Žarėnų seniūnija Telšių rajone – vieta, kur pokyčiai matuojami ne tik naujais projektais ar sutvarkyta infrastruktūra. Seniūnas Giedrius Apūkas sako, kad didžiausias kiekvieno miestelio turtas yra ne pastatai, o žmonės – jų gerumas, nuoširdumas, pagarba vieni kitiems ir gebėjimas susitelkti bendram tikslui. Būtent šios vertybės, jo įsitikinimu, leidžia Žarėnams išlikti gyviems, jaukiems ir patraukliems tiek vietos gyventojams, tiek čia sugrįžtantiems ar pirmą kartą atvykstantiems svečiams.
Algirdas Dačkevičius
Pokyčiai, kurie matomi kiekvienam
Per pastaruosius metus Žarėnų seniūnijoje nuveikta nemažai darbų, kurie prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo ir miestelio gražėjimo. Vienu svarbiausių pokyčių tapo atnaujintas Paplienijos piliakalnis – vieta, nuo kurios prasideda Žarėnų istorija. Šiandien piliakalnis atgimęs naujam gyvenimui, jį iš trijų pusių juosia Minijos upė, o nuo viršaus atsiveria įspūdingi kraštovaizdžiai.Šalia trykštantis šaltinėlis kasdien sutraukia žmones ne tik iš Telšių rajono, bet ir iš kitų Lietuvos vietų – vieni atvyksta parsivežti tyro vandens, kiti tiesiog ieško ramybės gamtoje.
Daug dėmesio skirta ir miestelio viešosioms erdvėms – jos nuolat prižiūrimos, tvarkomos, puoselėjamos, kad kiekvienas čia jaustųsi jaukiai. Sutvarkytos kapinės – atnaujinti vartai, įrengtas šaligatvis, nes, pasak seniūno, pagarba išėjusiems yra viena svarbiausių bendruomenės vertybių.
Dalyvaujamojo biudžeto ir bendruomenės iniciatyvos dėka Žarėnuose įrengta sporto aikštelė, tapusi aktyvaus laisvalaikio ir bendravimo vieta. Šiemet dar planuojama suremontuoti Telšių gatvės šaligatvio atkarpą nuo Rožių gatvės iki penkioliktojo namo. Vis dėlto seniūnas atvirai kalba ir apie problemas. Didžiausi iššūkiai – prasta dalies gatvių būklė ir tai, kad kai kuriose miestelio vietose vis dar nėra kanalizacijos. Pagrindines miestelio gatves bei kelius prižiūri AB „Kelių priežiūra“, todėl seniūnija ne visada gali tiesiogiai spręsti visus klausimus. Tuo tarpu už likusias gatves ir vietinės reikšmės kelius atsakinga pati seniūnija. Tvarkant juos, prioritetas teikiamas tiems maršrutams, kuriais gyventojai kasdien vyksta į darbą, namus ar veža vaikus. Nors pastaraisiais metais daugiau lėšų skiriama žvyrkeliams prižiūrėti ir asfaltuotoms gatvėms remontuoti, seniūnas pripažįsta, kad vien duobių lopymas ilgalaikės problemos neišsprendžia, todėl nuolat ieškoma galimybių pritraukti didesnį finansavimą. Tačiau svarbiausias įvertinimas jam yra ne atliktų darbų sąrašas, o vis dažniau iš gyventojų išgirsti žodžiai: „Žarėnai gražėja.“ Būtent jie rodo, kad žmonės pastebi pokyčius, jais džiaugiasi ir didžiuojasi savo kraštu.
Miestelį kuria visi
Seniūnas Giedrius Apūkas įsitikinęs, kad didžiausia Žarėnų vertybė yra žmonės. Jis sąmoningai vengia išskirti pavienius bendruomenės narius, nes, jo nuomone, kiekvienas savaip prisideda prie miestelio kūrimo. Vieni kruopščiai puoselėja savo sodybas ir aplinką, kiti organizuoja renginius, dalyvauja talkose, rūpinasi viešosiomis erdvėmis, remia bendruomenės iniciatyvas ar tiesiog nelieka abejingi tam, kas vyksta jų krašte. Būtent iš tokių, iš pirmo žvilgsnio nedidelių darbų gimsta gyvas ir jaukus miestelis. Tai puikiai parodė dalyvaujamojo biudžeto projektas, kai bendruomenė susitelkė dėl sporto aikštelės įrengimo, ir šių metų iniciatyva tvarkyti parapijos namus, prie kurios vieni prisidėjo savo darbu, kiti – lėšomis, o treti – tiesiog noru padėti.
Nors, kaip ir daugelyje Lietuvos kaimiškųjų vietovių, gyventojų skaičius Žarėnų seniūnijoje po truputį mažėja, seniūnas mato ir džiuginančių ženklų. Vis daugiau žmonių renkasi gyvenimą Žarėnuose ir aplinkiniuose kaimuose – vieni sugrįžta į gimtinę, kiti ieško ramesnio gyvenimo gamtos apsuptyje. Juos traukia ne tik gražus kraštovaizdis, bet ir saugumas, geri kaimynai bei nuoširdi bendruomenė.
Ypatingas dėmesys seniūnijoje skiriamas ir socialinei pagalbai. Seniūnas įsitikinęs, kad pagalba prasideda nuo paprasto žmogiško dėmesio – sustojimo, pokalbio ir nuoširdaus domėjimosi, kaip gyvena žmogus. Todėl seniūnijos darbuotojai stengiasi palaikyti glaudų ryšį su gyventojais, ypač vyresnio amžiaus žmonėmis, padeda jiems ne tik spręsti kasdienius rūpesčius, bet ir užpildyti elektroninius prašymus, prisijungti prie įvairių sistemų, susisiekti su institucijomis ar rasti reikalingą pagalbą.
Seniūnija, anot G. Apūko, yra arčiausiai žmogaus esanti savivaldos grandis, todėl jos durys visuomet turi būti atviros kiekvienam. Lygiai taip pat svarbus ir jaunimas. Nors šiandien jį įtraukti į bendruomenės veiklas nėra paprasta, seniūnas įsitikinęs, kad jaunus žmones pirmiausia reikia išgirsti, suteikti jiems galimybę siūlyti idėjas ir parodyti, kad jų nuomonė yra svarbi. Tik taip galima kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas jaustųsi reikalingas.
Žvilgsnis į ateitį: svarbiausia išsaugoti bendrystę
Žarėnų gyvenime ypatingą vietą užima kultūra, tradicijos ir bendruomeninės įstaigos. Nors dėl mažėjančio vaikų skaičiaus miestelyje nebeliko mokyklos, veikia darželio grupė, Dienos centras, biblioteka ir Ryškėnų kultūros centro Žarėnų filialas. Pasak seniūno, tai ne tik įstaigos – tai vietos, kur žmonės susitinka, mokosi, kuria, dalijasi idėjomis ir jaučiasi bendruomenės dalimi. Prieš kiekvieną kultūros renginį seniūnija pasirūpina viešųjų erdvių tvarka, švara ir saugumu, o organizatoriams suteikia visą įmanomą pagalbą, nes gražios šventės gimsta bendromis pastangomis.
Atvykstantiems į Žarėnus seniūnas pirmiausia rekomenduoja aplankyti Paplienijos piliakalnį, pasigrožėti Minijos slėniu, užsukti prie šaltinėlio, aplankyti vieną didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje – Žarėnų Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią, kuri šiemet mini 115 metų jubiliejų, bei atrasti aštuonis seniūnijos ežerus. Vis dėlto, jo nuomone, didžiausia krašto vertybė yra ne lankytini objektai, o žmonės.
Žvelgdamas į ateitį, Giedrius Apūkas tiki, kad Žarėnai ir toliau gražės, atsiras daugiau sutvarkytų viešųjų erdvių, gerės infrastruktūra, sugrįš daugiau jaunų šeimų ir miestelyje skambės daugiau vaikų juoko. Tačiau svarbiausia, kad ir po dešimties metų žmonės čia vieni kitus pažintų vardais, pasisveikintų gatvėje, nebijotų paprašyti pagalbos ir mokėtų džiaugtis ne tik savo, bet ir kaimyno sėkme.