Jei ne dramatiški Lietuvai XVIII amžiaus antrosios pusės įvykiai, Tryškiai galbūt būtų tapę tokiu pat nedideliu miestu kaip Varniai, Viekšniai. Šiame straipsnyje, nepretenduojant rašyti miestelio istorijos apžvalgos, be plačiau žinomų faktų pateikiama ir tokių, kurie niekur anksčiau viešai neskelbti ir neaptarti. Šis straipsnis – medžiaga Tryškių istorijai papildyti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 60-63)
Tryškių dvaras
Vincentas Juzumas rašė, kad pirmasis Tryškių dvaro savininkas buvo Antanas Chominskis, nors, kaip minėta anksčiau, pirmasis savininkas buvo jo tėvas Ksaveras. Po jo Tryškių dvaras buvo už skolas išvaržytas. Anot Vincento Juzumo, „Po 1831 m. grafas Potockis, sumokėjęs skolas kreditoriams, įsigijo Tryškius, jo rankose šios žemės lieka ir šiandien“. Informacija netiksli, kadangi XIX amžiaus pabaigoje, kai Vincentas Juzumas rašė savo veikalą, Tryškių dvarą jau valdė Plateriai Zyberkai.
Deja, Vincentas Juzumas nenurodė grafo Potockio vardo. 1868 metų Kauno gubernijos Šiaulių apskrities žemvaldžių sąraše kaip Tryškių dvaro savininkas įrašytas mažametis Potockis, nenurodant jo vardo. Dvarui priklausė 732 dešimtinės žemės ir 974 dešimtinės miško.
Kauno gubernijos 1870 metų valsčių ir gyvenamųjų vietovių sąraše Tryškių valsčiuje įrašyti grafui Potockiui priklausę Tryškiai, Dirmeikiai, Leilėnai, Pauliškė, Nabažai, Jurgeliškė, Staugio Kalnas (?), viena vietovė sunkiai įskaitoma. Įrašytas „revizinių sielių“ – ūkininkų, sodybų šeimininkų skaičius: Tryškiuose – 93, Dirmeikiuose – 55. Leilėnų, Pauliškės, Nabažų, Staugio Kalno ir dar vienos vietovės įrašytas bendras „revizinių sielų“ skaičius – 63. Visų „revizinių sielų“ valdos turėjo išperkamosios žemės statusą. Panaikinus baudžiavą, valstiečiams buvo leista iš dvarininkų išsipirkti žemę ir duotas keliasdešimties metų terminas.
Pagal 1889 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašą, Tryškių dvaro savininkas buvo Viktoras Pliateris Zyberkas, Henriko sūnus, valdęs 1600 dešimtinių žemės. 1868 metų Šiaulių apskrities žemvaldžių sąraše įrašytas jo tėvas Henrikas, Mykolo sūnus, valdęs Kurtuvėnų dvarą.
Pagal 1924 metų parceliacijos planą, Tryškių dvaro savininkas buvo Kazys Pliateris Zyberkas. 1936 metais parengtas antrojo Tryškių dvaro parceliacijos planas – tai buvo bendrai valdomos žemės padalijimas.
Raudonų plytų dvaro svirnas statytas 1895 metais. Ponų namas datuojamas XIX amžiaus pirma puse. Dvaro arklidės pastatytos 1886 metais. Kumetynas pastatytas XX amžiaus pradžioje. Visi šie pastatai išlikę, deja, įspūdingų arklidžių – jau griuvėsiais virstančios raudonų plytų sienos.
Grafai Potockiai, kilę iš Lenkijos, buvo žinoma Lietuvos didikų giminė. Kol kas nežinant Tryškių dvaro savininko Potockio vardo, nėra galimybės jo susieti su jo tėvais, protėviais.
Pliateriai taipogi garsi Lietuvos bajorų giminė, iš Livonijos atvykusi į Lietuvą. Buvo kelios šios giminės šakos: Broel Pliateriai ir Pliateriai Zyberkai.
1862 metais Henrikas Vaclovas Ksaveras Pliateris Zyberkas (1811 m. Lenkijoje – 1903 m. Latvijoje) įsigijo Kurtuvėnų dvarą. Neaišku, jis ar jo sūnus Viktoras nusipirko tikriausiai iš Potockių Tryškių dvarą. Kurtuvėnų dvarą valdė Henriko sūnus Liudvikas Viktoras (1853-1939).
Pagal genealoginėje „Geni“ internetinėje svetainėje pateiktas Pliaterių Zyberkų anketas, Viktoras Kazimieras Konstantinas Pliateris Zyberkas gimė 1855 ir mirė 1918 metais Lenkijoje. Jo sūnus, paskutinis Tryškių dvaro savininkas, Kazimieras Maksimilianas gimė 1911 ir mirė 1978 metais Lenkijoje.
Miestelio urbanistinė raida
Tryškių urbanistinė raida menkai tyrinėta. 1537 metais Tryškiai minimi kaip miestelis su karčemomis. Miestelį tikriausiai sudarė dvaro sodyba ir gal dar kelios karališkųjų valstiečių sodybos, karčemos. Tryškiai XVI amžiuje-XVIII amžiaus pirmojoje pusėje buvo, kaip ir Luokė, žemdirbių miestelis.
Kol kas tiksliai nežinome, kur buvo Tryškių dvaro vieta, gal ten, kur ir dabar. Pirmoji XVI amžiaus bažnyčia, kaip minėta, buvo dabartinės Žemaitės gatvės teritorijoje, tikriausiai besiformuojančio miestelio pakraštyje. Taigi XVI amžiuje vakaruose Tryškiai prasidėjo dvaru, o baigėsi rytuose bažnyčia. Tarp šių dviejų objektų tikriausiai ir kūrėsi miestelio žemdirbiškos sodybos.
1618 metais pastatyta antroji bažnyčia buvo toje pat vietoje, kaip ir dabartinė. Tačiau senosios bažnyčios ir klebonijos vietoje išliko Tryškių bažnyčiai priklausiusi sodyba, vėliau vadinta senąja klebonija.
Pastačius naują bažnyčią, prie jos įsikūrė ir klebonija su ūkiniais pastatais, špitole.
Tryškius tragiškai, kaip ir visą Lietuvą, palietė XVII amžiaus vidurio karas, švedų okupacija, maras ir badas. Šios nelaimės, tačiau daug didesniu mastu, pasikartojo karo, maro ir bado 1708-1711 metais, kai Žemaitijoje mirė du trečdaliai, o gal ir daugiau žmonių. Ištisi kaimai liko tušti net praėjus po negandų keliasdešimčiai metų. Kaip šios negandos palietė Tryškius, duomenų neturime, bet neabejotinai sukėlė miestelio nuosmukį.
1789 ir 1795 metų inventoriuose, kuriuose surašyti karališkosios Tryškių seniūnijos gyventojai, Tryškiai neišskirstyti gatvėmis, kaip būdavo kai kurių kitų miestelių (pavyzdžiui, Luokės ar Viekšnių) inventoriuose.
Kol kas neturime XIX amžiaus ir ankstesnių laikotarpių Tryškių planų ar detalesnio miestelio aprašymo, todėl sunku pasakyti, kaip jis vystėsi. 1865-1873 metų Rusijos imperijos Kauno gubernijos topografiniame žemėlapyje matome schematišką miestelio struktūrą. Tačiau parankiau remtis 1896 metų žemėlapiu.
Pagal jį, Tryškių „ašis“ buvo dabartinės Lazdynų Pelėdos ir Stoties gatvės, kadaise susiformavusios abipus kelio Viekšniai-Užventis. Rytuose lygiagrečiai nuo šio kelio – gatvės driekėsi dabartinė Žemaitės gatvė, su dabartinėmis Lazdynų Pelėdos ir Soties gatvėmis sujungta keturiais skersgatviais. Už šios gatvės į rytus link Leilėnų matome dar dvi trumpas gatveles.
Žemėlapyje matome išplatėjusią kelio Telšiai-Kiršiai-Tryškiai (dabartinė Klaipėdos gatvė) dalį – Turgaus aikštę. Iš jos pro bažnyčią į pietus driekėsi gatvė, kurios pabaigoje pažymėtos dvejos kapinės (dabartinė M.Valančiaus gatvė). Matome vakaruose už Virvytės susidariusį miestelio stačiakampio formos kvartalą iš trijų gatvių, sujungtų skersgatviu. Dabar tai Virvytės, Birutės, Kalno gatvės.
Pagal 1896 metų žemėlapį, tuoj į šiaurę nuo Turgaus aikštės būta jai lygiagrečios gatvelės (dabartinė Žalioji gatvelė).
Palyginę 1896 metų žemėlapį su dabartiniais kartografiniais duomenimis, matome, kad miestelis labiausiai išsiplėtė į šiaurę link Sukančių, o Stoties gatve – į pietus. Virvytės kairiajame krante, prie Klaipėdos gatvės susiformavo naujas kvartalas. Tarp Lazdynų Pelėdos gatvės ir Virvytės į šiaurę nuo Turgaus aikštės atsirado naujų gatvių kvartaliukai.
Tryškius supo Bėdakų, Dirmeikių, Pavirvytės kaimai vakaruose, o pietuose – Dumblaukis ir Stakminiai. Rytuose miestelis ribojosi su išnykusiais Dabikinės ir Kilpiškės kaimais bei Leilėnais. Šiaurėje už Tryškių buvo Sukančių ir Bėdakų kaimai. Šiaurinėje miestelio pusėje pažymėtos dar vienos kapinės, tikriausiai – žydų.
Neprivilegijuotas miestelis
Nors 1792 metais Tryškiams suteikta Renovacinė privilegija, reiškusi, kad miestelis jų turėjo ir anksčiau, greičiausiai toks teiginys tebuvo vien standartinė tokio tipo dokumentams formuluotė.
Miesto teisės iki 1792 metų Tryškiams nebuvo suteiktos. Kai kuriems miesteliams būdavo suteikiamos turgaus ir prekymečio privilegijos. Panašu, kad Tryškiai nė tokios neturėjo.
Turgaus ir prekymečio privilegijos skatino miestelių raidą, išskirdavo juos tam tikroje teritorijoje. Teisė rengti turgus ir prekymečius buvo itin svarbi, todėl reguliuota privilegijomis. Jos miesteliams savivaldos teisės nesuteikė, bet skatino plėtrą, amatų kūrimąsi ir prekybą. Privilegijomis būdavo nustatomos turgaus ir prekymečio dienos miesteliuose, kad jie nekonkuruotų vieni su kitais.
Elmantas Meilus veikale „Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje-XVIII amžiuje (raida, gyventojai, amatai, prekyba“ (1997, Vilnius) išnagrinėjo, kada ir kuriems Žemaitijos miesteliams suteiktos turgaus ir prekymečių privilegijos. Istorikas neaptiko duomenų, kad šiuo laikotarpiu Tryškiams būtų suteikta kokia nors privilegija.
Minėtu laikotarpiu turgaus ir prekymečių privilegijas gavo šios mūsų rajono gyvenvietės: Žarėnai – 1665, Biržuvėnai – 1720, Nevarėnai ir Telšiai – 1721, Kęstaičiai – 1738. Atskirai reikia paminėti Varnius, kurie miestu paskelbiami jau 1417, o magdeburginę miesto teisę gavo 1635 metais. Turgaus ir prekymečių privilegijos Biržuvėnams bei Kęstaičiams neturėjo jokios reikšmės, nes ši teisė buvo neįgyvendinta.
Dėl artimesnės kaimynystės miesteliai galėjo nustelbti vieni kitus. Dėl šios priežasties kai kurios gyvenvietės, matyt, ir Tryškiai, nors buvo įvardijami miesteliu, turgaus ir prekymečio privilegijų negavo. Kodėl Tryškiai buvo šiuo atžvilgiu nuskriausti, galbūt paaiškina faktas, kad Akmenei tokia privilegija suteikta 1531, Papilei – 1703, Telšiams ir Nevarėnams – 1721, Viekšniams –1725 metais. Matyt, šių miestelių artumas buvo kliūtis suteikti privilegiją dar vienam miesteliui. Štai „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ skelbia, kad 1552 metais, skatinant prekybą Varniuose, uždrausti Žarėnų turgūs, uždaryta karčema. Vis dėlto, kaip minėta, XVII amžiuje Žarėnams turgaus ir prekymečio privilegija suteikta.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply