Jei ne dramatiški Lietuvai XVIII amžiaus antrosios pusės įvykiai, Tryškiai galbūt būtų tapę tokiu pat nedideliu miestu kaip Varniai, Viekšniai. Šiame straipsnyje, nepretenduojant rašyti miestelio istorijos apžvalgos, be plačiau žinomų faktų pateikiama ir tokių, kurie niekur anksčiau viešai neskelbti ir neaptarti. Šis straipsnis – medžiaga Tryškių istorijai papildyti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 60, 61)
Tryškių karališkoji seniūnija
Tryškiai nuo seniausių laikų buvo karališkoji (valstybinė) valda, priklausiusi karališkųjų valdų kompleksui – Tryškių seniūnijai, buvusiai Mažųjų Dirvėnų valsčiuje. Seniūnijos (iš pradžių vadintos tenutais) buvo pavedamos valdyti bajorams, dažniausiai įtakingesniems ir turtingesniems. Valdytojai skirtingais laikotarpiais vadinti tenutarijais, seniūnais, laikytojais.
1789 metų Šiaulių reparticijos seniūnijų, tenutijų reviziniame sąraše surašyti ne gyventojai, o ūkius valdę žmonės. Kitaip sakant, surašyti ūkiai, kurių skaičius čia pateikiamas.
Tryškių vaitystė: Tryškių miestelis (39), Leilėnų kaimas (9), apyrubė Staurylai (1), apyrubė Pabalvė (2), Balsiai (7), Kairiškiai (13), Degučiai Luokės parapijoje (6, iš jų 3 bajorai), Dudai? (Dudy,2), Dubėnai (2), Dauginiai (2), Kapėnai (10), Poterbiškiai (3), Birviški ? (gal čia Birbiliškė) (3), Dirmeikiai (11), Tviskuliškiai (4), Judėjai (14), Tučiai (15), Meškiai (7), Svirkančiai (9).
Daubiškių vaitystė: Daubiškiai (13), Klaišiai (7), Gudai (6), Bugiai (7), Mykolaičiai (7), Gyvoliai (5), apyrubė Peiliškiai (1), Šleipiai (3).
Laižuvos vaitystė: Laižuvos miestelis (34), Kėsai (21), Rusteikiai (2), Latveliai (5), Pakamaniai (4), Moželiai (4), Gailaičiai (10), Žvirblaičiai (4).
1795 metų Tryškių parapijos ir seniūnijos sąraše surašyti visi gyventojai: vyrai, moterys, vaikai. Čia pateikiami duomenys apie žmones, nurodant vyriškos ir moteriškos lyčių gyventojų skaičių, Tryškių seniūnijos vietovėse. Vaitystės jau įvardijamos kitu terminu – raktais (lenkiškai „klucz“).
Pirmasis raktas (Tryškių): Tryškiai (108 ir 112), Tryškių dvare (5), Meškiai (30 ir 32), Birbiškiai (15 ir 12), Poderbiškiai (16 ir 18), Svirkančiai (50 ir 36), Kapėnai (42 ir 42), Dubėnai (54 ir 53), Kairiškiai (42 ir 46), Balsiai (42 ir 34), Judėjai (81 ir 86), Dirmeikiai (89 ir 99), Dauginiai (126 ir 112), užusienis Krugeliai buvo tuščias.
Daubiškų raktas: Daubiškiai (48 ir 70), Bugiai (43 ir 41), Gyvoliai (32 ir 35), Gudai (30 ir 30), Sleipiai? (13 ir 9), Klaišiai (47 ir 44). Mykolaičiai (29 ir 30).
Laižuvos raktas: Laižuvos palivarkas (2 ir 3), Kėsai (91 ir 96), Rusteikiai (12 ir 11), Latveliai (34 ir 30), Pakamaniai (12 ir 17), Moželiai (20 ir 28), Laižuvos miestelis (108 ir 107).
Miestelio ir seniūnijos valdytojai
Kol kas trūksta duomenų nustatyti Tryškių tenuto (dvaro, seniūnijos) valdytojams nuo XVI amžiaus. Dažnai karališkųjų dvarų valdytojai tuo pačiu būdavo ir valsčių (pavietų) tijūnai, vėliau vadinti seniūnais. Tryškiai priklausė Mažųjų Dirvėnų (Dirvonėnų) valsčiui.
Prisiminkime, kad pagal 1547 metų testamentą, Jono Venclavičiaus Bartoševičiaus tėvas Venclavas valdė valdą Tryškiuose. Jis, kaip Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnas, minimas 1522 metais, panašu, tuo pačiu valdė ir Tryškių karališkąją valdą – tenutą. Jonas Bartuševičius buvo vedęs Elžbietą Juškutę ir su ja turėjo du sūnus: Mikalojų ir Joną. Pastarasis susituokė su Zofija Mitkevičiūte Pošušvenskyte, Simono Mitkevičiaus dukra. Mirus pirmajam vyrui, Zofija išteekėjo už Marko Vnučkos.
Nuo 1529 metų minimas Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnas Šimkus (Simonas) Mitkevičius Pašušvenskis, po 1532 metų valsčiaus tijūnu tapo jo brolis Bogdanas Mitkevičius Pašušvenskis. Šimkaus Mitkevičiaus dukra Zofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė sesers sūnui Sebastijonui Kęstortui padovanojo duoklininkus iš Tryškių valdų, kuriuos, matyt, paveldėjo. Neatmestina, kad Šimkus ir Bogdanas Mitkevičiai taipogi galėjo valdyti Tryškių tenutą.
Mitkevičiai, Vnučkos XVI amžiuje buvo turtingos ir gana įtakingos Žemaitijos bajorų giminės.
1550 metais Dirvėnų valsčiaus tijūnu, o gal ir Tryškių karališkosios valdos valdytoju buvo Vaitiekus Šemeta, vedęs Jadvygą Pacaitę. Jo sūnus Malcheris Šemeta iš tėvo paveldėjo Mažųjų Dirvėnų valsčiaus valdymą, ir jis neabejotinai 1590 metais jau buvo Tryškių seniūnijos valdytojas. Šemetos – vėlgi sena, turtinga giminė, priklausiusi Žemaitijos bajorų elitui.
Reformaciją rėmusių Mitkevičių, Vnučkų, Šemetų ryšiai su Tryškiais galbūt lėmė, kad čia XVI amžiaus pabaigoje įsitvirtino evangelikai, kuriuos katalikai vadindavo „eretikais“, ir kurie perėmė pirmąją Tryškių katalikų bažnyčią.
1611 metais karaliaus privilegiją Tryškių bažnyčiai išrūpinęs didikas Andrius Valavičius (~1570-1614) buvo ir Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnu, ir Tryškių seniūnijos valdytoju. Valavičiai kilo nuo Gardino, tačiau sugebėjo įsitvirtinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenėje, valstybėje užėmė svarbias pareigas. Andrius Valavičius buvo išsilavinęs – studijavo Vilniaus universitete, ėjo valstybės vėliavininko, Raseinių (Žemaičių) žemės teismo teisėjo pareigas. Jis buvo ne tik Tryškių, bet ir Telšių karališkosios seniūnijos valdytojas. Tryškiuose 1614 metais pasirašė Tytuvėnų bernardinų vienuolyno statybos instrukciją. Tais pačiais metais mirė Tytuvėnuose.
Po Andriaus Valavičiaus Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnu ir Tryškių seniūnijos valdytoju buvo didikas Povilas Steponas Sapiega (1565-1635). 1643 metų Tryškių bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad vizituojama bažnyčia buvo pastatyta „šviesaus atminimo Pauliaus Sapiegos, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vicekanclerio, lėšomis 1618 metais“. Sapiegos – viena turtingiausių ir įtakingiausių valstybės didikų giminių. Povilas Steponas Sapiega taip pat buvo ir Telšių seniūnu.
Mirus vyrams, karališkųjų valdų valdytojų pareigas tarsi paveldėdavo jų žmonos. Povilas Steponas Sapiega buvo vedęs Andriaus Valavičiaus našlę Katariną Goslovską, mirusią po 1624 metų. Gal pagal žmoną, jam buvo suteiktos Telšių ir Tryškių seniūnijų seniūno pareigos.
Kaip rašoma 1677 metų bažnyčios vizitacijos akte, didįjį altorių pastatė Povilas Sapiega, pakancleris, o 1643 metais dekoravo ir paauksavo ponas Adalbertas Vaitiekus Važynskis, Dirvėnų tijūnas 1635-1659 metais. 1644 metais Važynskis su žmona Ona Pacaite Važynskiene įsteigė Tryškių bažnyčios šv. Onos altariją. Ona Važynskienė 1661 metais altarijai testamentu paskyrė Bunokiškės dvarelį su Stakminių ir Užvėdarės kaimais. Pastarasis kaimas – tarp Luokės ir Kaunatavos, o Stakminiai – šalia pietinės Tryškių dalies. 1584 metais Vasiliui Bunakavui karalius Steponas Batoras davė 16 valakų žemės Stakminių ir Užvėdarės kaimuose. Matyt, Bunakavo valdyta žemė buvo praminta Bunakiškės dvareliu.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas 1664 metų Smolensko vaivados, Tryškių seniūno Mykolo Kazimiero Paco (1624-1682) dokumentas, kuriuo Samueliui Parcevičiui suteikė valdas Pinsko vyskupijoje.
„Vikipedijoje“ rašoma, kad 1674 metais Tryškius valdė pakancleris Kristupas Pacas (1621-1684) – įžymus valstybės politinis ir karinis veikėjas. Vėlgi kilęs iš turtingos ir įtakingos Lietuvos didikų giminės. Visgi enciklopedijose neminima jį buvus Tryškių seniūnu, nors išvardijamos kitos jo valdytos seniūnijos. Kadangi dažnai seniūnijas valdyti suteikdavo iki gyvos galvos, tai 1674 m. Tryškių seniūniją turėjo tebevaldyti Mykolas Kazimieras Pacas, o ne Kristupas Pacas.
1690 metais Tryškių seniūniją jau valdė Grigalius Antanas Oginskis (1654-1709). Pagal 1690 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės mokesčio rejestrą, Tryškių seniūnijoje buvo tik 56 dūmai ir 2 karčemos. Jis 1701 metais vadovavo antpuoliui prieš švedus Tryškiuose. Prieš švedus jis kovojo visoje Lietuvoje. Artimi ryšiai su karaliumi Augustu II Grigaliui Oginskiui padėjo tapti vienu svarbiausių politinių ir karinių veikėjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Kol kas nepavyko nustatyti, kas valdė Tryškių seniūniją po Grigaliaus Antano Oginskio mirties 1709 metais.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi XVIII amžiaus dokumentai, leidžiantys papildyti Tryškių seniūnijos seniūnų sąrašą.
„Aušros“ muziejus Tryškiams svarbių dokumentų kopijas pateikė sistemoje LIMIS.
Išraše iš Žemaitijos kunigaikštystės pilies teismo knygų rašoma, kad 1719 metų gegužės 2 dieną Tryškių seniūnas Antanas Puzyna iš Kozielsko ir jo žmona Elžbieta raštu suteikė asmens laisvę Petrui Gėrybei.
1736 metų rugpjūčio 22 dienos išraše iš Vyriausiojo Tribunolo knygų aprašytas Pranciškaus Butkevičiaus bylinėjimasis su Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro vėliavininku, Tryškių seniūnu Antanu Puzyna ir jo žmona Elžbieta Oginskaite dėl 4250 auksinų. Rašoma, kad Mažųjų Dirvėnų tijūnas, Žemaitijos kunigaikštystės pateisėjas Pranciškus Nagurskis, nuvykęs į Tryškius įteikti dokumentus dėl teismo, buvo užpultas dvaro administratoriaus žydo Miršos Leukovičiaus ir ginkluotų vyrų. Labai iškalbinga informacija. Antanas Puzyna, kaip ir kiti, aišku, nerezidavo Tryškiuose, bet seniūniją ir jos dvarą pavedė administruoti ne bajorui, o žydui. Ši informacija liudija ir anuomet paplitusią savivalę.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply