Su filosofu Pauliumi Gritėnu vieną lietingą rugpjūčio popietę susitikome Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje. Nuolat apie visuomenei aktualius reiškinius rašantis pašnekovas maloniai sutiko atsakyti į klausimus mūsų laikraščiui. Kalbėjomės apie sostinę ir provinciją, apie Telšius panevėžiečio akimis, apie šalyje pastebimas permainas ir tendencijas. Siūlome šį pokalbį „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams.
Stasys Katauskas
– Jūsų reportažuose iš Lietuvos regionų dažnai juntamas ne tik žurnalistinis smalsumas, bet ir antropologinis žvilgsnis. Koks yra didžiausias mitas, kurį didmiesčių gyventojai (arba politinis elitas) vis dar turi apie Lietuvos provinciją?
– Mano atveju, ne tiek antropologinis, kiek filosofinis. Mane domina klausimai apie esmes, prasmes ir reikšmes, apie tapatumus, tapatybes ir jų skirtumus. Didmiesčio gyventojas tikrai savaime nėra politinis elitas. Labai dažnai didmiesčio gyventoją nuo regiono gyventojo skiria tiesiog jį ir jo kasdienybę supanti bei formuojanti aplinka. Didmiesčio gyventojas įsivaizduoja, kad greitis, kuriuo jis gyvena, ir jį supantis masiškumas yra privalumai. Todėl provincijos lėtumas ar paprastumas jam atrodo kaip kažką atimantys. Šiuolaikinis didmiesčio gyventojas, postmodernusis hipsteris ar kažkokia nauja jo forma dirba daug ir neefektyviai. Yra nuolat skubantis, nerimaujantis, besivejantis nepasivejamus tikslus ir uždavinius. Tad mano atsakymas būtų – provincijoje vis dar išlikęs adekvatesnis santykis su laiku ir darbu, o tai reiškia ir su tikslų bei prasmių klausimais. Provincijos žmogus arčiau tradicinio žmogaus gyvenimo būdo ir to iš jo reikia mokytis, o ne bandyti nuolat gyventi strese dėl negalimybės pasivyti informacijos, nuomonių, reakcijų srautą.
– Kas labiausiai stebina keliaujant po mažesnius miestus?
– Labiausiai stebina mūsų visuomenės socialinė pažanga ir atsparumas. Tai, kad nepaisant okupacijos, daugybėje vietų išsaugotas tarpukario atminimas. Nepaisant sovietmečio žmogaus konstravimo pasekmių ir sunkaus transformacinio 90-ųjų periodo, tėvų karta didžiąja dalimi prisitaikė ir tapo europiečiais. Jauni žmonės jau apskritai nesupranta savęs be europietiškos tapatybės dalies. Mažesni miestai, dar ryškiau nei didieji, demonstruoja valią susitvarkyti, gyventi gražiai, kažką apie save parodyti ir papasakoti, būti vietomis, į kurias norisi sugrįžti. Beveik visur, kur tenka lankytis, tvyro pasididžiavimas savo vieta ir iš jos kylančia tapatybe. Aišku, visur yra visokių žmonių, bet bendra tendencija yra gražėjančių vietų ir šviesių žmonių.
– Savo tekstuose pastebite detales, pro kurias skubantis žmogus praeitų. Kokį „daiktą“, „vaizdą“ ar „frazę“ iš pastarųjų kelionių po Lietuvą įvardytumėte kaip geriausiai nusakančią dabartinę provincijos dvasinę būseną?
– Labiausiai įsiminė pokalbiai Druskininkų kultūros Lelijos centre. Ten mano kartos žmonės, dauguma jau pasibastę po užsienį, grįžę į Lietuvą kuria tokią erdvę sau, kokios kažkada ankstyvoje jaunystėje norėjo, bet neturėjo. Pats Lelijos pastatas iš išorės atrodo nykus, sovietmetį menantis statinys, bet jo viduje vyksta viskas – nuo koncertų iki parodų, knygų pristatymų. Kultūros protesto fone žmonės tiesiog nusprendė imti ir veikti tai, ką jaučia esant prasminga. Ir tokių mano kartos judesių yra daug kur. Žmonės atrodo pribrendę nesidairyti į tai, kas ten Vilniuje ar kokiame Berlyne, o grįžta ir kuria, dirba, keičia, atneša tą pasaulio supratimą į savo gimtąsias vietas. Tai tokia kūrybingumo sugrįžimo būklė atrodo užplūdusi miestelius – nuo savų versliukų iki savo mažų kultūrinių šedevrų.
– Dažnai kalbama apie „dvi Lietuvas“. Ar jos yra? Jei taip, ar Jūsų, kaip keliaujančio stebėtojo, akimis šis atotrūkis labiau ekonominis, ar visgi kultūrinis ir vertybinis? Kur brėžiasi tikroji takoskyra?
– Pažvelkime į problemą matematiškai. Jei jau reikėtų tas dvi Lietuvas kaip nors išskirti, tai per kur brėžtume brūkšnį ar kaip išrikiuotume? Vertikaliai? Horizontaliai? Kai kas gal sakys, kad Vilnius ir visa kita likusi Lietuva yra skirtis. Bet kad tame Vilniuje pilna ir tos kitos Lietuvos. Tiesą sakant, Vilnius tik ja gyvena ir atsinaujina. Nuo studentų iki iš visų regionų surenkamų Seimo narių. Vilniuje provincialumo, blogąja to žodžio prasme, žymiai daugiau nei bet kuriame regione. Mano manymu, dvi Lietuvos yra tiesiog patogi forma kažką atskirti, sukurti skirtį ir tada ją sau įsikalbėti. Dar Herakleitas su Parmenidu bandė aiškintis, kaip ten yra su būtimi – ar amžinas konfliktas, ar sutaikantis vienis. Bet iki šiol nesam įtikinti nei vieno atsakymu, nors matom, kad abu gali būti teisūs. Galim turėti klausimų, kuriais Lietuvos išties bus dvi. Gali būti ir tokių klausimų, kai Lietuvų pasidarys šimtas, nes kiekvienas turės savo perspektyvą. Bet yra klausimų, kuriais Lietuva ir vieninga yra. Ar bent jau tokią mes ją tikimės matyti. Ar Lietuvos išsaugojimo, klestėjimo, pagarbos įstatymams klausimu dvi Lietuvos yra? Nemanau. Yra tokių pamatinių klausimų, kurie mus neišvengiamai suvienija, jei išties tiki Lietuvos idėja.
– Telšiai. Kokį įspūdį Jums paliko šis miestas, šis kraštas?
– Kaip pusiau rytų aukštaitis, pusiau panevėžietiškas aukštaitis į Telšius vykstu kaip į užsienį. Žemaičiai visada atrodė kažkuo truputį kitokie. O kai atrodo, kad kitokie, tai lyginiesi, ieškai tų skirtumų ir panašumų. Kaip užaugusiam ant Panevėžio „lėkštės“, tai vien jau tas septynių kalvų naratyvas atrodo įspūdingas. Apskritai, miesto istoriškumas, vyskupijos statusas, pačiame centre esantis nuostabus ežeras – visa Telšių aplinka tikrai graži ir istoriškai turtinga. Kuo toliau, tuo labiau prisijaukinu, turiu savus prisiminimus, jau ir vietas, kurios atpažįstamos, kažkuo autentiškos. Man atrodo, kad Telšiai dar nepakankamai kultūriškai atsiskleidę visos Lietuvos mastu ir iki galo neparodo intelektualinio potencialo. Bet kartais tas žemaitiškas lėtumas į naudą, nes ir nenuskubate su nesąmonėmis ar lietuviškomis madomis.
– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos visuomenės santykį su laisve? Ar per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų išmokome laisve naudotis kaip kūrybine jėga, ar ji mums vis dar kelia egzistencinį nerimą, kurį norisi užpildyti autoritarizmo ilgesiu arba vartotojiškumu?
– Neseniai rašiau tekstą apie santykį su laisve Panevėžio kultūriniam žurnalui „Senvagė“. Jame bandžiau pagrįsti, kad laisvė yra ne statusas, o būklė. Kai toje būklėje dar esi tik įmestas, besikapanojantis, tai natūraliai nemokėjimą būti laisvu kompensuoji laisvės simbolika ar retorika. Panevėžyje centrinė miesto aikštė yra vadinama Laisvės vardu. Paradoksalu, kad ilgą laiką ten tos laisvės mažiausiai ir būdavo, nes visi didžiausioje viešumoje labiausiai susigūžia. Bet pamažu šitie barjerai buvo pralaužti, matosi, kad žmonės prisipratina laisvę kaip būklę. Tiek prisipratiname, kad net atviriau pradedam žiūrėti į kitų laisves. Anksčiau buvau skeptiškesnis šiuo klausimu ir tikriausiai būčiau pabrėžęs, kad per mažai lietuvių dar supranta laisvės sąvoką, per mažai reflektuoja ją, bet pamatęs laisvę kaip būklę, pasidariau optimistiškesnis. Tos laisvės ir mėgavimosi ja aplink per daug, kad kas nors lengvai ją iš mūsų išplėštų. Nuo banaliausių laisvių – kaupti turtą, pirkti, keliauti, iki sudėtingesnių – laisvės būti savimi, laisvės kalbėti pagal sąžinę.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje stiprėja poliarizacija, baimė ir įtampa (pasaulinių krizių, karo grėsmės fone). Kas, jūsų nuomone, šiandien labiausiai cementuoja mūsų visuomenę, kai bendro priešo baimės tarsi nebeužtenka?
– Atsakymas bus kaip tikro filosofo – abstraktus, banalus ir, tikriausiai, neteisingas. Bet manau, kad kultūra ir istorija. Kol kultūra ir istorija dar nėra užvaldytos politinių galios žaidimų, tol galime būti ramūs. Neturime daug talentingų politikų, bet užaugo kelios puikios istorikų kartos, Kultūros protestas parodė, kad yra labai daug sąmoningų ir pilietiškų kultūros lauko žmonių. Tų, kuriems filosofinės sąvokos yra ne abstrakcijos, o kasdieniai ir nuolat apmąstomi dalykai. Tai tokiems žmonėms ir žodis valstybė nėra tik apie leidimus, draudimus ar išmokas. Jie tęsia praėjusių kartų darbus, pildo žinojimu, interpretacijomis, vis iš naujo suteikia prasmę, kuria kažką naujo prasmingo – knygos, dainos, filmai, paveikslai, skulptūros, performansai, instaliacijos. O šiaip mane asmeniškai geriausiai „sucementuoja“ paklausyti „Kur giria žaliuoja“ arba pažiūrėti įrašus iš Sausio 13-osios įvykių. Jei to neužtenka, tai nežinau, ar kas ir begali padėti.
– Esate pastebėjęs, kad viešojoje erdvėje trūksta kokybiško, ramaus dialogo. Kodėl intelektualų balsas Lietuvoje tapo toks sunkiai girdimas arba marginalizuotas? Ar patys intelektualai nebemoka kalbėti visuomenei, ar visuomenė nebemoka klausytis?
– Bijau, kad tai nėra tik mūsų pačių problema. Mūsų kalbėjimą ir susikalbėjimą pastaruoju metu labai lemia medijos ir platformos, kurių įtakoje esame. Gyvename viešojoje erdvėje, kuri formuojama algoritmų pagalba, o algoritmai teikia pirmenybę tam kalbėjimui, kuris iššaukia daugiau reakcijų ar emocijų. Kadangi viešosios erdvės veikimo principu tapo pelnas, tai jai labiausiai įtaką darantys žmonės neteikia daug reikšmės, kokia tų mūsų kalbų kokybė ir ar kas nors susikalba. Ir tai nėra kažkoks pasaulinis sąmokslas – tai tiesiog mūsų pačių kvailumas ir savo galios atidavimas. Intelektualai kalba, bet jų kalbėjimas nėra konkurencingas tokioje aplinkoje. Negali vienu metu ir garsiausiai rėkti, ir pasakyti kažką įžvalgaus ar protingo. Didžiausi rėksniai, taip jau sutampa, buvo didžiausi diktatoriai, o didžiausi filosofai – tyleniai ar ramūs diskutuotojai Platono sukviestų draugų būryje. Reikia kovoti už tą viešosios erdvės dalį, kurioje būtų kalbama kitaip. Ir kalbėtojams, ir klausytojams.
– Jei reikėtų suformuluoti dabartinę „lietuviškąją diagnozę“ – kokia yra didžiausia mūsų kolektyvinė neurozė šiuo istoriniu momentu?
– Tai, kad mes gyvename realios grėsmės sąlygomis, bet visais įmanomais būdais bandome save įtikinti, kad ta grėsmė negali nutikti.
– Gyvename pasaulyje „po tiesos“. Kaip šiandien išlaikyti sveiką protą ir gebėjimą kritiškai mąstyti, kai pati informacinė aplinka dažnai skatina žmonėse pyktį ir susiskaldymą?
– Ne viską savo gyvenime galime kontroliuoti, bet jei įmanoma, tai reikėtų stengtis išlaikyti laiko, distancijos, pastangų ir emocijų balansą. Kartais pasidomėti tuo, kas vyksta pasaulyje, kartais atitrūkti ir paskaityti kokią filosofinę knygą. Kartais pabūti su žmonėmis, kurie tau svarbūs ir pamąstyti, kodėl jie tau svarbūs ir kam esi svarbus tu. Filosofija šiaip jau yra labai racionalus užsiėmimas, bet net ir Sokratas su Platonu iš Delfų šventyklos, iš religinio misticizmo vietos, nukniaukė tą žymųjį priesaką: Pažink save. Tai kartais racionaliau yra ne vaikytis pačios tiesos, kuri pasirodo ir pasislepia įvairiais pavidalais, o dėti pastangų, kad pažintum save ir išsiugdytum poreikį tiesai kaip vertybei.
– Žvelgiant globaliai, atrodo, kad Vakarų pasaulis išgyvena tam tikrą nuovargį nuo savo paties vertybių (demokratijos, žmogaus teisių). Ar mes artėjame prie kažkokio esminio lūžio taško, ar tai tik dar vienas ciklinis istorijos etapas?
– Netikiu cikliškumu ar istoriniu determinizmu, bet labai atsargiai ir jautriai žiūriu į istorinių klaidų pasikartojimo galimybę. Man atrodo, kad nuovargį šiuo metu išgyvena visas pasaulis, gyvenantis labai panašiomis sąlygomis. Vidutinis telšiškis gal net mažiau pervargęs nei koks Seulo ar Naujojo Delio verslo vystytojas ar sėkmės mokytojas. Jei jau ieškome lūžio taškų, tai jis šiuo metu vyksta žmogaus santykyje su technologijomis. Ilgą laiką buvome tie, kurie nuosekliai vystė, plėtojo ir tobulino technologinę aplinką tam, kad gyventume geriau ir patogiau. Dabar pereiname į etapą, kai vystome technologijas tam, kad pamatytume absoliutų jų potencialą ar tam, kad išspręstume potencialias milžiniškas krizes, kurios tūno ateityje. Mūsų laike mažai optimizmo ir mažai akcentavimo dėl ko mes vystomės ir kaupiame žinias. Kokia šiuolaikybės humanistinė misija? Kokia filosofija už to glūdi? Tas atsisakymas ar trukdymas kelti tokius klausimus ir kelia nevilties ar nuovargio jausmų bangas. Anksčiau fanatikai statė komunizmą, kuriame visi dirbs tam, kad kažkada niekam nereikėtų dirbti, o dabartinės ideologijos rėmai neaiškūs net jos kūrėjams.
– Savo darbe nuolat susiduriate su tekstu, prasme ir kalba. Kaip dirbtinio intelekto ir generuojamo turinio bumas veikia mūsų supratimą apie tai, kas yra autentiška žurnalistika ir autentiškas mąstymas?
– Pritarsiu savo dėstytojo, panevėžiečio filosofo Alvydo Šliogerio minčiai, kad kalba yra gyva tada, kai ji yra autentiška. Kai ji yra kažkieno kalba apie štai šį daiktą, reiškinį, jausmą. Kol dirbtinis intelektas yra ne būtybė, o tik esinys, tol ir jo kalba bus tik šaltas, techninis, plagijuojantis murmėjimas. Nebent mes patys pasidarysime tokie akli, kad mums to murmėjimo užteks ir norėsis tik savo minčių aido. Bet filosofinė paguoda visada atranda savo sekėją. Vadinasi, ir autentiškas žodis nepranyks.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply