Kartais miestų sienos ima kalbėti. Netiesiogiai, žinoma. Užrašais. Būna, jos rėkia necenzūriniais žodžiais, būna – kužda keistais simboliais, o kartais priverčia sustoti ir tiesiog grožėtis. Graffiti – piešimas ar rašymas ant statinių paviršių – jau seniai nebe vien marginalinis pogrindžio reiškinys ar naktimis po gobtuvais veidus slepiančių paauglių pramoga. Šiandien tai daug kur pasaulyje paplitusi vizualinė kalba, balansuojanti ant plonos linijos tarp vandalizmo ir grynojo meno, paliekanti pėdsaką ne tik didmiesčių, bet ir Lietuvos provincijos kasdienybėje.
Stasys Katauskas
Nuo Pompėjos iki Niujorko metro
Nors graffiti dažniausiai asocijuojasi su praėjusio amžiaus pabaigos hiphopo kultūra, jo ištakos siekia gilią senovę. Antikinėje Pompėjoje archeologai randa išbraižytų meilės prisipažinimų, politinių lozungų ir gladiatorių kovų rezultatų. Žmogaus prigimtis reikalauja palikti pėdsaką ten, kur jis buvo. Graffiti piešinių būta ir senovės Egipte, kitose Antikos pasaulio šalyse. Niekur jie nedingo ir vėliau sekusiose epochose.
Modernioji graffiti era prasidėjo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Filadelfijoje ir Niujorke. Legendinis kurjeris, pasirašinėjęs pseudonimu „TAKI 183“, tiesiog rašė savo vardą ir gatvės numerį ant kiekvieno kampo. Tai buvo vizualinė invazija į pilką viešąją erdvę. Netrukus paprasti užrašai virto sudėtingomis raidžių struktūromis, o traukiniai – riedančiomis drobėmis. Aerozoliniai dažai tapo naujosios kartos balsu, protestuojančiu prieš socialinę atskirtį ir socialinę realybę.
Lietuvą ši banga pasiekė vėluodama – maždaug 1993–1994 metais. Sugriuvus geležinei uždangai, kartu su MTV ir laisvės troškimu į šalį atkeliavo pirmieji markerio brūkštelėjimai bei paslaptingi „tagai“ ant pilkų sovietinių daugiabučių sienų didžiausiuose šalies miestuose. Ilgą laiką didelė dalis tokių užrašų tepriminė terliones ant pastatų. Mažesniuose miestuose, įskaitant ir Telšius, neretai, primityvius nešvankaus turinio piešinėlius. Tačiau ilgainiui, pirmiausia didmiesčiuose, graffiti kokybė Lietuvoje augo, ant pastatų sienų ėmė atsirasti vis daugiau meniškai vertingų, brandžių darbų. Ne visada legalių.
Maišto prigimtis ir teritorijos žymėjimas
Kodėl jauni žmonės rizikuoja laisve ir piniginėmis baudomis dėl kelių sekundžių šlovės naktiniame mieste? Graffiti esmė – efemeriškumas, adrenalinas ir teritorijos užkariavimas. Tai tarsi urbanistinis džiunglių įstatymas: kas aukščiau, kas matomiau, kas sudėtingesnėje vietoje paliko savo ženklą, tas nugalėjo.
Čia egzistuoja griežta hierarchija. Viskas prasideda nuo „tagų“ – greitų, stilizuotų parašų, kurie visuomenei dažniausiai bado akis ir atrodo kaip turto niokojimas. Vėliau seka „throw-ups“ (greiti, dažniausiai dviejų spalvų burbuliniai užrašai) ir galiausiai – „pieces“ (sudėtingi, daugiaspalviai darbai, kuriems reikia gerokai daugiau laiko, išteklių ir pastangų). Šis reiškinys iš esmės yra pasąmoninis atsakas į vartotojišką visuomenę: jei korporacijos gali legaliomis reklamomis okupuoti mūsų vizualinę erdvę, kodėl gatvės vaikas negali atsakyti savo parašu?
Provincijos fenomenas: tarp „bado“ ir muralų renesanso
Kai kalbame apie graffiti, mintyse iškyla pačios įvairiausios asociacijos. Tai ir Niujorko Bruklinas, Belfasto gatvės, tokie menininkai kaip Jeanas Michelis Basquiat. Bet taip pat ir nupeckiotos Vilniaus senamiesčio sienos, spalvingai išpieštos patiltes ar traukinių vagonai Vakarų Europoje, didžiųjų Europos futbolo klubų stadionų prieigos. Tačiau kas vyksta Lietuvos provincijoje? Čia situacija – dvejopa, paradoksali ir labai įdomi.
Mažuosiuose miestuose ir kaimo vietovėse tradicinė graffiti kultūra iš esmės tebėra fragmentiška. Dažniausiai tai – vietinių paauglių bandymai atkartoti, ką pamatė internete ar nuvažiavę į didmiestį. Ant apleistų kolūkių fermų, transformatorinių ar autobusų stotelių paviljonų kartais galima pamatyti naivių užrašų, meilės prisipažinimų arba iškraipytų populiarių grafferių pseudonimų. Tai nėra subrendęs gatvės menas – greičiau nebent provincijos jaunimo nuobodulio ir saviraiškos trūkumo šauksmas. Miestelių aplinkoje nelegali terlionė dažnai netenka savo urbanistinio konteksto, tampa tiesiog vizualine šiukšle, nesukeliančia jokio dialogo, tik pyktį.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Lietuvos provincijoje vyksta lūžis. Vietos savivaldos ir kultūros centrai suprato: jei negali laimėti karo prieš nelegalius piešėjus, paversk tai meno švente. Taip gimė legalūs projektai ir vadinamieji muralai – didelio formato neofreskos.
Šiandien nuvažiavus į tokius miestus kaip Kupiškis ar Kalvarija galima rasti profesionalių gatvės menininkų kūrinių, kurie stebina savo kokybe. Pilki, slegiantys pastatų fasadai virto muziejumi po atviru dangumi. Kupiškis turi legalią gatvės meno sieną, o Kauno rajono miesteliuose ant sienų atgijo istorinės asmenybės, vietos legendos ar tiesiog jaukūs bendruomenės identiteto akcentai. Pagrįstai mieste aptinkamais piešiniais ant sienų gali didžiuotis Suvalkijos sostinė Marijampolė. Gerų graffiti darbų galima rasti ir daugelyje kitų mažesnių miestų. Šiuolaikinės didžiulės freskos ne tik paslepia aptrupėjusį sovietinį betoną ar nykias silikatines plytas, bet ir keičia vietos gyventojų santykį su savo aplinka.
Provincijoje graffiti kaip reiškinys įgauna visiškai kitą prasmę nei didmiestyje. Mažiesiems miestams nebūdingos mėgėjiškos terlionės ant pastatų. Čia nebėra tikslo šokiruoti ar maištauti. Piešiniai tampa bendruomenę telkiančiu įrankiu, kuris gaivina apmirusias erdves, traukia kultūrinio turizmo mėgėjus ir suteikia vietiniams gyventojams pasididžiavimo savo kraštu jausmą. Močiutė, kuri Vilniuje pagrįstai piktintųsi aprašinėtu jos namo fasadu, provincijos miestelyje džiaugsmingai neša arbatą menininkui, ant vietos kultūros namų sienos tapančiam gervę ar istorinį peizažą. Tai dialogas, kurio didmiesčio skuboje dažnai nebelieka.
Mūsų mieste, garsėjančiame kitokiu gatvės menu, graffiti pamatyti nelengva. Bene vienintelis Telšiuose įdomesnis darbas – netoli VDA Telšių fakulteto įsitaisęs didžiausias mieste katinas – prieš keletą metų atliktas dailininko Tado Šimkaus darbas, kurį galima pamatyti vaikštant Masčio pakrante. Neseniai pradėtas piešti futbolo tematikos graffiti miesto stadione. Tačiau kol darbas bus baigtas, jo nepavyks pamatyti, mat piešinys uždengtas reklaminiu tentu.
Siena – lyg drobė
Graffiti kaip reiškinys keičiasi, evoliucionuoja ir prisitaiko prie naujų socialinių realijų. Nuo nelegalaus naktinio dažų flakonėlio purškimo iki didžiulių, legaliai finansuojamų muralų – šis menas įrodė esąs gyvybingiausia mūsų laikų vizualinės kultūros forma.
Lietuvos provincija, ilgą laiką buvusi tik pasyvi šio proceso stebėtoja, šiandien įgauna savąjį, autentišką gatvės meno veidą. Ir nors naktiniai parašai ant nuošalių pastatų vis dar primena apie amžiną jaunystės maištą bei estetinį badą, legalūs, spalvoti kūriniai mažuose miesteliuose įrodo: siena yra tik drobė, o tai, ką joje paliksime – destrukciją ar grožį – priklauso tik nuo mūsų pačių brandos ir gebėjimo susikalbėti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply