Su nekantrumu ir jauduliu mes, Telšių kultūros centro mišraus choro „Žemaičiai“ choristai, laukėme kelionės į Prancūzijos sostinę. Intensyviai tam ruošėmės, atkakliai repetavome ir po sėkmingo skrydžio, išlipę Šarlio de Golio oro uoste, su malonumu ištarėme: „Bonjour, Paris“.
Jūratė Beržinienė
Choro „Žemaičiai“ dalyvė
Paryžius mus pasitiko ypatinga atmosfera, nuostabiu oru ir romantikos dvelksmu, užburdamas istoriniais pastatais, skaniu maistu ir nepamirštamomis ekskursijomis.
Didelė garbė ir atsakomybė buvo reprezentuoti savo kraštą tarptautiniame Paryžiaus muzikos festivalyje („15ème Paris Music Festival“). Mūsų kolektyvas į festivalį atsivežė techniškai stiprią ir emociškai gilią programą, kurioje persipynė lietuvių chorinės muzikos klasika, tradiciniai skambesiai ir truputis prancūziško prieskonio.
Smalsu buvo, kaip skambės balsai pirmame koncerte Paryžiaus Nelsono Mandelos aikštėje. Choro atliekamos „Kur giria žaliuoja“, „Ant kalno karklai“ ar „Pempel, pempel“ privertė sustoti ne vieną pro šalį skubantį praeivį ir prisijungti prie koncertą jau besiklausančių žiūrovų. Net prasidainavimas Senos upės krantinėje sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gausių aplodismentų.
Ryškiausiu kelionės akcentu tapo pasirodymas garsiojoje Amerikiečių bažnyčioje, įsikūrusioje pačioje Paryžiaus širdyje, ant Senos upės kranto. Jos unikali architektūra ir nuostabi akustika leido choro balsams atsiskleisti visa jėga ir suteikė „Žemaičiams“ ypatingo didingumo. Kiekvienas akordas skambėjo užtikrintai, o po bažnyčios skliautais aidintys plojimai patvirtino – muzika neturi sienų.
Choro vadovės Ritos Vilkės tikslus dirigentės mostas bei koncertmeisterės Rimantės Mockaitienės meistriškai valdomi fortepijono klavišai dar kartą įrodė, jog Telšių vardas garsiai ir išdidžiai skamba Europos kultūriniame žemėlapyje.
Ypatingu koncerto siurprizu tapo prancūzų klasika – Džo Daseno „Les Champs-Élysées“, sulaukusi audringų žiūrovų aplodismentų. Visi liko sužavėti žemaičių paruošta interpretacija ir nuoširdžiu kūrinio išpildymu.
Džiaugėmės ir kitų chorų pasirodymais. Sužavėjo vengrų vokalinio ansamblio profesionalumas ir susiklausymas, kuris ir mus privertė pasitempti. O bulgarų choro atliekama „Lacrimosa“ nukėlė į V. A.Mocarto laikus.
Nuo pirmos atvykimo dienos nėrėme į pažintį su Paryžiumi. Aplankėme ir meldėmės po 2019 m. įsiplieskusio gaisro atstatytoje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.
Grožėjomės Eifelio bokštu dienos metu ir vakare. Liftu pakilus į bokšto viršų, atsivėrė įspūdinga miesto panorama su gausybe jau atpažįstamų objektų. Kai 22 val. miesto akcentas – Eifelio bokštas – sužiba gausybe mirksinčių lempučių, nuo jo neįmanoma atplėšti žvilgsnio.
O kur dar didingieji Versalio rūmai, kur žingsniuodami po prabangias sales ir menes, pasijutome lyg Prancūzijos aristokratai. Pritrūko laiko ir jėgų apeiti 800 hektarų plotą užimančius Versalio sodus. Pasigėrėjome gėlių, fontanų ir skulptūrų gausa, preciziškai nukarpytų medelių, krūmelių bei gėlynų ornamentais.
Nepamirštamas buvo ir pasiplaukiojimas laivu Senos upe. Slystant vandeniu, akys ir telefono kamera fiksavo nuostabius Paryžiaus tiltus, Luvro bei Orsė muziejus, Konkordijos aikštę, Dievo Motinos katedrą, Nacionalinę asamblėją ir kitus žavingus objektus.
Daug juoko ir smagių emocijų padovanojo apsilankymas Grevino vaškinių figūrų muziejuje. Nepraleidome progos papozuoti ir įsiamžinti prie stulbinančiai tikroviškų pasaulio garsenybių, istorinių lyderių ir populiariosios kultūros ikonų.
Atsisveikindami su šiuo nuostabiu miestu, prancūziškai tarėme „au revoir“ – iki pasimatymo, su viltimi vėl sugrįžti.
Ši kelionė paliko gilų pėdsaką kolektyvo istorijoje ir įkvėpė naujiems kūrybiniams iššūkiams.
Už komfortišką autobusą, sklandžią kelionę iki Rygos oro uosto ir sugrįžimą į namus, dovanėles festivalio organizatoriams ir chorams tariame nuoširdų ačiū Telšių rajono savivaldybės administracijai ir Telšių kultūros centro direktoriui Linui Ulkštinui.
Leave a Reply