Jei ne dramatiški Lietuvai XVIII amžiaus antrosios pusės įvykiai, Tryškiai galbūt būtų tapę tokiu pat nedideliu miestu kaip Varniai, Viekšniai. Šiame straipsnyje, nepretenduojant rašyti miestelio istorijos apžvalgos, be plačiau žinomų faktų pateikiama ir tokių, kurie niekur anksčiau viešai neskelbti ir neaptarti. Šis straipsnis – medžiaga Tryškių istorijai papildyti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 60-62)
Sprendžiant iš „Aušros“ muziejaus dokumentų, Pranciškus Butkevičius vargo bylinėdamasis su Puzynomis daug metų. 1746 metais nuo Raseinių pilies teismo teisėjo Mykolo Gorskio buvo įteikti teismo šaukimai Tryškių seniūnui Antanui Puzynai ir jo žmonai Elžbietai byloje su Pranciškumi Butkevičiumi.
1749 metais Tryškių seniūniją valdė Mstislavlio kaštelionas, komisaras Mykolas Mitovičius. Jis laiške Dirvėnų administratoriui Juozui Banevičiui rašė apie plėšiko Matiušo Rusteikos plėšikavimą Tryškių seniūnijos Vsemetaičių (?), Kentraičių, Daubiškių, Dargių kaimuose (karališkoji Tryškių seniūnija).
1775 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės rejestre kaip valdęs Tryškių seniūniją įrašytas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728-1800). Jis kaip šios seniūnijos valdytojas minimas ir 1789 metų reviziniame sąraše. Mykolas Kazimieras Oginskis buvo įžymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis ir karinis veikėjas.
Pagal 1795 metų revizinį sąrašą, miestelį, kaip ir visą Tryškių seniūniją, valdė Feliksas Važinskis, turėjęs privačią valdą ir Pabalvėje. Jis 1776-1788 metais valdė karališkąją Tirkšlių seniūniją, pastatė Pievėnuose bažnyčią. 1764 metais jis minimas kaip Telšių seniūno pavaduotojas. Pagal genealogijos svetainės „Geni“ informaciją, Feliksas Važinskis gimė 1736, mirė 1813 metais Tirkšliuose. Jis kilęs iš Skarbek-Važinskių giminės. 1643 metais Tryškių bažnyčios altorių „paauksavo“ Jeronimas Adalbertas Važinskis, Dirvėnų valsčiaus tijūnas. 1644 metais jis su žmona Ona Pacaite įsteigė Tryškių bažnyčios šv. Onos altariją. 1661 metais testamentu Ona Važinskienė altarijai paskyrė Bunokiškės dvarelį su Stakminių ir Užvėdarės kaimais.
Vincentas Juzumas veikale „Žemaičių vyskupijos aprašymas“ skyriuje „Tryškiai“ rašo, kad Tryškių seniūniją valdė Andrius Valavičius, po jo mirties – Pacai, paskui – Važinskiai, galų gale – Chominskiai. Ši „grandinė“ nėra tiksli, kadangi valdytojų būta kur kas daugiau nei paminėjo Vincentas Juzumas. Kol kas neaišku, iki kelintų metų Feliksas Važinskis valdė seniūniją, nuo kada jo pareigas perėmė Mstislavo vaivada Pranciškus Ksaveras Chominskis, miręs Vilniuje 1809 metais.
Janina Paplauskaitė-Leonavičienė straipsnyje apie Pavirvyčio dvarą „Nuo Raudonės pilies iki Pavirvyčio dvaro. Olendskiai, h. Rawicz“ rašo, kad „XVIII a. pab. rusų imperatorienė Jekaterina II Tučių dvarą ir didžiulį žemės plotą tarp Kapėnų, Tryškių, Užlieknės, Laižuvos ir Leckavos padovanojo vaivadai Ksaverui Chominskiui. Šis prasiskolino ir jau po jo mirties pagal eksdivizinio teismo 1811 m. kovo 8 d. dekretą už skolas Ksavero Chominskio turtas buvo padalintas 101 kreditoriui. Vienas iš jų buvęs Steponas Olendskis ir jam atiteko Pavirvyčio palivarkas su 15 dūmų ir 47 sielomis“.
Pasak Vincento Juzumo, Ksaveras Chominskis buvo paskutinis Tryškių seniūnijos valdytojas, o jo sūnus Antanas – pirmasis Tryškių dvaro savininkas.
Jei, anot Janinos Paplauskaitės-Leonavičienės, Jakaterina II Tučių dvarą su žemėmis padovanojo Ksaverui Chominskiui, tai galėjo padaryti po 1794 metų sukilimo iki savo mirties 1796 metų lapkritį.
Pranciškaus Ksavero Chominskio biografija gana marga. Gimė apie 1740 metus, 1764 metais jau buvo Čartoriskių konfederacijos pulkininku, vėliau priklausė Baro konfederacijai. Išsitarnavo generolo majoro laipsnį, ėjo įvairias pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nuo 1795 metų tarnavo okupantams rusams. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, 1797 metais buvo areštuotas dėl įtarimų dalyvaujant sąmoksle prieš Rusijos imperatorių Pavelą I.
Pranciškaus Ksavero Chominskio brolis buvo Žemaičių vyskupystės sufraganas, Eluzos titulinis vyskupas Mykolas Chominskis.
Prisiminkime Valstybės istorijos archyve saugomą 1893 metais datuojamą Telšių vyskupijos konsistorijos bylą, kurioje yra XIX amžiaus pradžios bažnyčios inventorius. Jame Tryškiai įvardijami kaip anksčiau buvęs seniūnijos, o dabar „paveldėtas“ Ksavero Chominskio miestelis. Tai patvirtina, kad Ksaveras Chominskis buvo paskutinis karališkosios Tryškių seniūnijos seniūnas ir tikrai jam seniūnija su visais kaimais buvo padovanota.
Tryškių parapija
Rusijos valstybės istorijos archyve saugomas statistiniam leidiniui skirtas rankraštinis Telšių vyskupijos parapijų 1859 metų sąrašas. Jame surašytos parapijos, jų kaimai, nurodant gyventojų skaičių.
Iš šio sąrašo sužinome, kurie kaimai XIX amžiuje priklausė parapijai ir kiek juose gyveno žmonių. Atskiromis dalimis surašyti dvarai, palivarkai, kaimai, bajorkaimiai ir vienkiemiai.
Tryškių miestelis – 468 gyventojai.
Dvarai: Tryškių – 43, Nabuilių – 11, Nabuilių –7, Kairiškių 10, Balsių – 17, Balsių – 10, Pavirvyčio – 14, Kiaulakių – 9, Pabalvės – 14, Paragių –11, Dirmeikių – 8, Vinkleriškės – 18, Mickiškės – 19 gyventojų.
Palivarkai: Someraičių (?) – 10, Krugeliškės – 13, Krugelių – 9, Budriškės – 10, Dumblaukio – 18, Bukolinės – 2, Birbiliškės – 8 gyventojai.
Vienkiemiai: Kiršių – 8, Ugiškių arba Kalvų – 10, Vanagiškės – 16, sunkiai įskaitoma vietovė – 12 gyventojų.
Bajorkaimiai: Žilaičiai – 41, Tulciškiai – 15, Tarvydai – 14, Meškiai – 117, Staurylai – 45, Jendriškiai (?) – 22, Pujaklnė (?) – 10 gyventojų.
Kaimai (sodos): Tauragėnai – 51, Sviraičiai – 62, Buišai – 31, Nabažai – 15, Šarkalnė – 51, Gimbetiškiai (?) – 72, Bėdakai – 25, Balsiai – 125, Kiaulakiai – 49, Sukončiai – 60, Klasčiai (?) – 50, Stakminiai – 125, Kairiškiai – 132, Dauginiai – 246, Hutas (?) – 19, Dirmeikiškiai – 83, Leilėnai – 139, Pateklėnai – 41, Vainočiai – 18, Badaukiai – 71, Judėjai – 208, Krugeliškė – 54, Birbiliškė – 77, Maldeniai – 86, Pušyniškiai (?) – 34, Mickiškė – 11, Klasčiai – 34, Girniškiai (?) – 70, Sodalė – 60, Užžeimiai (?) – 98, Raciškiai – 78, neįskaitoma vietovė – 14, Nerimdaičiai – 43, Novikai (gal Naujikai?) – 95, Pabuinis (?) – 42, neįskaitoma vietovė – 63, Padegupis – 16, Huniai (?) – 92, Bikniškiai – 15 gyventojų.
Iš viso parapijoje gyveno 3 tūkst. 911 žmonių.
Vincentas Juzumas rašė, kad XIX amžiaus pabaigoje Tryškių parapijoje gyveno 6 tūkst. 860 katalikų, gyvenamųjų namų buvo 334. Gal čia Vincentas Juzumas omenyje turėjo dūmus – sodybas? 1800 metais parapija turėjo 2 tūkst. 350, 1830 metais – 4 tūkst. 307 žmones.
Anot Vincento Juzumo, parapijoje blaivybė beveik visiškai apleista, tačiau skaitančiųjų yra nemažai.
Klebonijos valda
Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ rašė, kad XIX amžiaus pabaigoje Tryškių bažnyčiai priklausė 91 valakas žemės ir 15 margų atskiras palivarkas. Valakas sudarė 21,38 hektaro, tad klebonija valdė nemažą dvarą – net 1 tūkst. 945 hektarus ir 58 arus žemės. Margas sudarė 0,71 hektaro, taigi palivarke buvo 10 hektarų ir 65 arai žemės.
Kaip tokia didelė valda susiformavo, galutinio atsakymo neturime. Tryškių bažnyčiai pagal 1611 metų privilegiją pačiame miestelyje klebonui paskirta trys valakai žemės, o Sukančių kaime – 16 valakų.
Kaip minėta, Tryškių bažnyčios šv. Onos altariją 1644 metais įsteigė Jeronimas Adalbertas Važynskis su žmona Ona Pacaite Važynskiene. Ji 1661 metais altarijai testamentu paskyrė Bunokiškės dvarelį su Stakminių ir Užvėdarės kaimais. Pastarasis kaimas – tarp Luokės ir Kaunatavos, o Stakminiai – šalia pietinės Tryškių dalies. Bunakiškė – Stakminių kaimo dalis.
Anot Vincento Juzumo, XIX amžiuje altarijos žemė su Dumblaukio palivarku ir dviem kaimais buvo prijungta prie pagrindinės bažnyčios valdos. Prie Virvytės upės buvę altarijos pastatai, kaip likę nebereikalingi, sugriuvo. Dumblaukis, išnykusi vietovė, buvo tarp Stakminių ir Virvytės.
Po 1844 metų caro valdžia nusavino bažnytines žemes, paversdama jas valstybinėmis valdomis. Bažnyčioms, taip pat ir Tryškių, buvo palikta po 33 dešimtines žemės.
(Bus daugiau)
Leave a Reply