Kol jaunas, o broli…

Algirdas Dačkevičius

Beveik prieš pusšimtį metų, kai Aleksandras Šidlauskas buvo Šilalės rajono Kultūros skyriaus vedėjas, teko su juo ir kraštotyrininku Antanu Brazausku rengti vieną lankstinuką. Tuomet jame Aleksandras užrašė Vinco Kudirkos eilėraščio „Labora!“ posmą:
Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.
Šiandien, praėjus beveik pusei amžiaus, šie Kudirkos žodžiai man atrodo tarsi netikėtai tikslus Aleksandro gyvenimo apibūdinimas. Tada, rengiant lankstinuką, vargu ar galėjome pagalvoti, kad šis ketureilis kada nors taps savotišku žmogaus, su kuriuo teko bendrauti, gyvenimo credo. Tačiau dabar, kai Aleksandro nebėra, žvelgiant į jo nueitą kelią, jo darbus, knygas, kraštotyros veiklą ir žmones, kuriems jis skyrė savo laiką, atrodo, kad kitų žodžių jam apibūdinti nė nereikia. Visą savo gyvenimą jis buvo iš tų žmonių, kurie nesitenkino tuo, kas jau padaryta, o nuolat ieškojo, ką dar galima nuveikti, užrašyti, išsaugoti ir perduoti kitiems.
Aleksandras išėjo prieš pat Žolinę, ir ši aplinkybė, nors iš pirmo žvilgsnio tėra kalendoriaus sutapimas, verčia susimąstyti apie žmogaus gyvenimo ir gamtos ritmą. Žolinė ateina tuo metu, kai vasara jau artėja prie pabaigos, laukuose subręsta derlius, o žmogus sustoja įvertinti tai, ką žemė užaugino. Šioje metų sandūroje ypač aiškiai pajuntame, kad kiekvienas derlius turi savo pradžią – kažkada į žemę buvo įmestas mažas grūdas, o paskui reikėjo jį prižiūrėti, saugoti, laukti ir dirbti. Panašiai galima žvelgti ir į žmogaus gyvenimą: metų metais atliekami darbai, ištarti žodžiai, parašytos knygos, perduotos žinios iš pradžių atrodo tik kasdienybės dalis, tačiau ateina laikas, kai galima pažvelgti atgal ir pamatyti visumą. Aleksandro gyvenimo derlius yra jo kūryba, kraštotyros darbai, kultūrinė veikla, mokiniai, bendradarbiai ir daugybė žmonių, kuriems jo žodis ar pavyzdys buvo svarbus.
Aleksandrą prisimenu kaip žmogų, kuris kultūroje niekada nepaseno. Metai ėjo, keitėsi laikai, įstaigos, pareigos ir pati kultūrinio darbo aplinka, tačiau jis išlaikė vidinę energiją, smalsumą ir norą dalyvauti, kuris dažniausiai būdingas jauniems žmonėms. Jis buvo jaunas savo dvasia, savo žodžio įtaiga, gebėjimu pastebėti tai, kas kitam galėjo pasirodyti nereikšminga, ir, svarbiausia, tikėjimu, kad kultūros darbas turi prasmę net tada, kai jo rezultatas pasirodo tik po daugelio metų. Bendraujant su juo buvo galima pajusti, kad kultūra jam nėra tik profesija ar pareigybė. Ji buvo jo gyvenimo būdas, jo mąstymo erdvė ir nuolatinis rūpestis.
Tuo metu, kai jį pažinojau Šilalėje, Aleksandras dirbo rajono Kultūros skyriaus vedėju. Svarbiausia, kad jam rūpėjo ne vien tai, ką reikia atlikti pagal pareigas, bet ir tai, ką kultūros darbas duoda žmogui, kaip jis gali paveikti bendruomenę, ką galima išsaugoti ateičiai. Jis mokėjo apie kultūrą kalbėti ne kaip apie kažką tolimo ir formalaus, o kaip apie gyvą žmogaus gyvenimo dalį. Gal todėl su juo buvo įdomu bendrauti – net paprastas pokalbis apie renginį, knygą ar kraštotyros darbą dažnai natūraliai pereidavo į platesnius svarstymus apie žmogų, jo atsakomybę savo kraštui ir kultūrai.
Vėliau Aleksandro gyvenimo kelias buvo susijęs su Telšiais, Lietuvos liaudies kultūros centru, Lietuvos kraštotyros draugija. 1979–1984 metais jis vadovavo Telšių kultūros mokyklai, o nuo 1984 metų iki 2011-ųjų dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre, kur ėjo įvairias pareigas, rengė metodinius leidinius, buvo direktoriaus pavaduotojas, skyriaus vadovas, vėliau vyriausiasis specialistas ir vyriausiasis bibliotekininkas. Jis taip pat dėstė Vilniaus universitete ir Kultūros mokykloje, 2005–2011 metais vadovavo Lietuvos kraštotyros draugijai. Šie faktai svarbūs, nes rodo jo profesinio kelio platumą, tačiau vien pareigų sąrašas vis tiek neatskleidžia žmogaus esmės. Už kiekvienos pareigybės buvo konkretus darbas, konkretūs žmonės ir konkretus rūpestis tuo, kad kultūros gyvenimas nesustotų.
Ypač reikšminga Aleksandro gyvenimo dalis buvo kraštotyra. Jis gerai suprato, kad krašto istorija slypi ne tik archyvuose, oficialiuose dokumentuose ar didžiųjų istorinių įvykių aprašymuose. Ji gyvena žmonių atmintyje, jų pasakojimuose, šeimų istorijose, senose fotografijose, dainose, papročiuose ir net tuose kasdienybės dalykuose, į kuriuos dažnai nekreipiame dėmesio. Tai, kas vienai kartai atrodo savaime suprantama, kitai jau gali būti nepasiekiama, jeigu neatsiranda žmogaus, kuris tai pastebi ir užrašo. Aleksandras buvo vienas iš tokių žmonių, todėl jo veikloje kraštotyra nebuvo vien praeities rinkimas – tai buvo pastanga išsaugoti gyvą ryšį tarp žmogaus, jo krašto ir istorijos.
Šis jo požiūris atsispindi ir kūryboje. Aleksandras rašė literatūros kritikos, kultūrologijos, kraštotyros ir visuomeninėmis temomis, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, tyrinėjo Lietuvos dainų šventes. Bendradarbiavo respublikinėje ir regioninėje spaudoje, buvo žinomas „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams.
Išleido aforizmų knygą „Alkana šarka“, sonetų rinkinį „Amžinas šešėlis“, miniatiūrų knygą „Atminimo šulinys“, mažųjų poemų rinkinį „Gyvenimo sąskambiai“, parašė apybraižą „Balys Buračas. Lietuvos kaimo keliais“ ir eseistinę apysaką „Aš – Buračėlis“. Pastaroji kūryba 2022 metais buvo įvertinta Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija. Jis taip pat sudarė ir redagavo kraštotyros monografijas, poezijos rinktines, kitų autorių knygas, vertė A. Feto, F. Tiutčevo, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus, Č. Milošo, V. Šimborskos kūrinius.
Tačiau man jo kūryboje svarbiausia ne knygų skaičius ir ne bibliografijos išsamumas. Svarbiau tai, kad visoje jo veikloje galima įžvelgti vieną nuoseklią mintį – žmogaus gyvenimas yra vertas išsaugojimo. Aleksandrui buvo svarbu ne tik parašyti, bet ir suprasti, ne tik surinkti faktą, bet ir pamatyti už jo esantį žmogų. Gal todėl jo tekstuose ir knygų pavadinimuose taip dažnai sugrįžta atminties, šaknų, gyvenimo ir laiko temos. Tai nebuvo vien literatūriniai motyvai. Jie buvo susiję su tuo, kaip jis pats žvelgė į pasaulį.
Ypač simboliška, kad žmogus, tiek daug savo gyvenimo skyręs kitų atminčiai, savo paties rašytinį palikimą ir kūrybinį archyvą perdavė Radviliškio viešajai bibliotekai. Toks sprendimas daug pasako apie jo santykį su kultūra: sukaupta medžiaga jam nebuvo vien asmeninė nuosavybė, kuri turėtų likti uždaryta privačioje erdvėje. Ji turėjo būti prieinama, saugoma ir naudojama ateityje. Radviliškio krašto kultūriniame gyvenime Aleksandras taip pat aktyviai dalyvavo kaip leidinių autorius, redkolegijos narys ir vienas iš žurnalo „Radviliškio kraštas“ leidybos iniciatorių. Jam suteiktas Radviliškio viešosios bibliotekos Šviesuolio vardas, Grinkiškio krašto Garbės piliečio vardas.
Visa tai šiandien atrodo kaip vieno didelio gyvenimo darbo dalys. Vieni darbai buvo matomi viešai, apie kitus galbūt žinojo tik tie, kurie su Aleksandru dirbo ar bendravo. Tačiau kultūros darbas dažnai ir yra toks: didelė jo dalis nevyksta scenoje ir nepatenka į laikraščių antraštes. Kartais tai ilgas pokalbis su žmogumi, kartais kruopščiai surinkta medžiaga, kartais redaguojamas tekstas, kartais patarimas jaunam kultūros darbuotojui, kartais tiesiog priminimas, kad nereikia pamiršti to, kas šiandien atrodo nereikšminga.
Aleksandras mokėjo tokį darbą vertinti.
Todėl jo netektį galima suprasti ir kaip tam tikrą kultūrinę netektį. Tačiau kartu jo palikimas yra toks platus, kad vien tik apie netektį kalbėti būtų neteisinga. Jo nebėra šalia, tačiau jo atliktas darbas niekur nedingo. Knygos liko. Straipsniai liko. Rankraščiai liko. Kraštotyros darbai liko. Žmonių prisiminimai liko. Ir būtent per juos žmogus gali toliau dalyvauti mūsų gyvenime.
Gal todėl ir dabar, prisimindamas Aleksandrą, vis grįžtu prie Kudirkos ketureilio. Šiandien jis atrodo beveik kaip gyvenimo formulė. „Sėk pasėlio grūdus“ – tai ne vien raginimas dirbti. Tai priminimas, kad žmogaus darbai turi būti nukreipti į ateitį, kad tai, ką darome šiandien, nebūtinai turi būti naudinga tik mums patiems. Tikrasis kultūros darbas visada šiek tiek yra darbas tiems, kurių dar nepažįstame.
Aleksandras tai suprato. Jis dirbo ne vien savo laikui. Tai matyti iš jo kraštotyros veiklos, iš jo rūpinimosi archyvais, iš jo knygų, iš jo dalyvavimo kultūros gyvenime. Jis kaupė tai, kas galėjo būti reikalinga ateities žmogui, ir galbūt pats ne visada galėjo žinoti, kada toks žmogus ateis.
Dabar tas ateities žmogus esame ir mes.
Kai atsiverčiame jo knygą, skaitome jo straipsnį, prisimename bendrą darbą ar išgirstame jo vardą, tampame tos atminties dalimi. Todėl žmogaus gyvenimas nesibaigia tą dieną, kai jis išeina. Jis tęsiasi tol, kol yra kas nors, kas jo darbą perskaito, supranta, prisimena ir perduoda.
Šiuo požiūriu Aleksandras paliko daug.
Po išvardintų jo visų pareigų, apdovanojimų, knygų ir leidinių, man atrodo, kad svarbiausia lieka kita – jo santykis su kultūra. Jis tikėjo, kad kultūra yra gyva tada, kai joje dalyvauja žmogus, kai ji nėra tik oficialus renginys ar dokumentas, bet tampa žmogaus santykiu su savo kraštu, kalba, istorija ir atmintimi. Toks požiūris šiandien, kai tiek daug dalykų keičiasi ir taip greitai nyksta, yra ypač svarbus.
Todėl Aleksandro išėjimą prieš Žolinę norisi priimti ne tik kaip skaudžią netektį, bet ir kaip progą dar kartą pažvelgti į jo gyvenimo kelią. Žolinė mums primena brandą, derlių, tai, kas užauginta per ilgą laiką. Aleksandras taip pat nugyveno gyvenimą, kuriame buvo daug sėjos. Jo darbai nebuvo vienadieniai, o jų rezultatas ne visada buvo matomas iš karto. Tačiau šiandien, žvelgiant atgal, galima pamatyti, kiek daug užaugo iš tų metų darbo.
Žemė per Žolinę atiduoda žmogui tai, ką žmogus į ją įdėjo. O žmogus savo gyvenimo derlių palieka tiems, kurie lieka. Aleksandro atveju tas derlius ypač aiškiai matomas – jo kūryboje, jo sukauptoje atmintyje, jo knygose, kultūros darbuose ir žmonėse, kuriems teko su juo susitikti.
Tik dabar pajutau, kad Kudirkos posmas, likęs lankstinuke, nelauktai suskambėjo kitaip. Jame išgirdau ne tik raginimą dirbti, bet ir tam tikrą atsisveikinimo mintį: žmogus turi sėti tol, kol gali, nes ateis laikas, kai jo darbą turės įvertinti tie, kurie pasiliks.
Aleksandras pasėjo daug. Ir nors dabar jo paties jau nebėra, tai, ką jis sėjo, tebėra gyva.
Galų gale lieka labai paprastas dalykas – dėkingumas. Dėkingumas už bendrą laiką, už pokalbius, už kultūrai skirtus metus, už knygas ir tekstus, už rūpestį žmogaus atmintimi.
Aleksandras išėjo prieš pat Žolinę, kai gamta jau buvo subrandinusi savo derlių. Jo paties gyvenimo derlius taip pat subrandintas. Jis liko ne vien bibliotekų lentynose ar archyvuose, bet ir žmonių atmintyje, o tai, ko gero, yra pats patikimiausias būdas žmogui išlikti.