bažnyčią (joje tuo metu nieko nebuvo), atsitiktinai paklibinome duris ir pamatėme, kad jos neužrakintos“, – prisimena A. Straukas. Varniškių paauglių ratas greitai persikėlė į buvusios šventyklos patalpas, mat ten ant galvų nelijo ir žaisti buvo saugu. Lošikų daugėjo. „Pamenu, užsidegdavom žvakę netoli buvusiojo altoriaus ir lošdavom. Vyresnieji ir kokio vynelio išmaukdavo“, – apie sovietinės paauglystės išdaigas pasakoja varniškis.
Lošimas kortomis netruko ilgai. Buvo greičiausiai ruduo, orai ėjo šaltyn. Šv. Aleksandro bažnyčios viduj anuomet lyg ir vyko kažkokie archeologiniai kasinėjimai, bet A. Straukas nepamena tiksliai, kuriuo metu. Tačiau atrodo, kad vaikinukams ten renkantis lošti, bažnyčios grindų nebebuvo, viduje viskas iškasinėta. Didelė dalis patalpų buvo tiesiog apleista ir, kaip tam laikotarpiui įprasta, beveik neprižiūrima.
Kažkurį vakarą, kad nesušaltų, besirinkę kortomis palošti vaikinai, radę kažkokių knygų, bažnyčios viduje susikūrė laužą pasišildyti. A. Straukas pamena, nebuvęs bažnyčioje tą vakarą, bet rytojaus dieną iš paralelinėje klasėje besimokiusios merginos išgirdęs, jog Varniuose dėjęsi dideli įvykiai. Už keleto dienų net radijo stotis „Amerikos balsas“ pranešė, kad vandalai Varniuose nuniokojo sandėliu paverstą Šv. Aleksandro bažnyčią. „Nors nieko mes ten nenuniokojom“, – prisimena kalbintas varniškis.
Tą vakarą bažnyčioje buvo ir šiandien netoli Šv. Aleksandro bažnyčios gyvenantis kitas varniškis Dalius Jasinskas. „Populiaru tuomet buvo lošti trinką“, – pasakoja D. Jasinskas. „Artėjo žiema, tai susikūrėme laužą iš netoli besimėčiusių knygų. Pro bažnyčios langus (apleista ji tada buvo), matyt, pasimatė liepsna. O ten šalia gaisrinė. Gaisrininkai tikriausiai pagalvojo, kad gaisras ir atpuolė gesinti. Pamatę mus, ėmė gaudyti, keli ir į galvą tada gavo. Mes trise, atsimenu, buvom su mokyklinėm uniformom, tai slėpdamiesi sulipom į bokštą. O ten balandžiai per ilgą laiką buvo savo „turto“ prikrovę. Tai mūsų uniformos labai tuo „turtu“ išsitepė“, – prisimena D. Jasinskas.
Vėliau abiejų kalbintų varniškių teigimu, dalyje Šv. Aleksandro bažnyčios veikė baldų parduotuvė. „Bet ji neturėjo gero vardo tarp žmonių. Vis tiek visi žinojo, kad ne krautuvė bažnyčioje turi būti“, – sako D. Jasinskas. Dar vėliau Varnius pasiekė Sąjūdis ir tautinis atgimimas.
Dabartis
Istorinė teisybė triumfavo kartu su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. 1991 m. nukentėjęs, apniokotas pastatas buvo grąžintas katalikų bendruomenei. Prasidėjo ilgi, kruopštūs restauracijos metai, siekiant sugrąžinti šventovei tai, kas sunaikinta. Šiandien, užsukę į bažnyčios vidų, vėl galime pamatyti atkurtą interjerą, liudijantį buvusį senųjų meistrų talento dydį.
Pastatas, kaip dar keli Varnių statiniai, saugomas valstybės kaip architektūros paminklas, esantis Varnių regioninio parko ir senamiesčio teritorijoje. Tiesa, Šv. Aleksandro bažnyčia nebėra atskira parapija, o priklauso Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijai. Ne taip seniai „Kalvotoji Žemaitija“ rašė apie joje vykusią šventę, kuomet bažnyčią pasiekė naujas Austrijoje išlietas 900 tonų sveriantis varpas, dedikuotas ilgai čia kunigavusiam kanauninkui Jonui Petrauskiui ir pašventintas Šv. Jono vardu.
Jei nuspręsite aplankyti šią unikalią vietą, turėkite omenyje vieną įdomią detalę. Pamaldos čia vyksta tik šiltuoju metų laiku. Kai šalta, bažnyčia „miega“, saugodama savo senas medines sienas nuo drėgmės ir nuo šalčio. Tačiau atšilus, ji vėl atveria duris tiems, kurie ieško ne turistinio šurmulio, o erdvės maldai. Šv. Aleksandro bažnyčia stovi kaip gyvas paminklas žemaičių užsispyrimui: medį galima sudeginti ar paversti sandėliu, tačiau atminties ir tikėjimo sunaikinti neįmanoma.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply