Prie Biržulio ežero atnaujintas ir naujai pašventintas kryžius vėl priminė 1941-ųjų birželio kovas, vietos žmonių drąsą ir istorijos kainą. Praėjus daugiau kaip aštuoniems dešimtmečiams, šioje vietoje tebėra gyvas pasakojimas apie žemaičius, stojusius prieš besitraukiančią sovietų kariuomenę.
Algirdas Dačkevičius
Rugpjūčio 6 dieną prie Biržulio ežero, Telšių rajono Varnių seniūnijoje esančios sąsmaukos, susirinko žmonės, kuriems svarbi Lietuvos istorijos atmintis. Čia Varnių parapijos klebonas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas pašventino naujai perdažytą kryžių, pastatytą prieš daugiau kaip dvidešimt metų – 2006 m. gegužės 21 d.
Šis kryžius skirtas 1941 m. birželio 25 d. šioje vietoje vykusiam mūšiui su okupantais atminti ir žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Prieš du dešimtmečius kryžių pašventino tuometis Varnių parapijos klebonas kanauninkas, dabar jau Amžinybėn išėjęs Jonas Petrauskis.
Simboliška, kad ir tada, ir dabar prie kryžiaus buvo jo statytojai – menininkas, partizaninio judėjimo Žemaitijoje įamžintojas, Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas ir Faustas Meiženis. Laikas pakeitė kryžiaus išvaizdą, tačiau ne jo prasmę.
Atgijus kryžiui, su juo sugrįžta ir istorija
A. Jonušas yra sukaupęs gausią medžiagą apie 1941 m. birželio įvykius Žemaitijoje. Jo surinkti dokumentai, liudijimai ir pasakojimai leidžia iš arčiau pažvelgti į dienas, kai karo pradžia pasiekė Žemaitijos miestelius ir kaimus, o vietos žmonės patys ėmėsi ginti savo kraštą.
1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, Telšių apskrityje pasklido žinia – prasidėjo karas. Vokiečių kariuomenė pagrindiniais keliais veržėsi į Rytus, o sovietų daliniai skubėjo trauktis.
Jau birželio 23-iąją žemaičiai išgirdo apie Kaune sudarytą Laikinąją Lietuvos Vyriausybę ir raginimus organizuoti partizanų būrius. Pavandenėje Antanas Andriuška skubiai subūrė penkiolikos vyrų būrį. Birželio 25-oji šiems žmonėms tapo lemtinga.
Tuo metu jau buvo susikūręs ir Janapolės partizanų būrys – Jonas Kumža, Jonas Želvys, Juozas Gustys ir Povilas Bagdonas. Vyrai stengėsi sutrikdyti besitraukiančios sovietų kariuomenės judėjimą. J. Kumža nupjovė telefono stulpus, taip nutraukdamas ryšį. J. Želvys ir J. Gustys, padedami draugų, susprogdino pagrindinį medinį tiltą per Virvytę.
Sovietų kariuomenė, judėjusi su tankais, šarvuočiais ir sunkiaisiais pabūklais, buvo priversta ieškoti kito kelio. Stačiais Virvytės krantais prasiveržti buvo sunku, o nuo Žąsūgalos kalno vokiečių žvalgai stebėjo judėjimą ir koregavo artilerijos ugnį.
Galiausiai besitraukiantiems sovietų kariams liko kelias per Biržulį – siauriausioje ežero vietoje buvusį keltą, galėjusį perkelti net sunkiąją techniką. Tačiau keltas jų nebeišgelbėjo.
A. Andriuškos, Juozo Gečo ir Adomo Jurgelio vadovaujami partizanai buvo pasiruošę. Jie likvidavo kelto sargybą, nukirto maždaug 180 metrų ilgio lyną ir surengė pasalą.
Sovietų kariuomenė buvo suvaryta į savotišką spąstų vietą. Kareiviai mėgino per pelkėtą ežerą keltis plaustais, baidarėmis, arkliais, tačiau iš kitos pusės juos pasitiko žemaičių ugnis.
Mūšis truko apie valandą. Partizanams baigėsi šoviniai, todėl jie buvo priversti trauktis. Mūšyje žuvo Miksodžio kaimo gyventojas Petras Milevičius, dar du partizanai buvo sužeisti. Vėlesniuose pasakojimuose minimi ir kiti prie Biržulio žuvę žmonės.
Tai buvo ne profesionali kariuomenė. Tai buvo vietiniai žmonės, kurie pažinojo šį kraštą, jo kelius, miškus ir ežerą. Jie nutarė neleisti okupantams ir jų talkininkams pasitraukti be pasipriešinimo.
Biržulio vanduo saugo ne tik krantus, bet ir vardus
A. Jonušo surinktoje medžiagoje išlikę daugelio šių žmonių vardai: Antanas ir Povilas Andriuškos, Adomas Jurgelis, broliai Kazys ir Juozas Pociai, Alfonsas Bagdonas, Juozas Gečas iš Pakalniškių kaimo, Antanas Tomaševičius iš Žvirzdžių, broliai Petras ir Juozas Mėčiai iš Pareškečio, Petras Aukštikalnis iš Burbiškių, Petras Milevičius iš Miksodžio, Petras Aleksandravičius iš Burbiškio, Benas Buklys iš Dvarvičių, Bronius Tekorius iš Nagirbių.
Kiekvienas vardas – atskira istorija. Vieni žuvo miškuose, kiti buvo suimti, dar kiti pasitraukė į Vakarus.
P. Andriuška su broliais Jonu ir Vladu bei seserimi Bene žuvo miškuose. P. Milevičius žuvo Biržulio mūšyje. J. Mėčius pasitraukė į Vakarus. A. Bagdonas ir A. Jurgelis buvo suimti, vėliau suimtas ir P. Mėčius.
Tačiau represijos nesibaigė su mūšiu. Vietos gyventojų pasakojimuose išliko žinios apie besitraukiančių sovietų karių žiaurumą – degintas sodybas, žudytus žmones. Sugrįžus sovietinei valdžiai 1944 m., represijos dar labiau sustiprėjo.
„Smerš“ ir NKVD daliniai sudegino mūšyje dalyvavusių žmonių sodybas, jų šeimos buvo ištremtos. Tarp sunaikintų sodybų minimos Bagdonų, Andriuškų, prie Varnių buvusių Rupšplaukių, Nevardėnuose – Antanavičių ir Radžių sodybos.
Tačiau pasipriešinimas tuo nesibaigė. A. Jonušas primena ir Kazio bei Stasio Vaišių, Petro Vasiliausko iš Mediškių kaimo, Vacio Tolčiaus ir Antano Jankausko iš Varnių valsčiaus Žogių kaimo, Juozo Baškio iš Kaubrių kaimo naktinę ataką, kurios metu buvo likviduotas 40-50 sovietų karių postas.
Prie Biržulio įvykiai buvo tik viena didesnio 1941-ųjų Birželio sukilimo dalis. Apie jo reikšmę yra rašęs muziejininkas Antanas Ivinskis, prieš dvidešimt metų dalyvavęs Pavandenės ir Janapolės 1941 m. birželio sukilėliams skirto kryžiaus šventinimo ceremonijoje.
Šiame straipsnyje jis aptaria platesnę Birželio sukilimo istorinę reikšmę.
Birželio sukilimas – mūsų istorijos pasididžiavimas
Antanas Ivinskis „Kalvotajai Žemaitijai“ rašo: „Sukako 85 metai nuo vieno iškiliausių mūsų tautos istorijos pasididžiavimo momentų – 1941 m. birželio 22-28 dienomis vykusio Tautos sukilimo, dar vadinamo Birželio sukilimo vardu. Pulkininko Kazio Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), beprasidedant karui tarp nacių Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos, surengė sukilimą, išlaisvinusį Lietuvą iš sovietinės okupacijos ir paskelbusį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Tautos sukilimo vardu apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą paskelbta dar iki pasirodant vokiečių kariuomenei Lietuvoje, kad ši susidurtų jau su įvykusiu politiniu veiksmu. Be politinio aspekto, sukilimas taip pat pasižymėjo sėkmingais kariniais veiksmais: išlaisvino kelis tūkstančius politinių kalinių, kuriuos įkalino sovietinis režimas, iš besitraukiančios raudonosios armijos atkovojo tūkstančius įvairių ginklų, sulaikė daugybę raudonarmiečių, užėmė strateginius objektus, miestus, tarp jų Kauną ir Vilnių. Būtent Vilniaus išvadavimas Tautos sukilimo metu laikomas viena sėkmingiausių lietuvių karinių operacijų XX a.
Tačiau kariniais veiksmais įkandin kraštą užėmusi nacių Vokietija nepripažino nei paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės, nei Laikinosios vyriausybės, nors ją trumpą laiką toleravo, bet galiausiai likvidavo. Prezidento Valdo Adamkaus nuomone, „Sukilimas buvo spontaniškas tautos valios išreiškimas po metus trukusios žiaurios sovietų okupacijos ir trėmimų. Sukilimas yra vienas iš mūsų tautos pasididžiavimo momentų, kai mes parodėme pasauliui, jog esame laisvi, nebijome ir už tai stovime“.
Tautos sukilimas paneigė Sovietų kurtą mitą apie Lietuvos savarankišką įstojimą į Sovietų Sąjungą. Esą tas „įstojimas“ įvyko be prievartos ir represijų. Būtent sukilimo faktas neleido šiai legendai gyvuoti Lietuvoje ir pasaulyje.
2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, pripažįstantį 1941 m. birželio Nepriklausomybės deklaraciją Lietuvos Respublikos teisės aktu, tačiau dėl išorinio spaudimo šis Seimo sprendimas buvo atšauktas. Todėl šiandien su vangumu ir abejingumu pasitinkama ši 85-oji sukilimo sukaktis. Tai nulėmė išplautas masinis supratimas, užpiltas gausia dezinformacija ir propaganda. Tebebandoma įteigti, kad sukilimo tikslai buvę pronaciški, nesiekę Lietuvos nepriklausomybės, kad sukilimo dalyviai įsitraukę į žydų žudynes, kad Laikinoji vyriausybė kolaboravusi su naciais, nesaugojusi Lietuvos piliečių žydų.
Tokiems kaltinimams prilipti padėjo ir situacija, kai Laikinoji vyriausybė ilgesniam nei sukilimas laikotarpiui Lietuvoje nesutvėrė realios valdžios – ją turėjo kraštą okupavusi nacių Vokietija. Būtent pastaroji vykdė sistemingą žydų naikinimą, o dalis sukilimo dalyvių perėjusių į talką naciams, veikė savavališkai ir savarankiškai, nesusisaisčius su (likviduota) Laikinąja vyriausybe“.
Šis platesnis istorinis kontekstas leidžia geriau suprasti ir tai, kas 1941 m. birželio 25 d. vyko prie Biržulio. Tai buvo ne izoliuotas susirėmimas, o dalis neramaus, dramatiško Lietuvos istorijos tarpsnio, kai krašte keitėsi okupacinės jėgos, o vietos žmonės mėgino patys spręsti savo likimą.
Todėl šiandien prie Biržulio stovintis kryžius yra daugiau nei religinis simbolis. Jis – vietos istorijos ženklas, saugantis žuvusiųjų vardus ir primenantis kartą, kuri karo ir okupacijos akivaizdoje pasirinko ne pasitraukti, o priešintis.
Prabėgo 85 metai. Pasikeitė kartos, keliai ir kraštovaizdis. Tačiau Biržulio sąsmaukoje atnaujintas kryžius tarsi sako: istorija nėra vien datos archyvuose. Ji gyva tol, kol prisimename žmones, jų pasirinkimus ir vietas, kuriose jie stojo už tai, kuo tikėjo.
O šioje vietoje jų atmintį ir šiandien saugo Biržulio vanduo, žemaitiška žemė ir kryžius.