„Ortodoksas pagal G.K.Chestertoną arba anarchistas pagal Šv. Augustiną“. Taip save apibūdina šalyje žinomas žurnalistas ir pedagogas Donatas Puslys, su kuriuo, pasitaikius galimybei, buvome susitikę Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje. Pokalbis sukosi apie pašnekovo keliones po Lietuvos provinciją, mokytojavimo patirtis, futbolą ir gyvenimą. Siūlome šį pokalbį „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams.
Stasys Katauskas
– Donatai, daug keliaujate po Lietuvą ir fiksuojate jos kasdienybę. Jei reikėtų nupiešti dabartinį Lietuvos provincijos portretą – kokias esmines savybes išskirtumėte?
– Iš karto turiu pasakyti, kad mano portretas būtų fragmentiškas, nes tikrai to laiko kelionėse nepakanka, kad perprasčiau viską, kas vyksta provincijoje. Visada tenka rinktis, nes pokalbis su vienais reiškia, kad su kitais nepasikalbėsi, išgirsi vienų džiaugsmus ir rūpesčius, o kiti liks kitam kartui. Tačiau iš to, ką mačiau, manau, kad šiandien Lietuvoje smarkiai mažiau provincialumo. Provincialumu mano bičiulis Krzsysztofas Czyzewskis apibūdino nuostatą, kad tavo gyvenamoji vieta tampa kliūtimi tau išsiskleisti. Taigi, provincialas neapibrėžiamas gyvenamąja vieta, nes gausybę provincialumo galima sutikti tame pačiame Vilniuje, kai žmonės manosi, kad tik reikia kur nors išvažiuoti ir jau gyvensi viso ko kupiną gyvenimą, o čia „nieko nėra“, „nieko nevyksta“. Provincialas būtent ir mano, kad dėl visko, ko jam stinga, kalta yra aplinka. Jis jaučiasi bejėgis kažką keisti, todėl nori kažkur pabėgti, kur galės vartoti tai, ką sukuria kiti. Taigi, manau, kad Lietuvos regionuose dabar mažiau provincialumo, nes žmonės kuria nuostabias iniciatyvas – meno, švietimo, verslo. Daug žmonių grįžta sukaupę patirties ir žinodami, kad pasaulio centrą gali susikurti čia.
Aišku, tenka išgirsti ir nemažai pastabų, ypač kalbant apie vietinės valdžios požiūrį į piliečius, kurie veikiau traktuojami kaip objektai, kuriuos gali stumdyti žaidimų lentoje, patenkinti pigiu popsu ir dovanėlėmis, tačiau jų ausys lieka kurčios, kai reikia išklausyti, priimti piliečių iniciatyvas, suteikti efektyvią pagalbą, ypač plėtojant smulkųjį verslą. Tačiau visa tai atspindi būtent valdančiųjų baimę, kad pilietis taps nepriklausomas, kad nebebus saitų, kuriuos gali patampyti norėdamas jį paveikti.
Nemėgstu posakio, kad laikai keičiasi, nes jie savaime nesikeičia. Juos keičia žmonės. Ir tikiu, kad tokių cariukų savivaldoje mažės, nes piliečiai kuo toliau, tuo labiau suvokia, kad jų orumas susijęs su teise būti išgirstiems svarstant viešuosius reikalus.
– Dažnai manoma, kad tikrasis kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas verda tik sostinėje. Kokius didžiausius mitus apie Lietuvos regionus sugriovė Jūsų pačių kelionės ir susitikimai su vietos žmonėmis?
– Didžiausias mitas veikiausiai yra tas, kad provincijos žmonės tik sėdi ir laukia, kol kultūra atvažiuos į provinciją. Patys žmonės regionuose kuria kultūrą ir gali būti pavyzdžiu didmiesčiams. Kalbu apie knygų, muzikos klausytojų klubus, mėgėjiško teatro trupes, jaunimo neformaliojo švietimo iniciatyvas su visais naujausiais vėjais – dronų pilotavimu, virtualia realybe ir pan.
Regionai gali visai Lietuvai parodyti, kaip paneigiamas populiarus mitas, kad vienas čia nieko nepakeisi. Ten matome, kiek gali vienas ar keli žmonės su savo iniciatyvomis.
– Kuo lietuviška provincija stebina?
– Čia atsakymas labai paprastas. Vieną kartą apsilankius gali stebinti architektūra, nuostabus kraštovaizdis. Tačiau jei tai ne vienkartinis sustojimas kažkur pakeliui, supranti, kad stebinti gali tik žmonės, kurių dėka viskas atsiranda ir be kurių iniciatyvos viskas labai lengvai gali nunykti. Tad svarbiausia vertinti ir laiku padėkoti vietos šviesuoliams.
– Telšiai. Ar šis miestas ant septynių kalvų, Jūsų požiūriu, skiriasi nuo kitų Lietuvos regioninių centrų?
– Pradėčiau nuo palyginimo su savo gimtuoju Panevėžiu. Juk šis miestas yra tituluojamas Aukštaitijos sostine, tačiau miestiečių sąmonėje tai praktiškai nevaidina jokio vaidmens. Nebent kartais proginį. Tuo tarpu Telšiuose labai aiškiai jausti, kad žemaitiška tapatybė, Žemaitijos sostinės titulas yra itin svarbus. Tai gali būti tiek privalumas, tiek trūkumas. Privalumas, jei į diskusijas, kultūrinį gyvenimą įneša savitą perspektyvą, unikalumo, o pavojus, jei visa tai tampa užsidarymu tik savo parapijoje.
Telšiai turi savo aukštąją mokyklą ir ne bet kokią, o meninės krypties. Tai irgi didžiulis vietos privalumas.
– Žemaičių būdas ir identitetas dažnai apipinamas stereotipais apie užsispyrimą. O kokią, galbūt neparadinę, gilesnę Telšių ir viso Žemaitijos regiono pusę Jums pavyko apčiuopti bendraujant su vietiniais?
– Kadaise mane nustebino, kiek daug dėmesio skiriama savo tarmei. Kai kas netgi užsigauna išgirdę, kad tai tik tarmė, nes tai esą visa kalba. Man, kuriam panevėžietiška tartis buvo kažkas, kuo greičiau norėjau atsikratyti, tai buvo siurprizas. Pamenu vienoje diskusijoje, kur turėjome diskutuoti apie europinius reikalus, itin daug dėmesio buvo skiriama būtent žemaitiškai tarmei ir tada buvau nustebintas ne visai iš gerosios pusės. Juk vyksta karinė invazija į Ukrainą, Europa susiduria su daugybe egzistencinių iššūkių, o šituos klausimus į visišką paraštę išstumia tas vienas kalbos klausimas.
– Savo tekstuose ir laidose daug dėmesio skiriate istorinei atminčiai, kultūrai, visuomenės būklei. Kaip regionų gyventojai šiandien priima sudėtingas istorines temas – ar provincijoje lengviau, ar sunkiau kalbėti apie tai, kas skauda?
– Būsiu nuoširdus, negaliu atsakyti į šį klausimą, nes pastaruoju metu neteko regione diskutuoti istorinės atminties tema. Turiu omenyje diskusiją, kurioje dalyvautų skirtingas perspektyvas reprezentuojantys asmenys, o ne tik pasikalbėčiau su vienu konkrečiu žmogumi.
– Šiuolaikinėje žiniasklaidoje regioninės temos neretai nukeliamos į antrą planą arba prisimenamos tik nutikus rezonansiniams įvykiams. Ar pastebite ką nors, ką, Jūsų nuomone, didžioji Lietuvos žiniasklaida šiandien pražiūri provincijoje?
– Pastebiu problemą pačioje žiniasklaidoje. Viena vertus, dažnai redakcijai stinga išteklių, kad galėtų turėti korespondentų tinklą regionuose. Tad žurnalistai ten nuvyksta tik kartais. Antra problema kyla iš pirmosios, nes be regionuose esančių žurnalistų neįmanoma užčiuopti tendencijų, tad lieka tik pavieniai įvykiai. Dar viena problema yra dalies žurnalistų nenoras judintis toliau, kad galėtumei labiau įsigilinti į vietos problemas. Juk paprasčiau laukti pranešimo žiniasklaidai ir viską tiesiog susidėti. Kartais pasitaiko ir nusistatymo, kad svarbiausi kultūriniai įvykiai yra tik didžiuosiuose miestuose, o regionuose nėra ką žiūrėti.
– Turite pedagoginės patirties, dirbate su jaunimu. Kokį jaunimą matote Jūs, kas sunkiausia mokykloje?
– Pats sunkiausias, tačiau tuo pačiu ir svarbiausias bei labiausiai apdovanojantis dalykas yra santykio su mokiniu užmezgimas. Pats sau visada turiu priminti, kad esu ne tik dalyko mokytojas, bet kartu ir tas, į kurio kasdienį elgesį žiūri jauni žmonės, kurie iš to daro išvadas apie tai, kas yra pagarba, tolerancija, dialogas, empatija ir pan. Kitaip tariant, tai nėra tik teorinės sąvokos, o dalykai, kuriuos įkūnijame savo praktika.
Aišku, nelengva ir sudominti jauną žmogų savo dėstomu dalyku, ypač, kai kiekvienas mokytojas linkęs manyti, kad jo dalykas svarbiausias ir aukščiausiai kelia savo reikalavimus. Jaunas žmogus šiandien dažnai yra itin užimtas, nes be pamokų lanko įvairiausius būrelius. Tad kažkaip turi bandyti patraukti jo dėmesį, tačiau suvoki, kad tą gali padaryti tik tada, jei pats degi savo dalyku ir ieškai būdų, kaip aktualizuoti nagrinėjamas temas.
Kalbant apie patį jaunimą, tai, kaip jau ir minėjau, matau, į kiek daug veiklų jie panirę. Matau, kaip juose kovoja siekis suteikti dėmesio esančiam šalia su noru nuolatos būti virtualioje erdvėje. Matau, kokias plačias galimybes turi ir kokie iššūkiai kyla siekiant ne tik pasvajoti, tačiau ir tikėtis tas galimybes įgyvendinti. Matau, kaip jų mokymasis siejasi su tuo, kas yra šeimoje. Jei tėvai skaito, domisi aktualijomis, keliauja pažinti vedami smalsumo, pagarbiai bendrauja vieni su kitais, tai ir vaikai tai demonstruos savo elgesyje. Juk mokykla nėra fabrikas, kuris galėtų pagal kažkokį standartą suformuoti norimą produktą. Mokykla yra tik viena iš erdvių, kurioje jaunas žmogus mokosi ir dažnai mokytojas nėra didžiausias autoritetas, iš kurio jie mokosi. Tad tėvai, artimieji, draugai lygiai taip pat yra mokytojai. Mokytojas gali pakreipti, mesti iššūkį, tačiau labai aiškiai junta savo ribas.
– Ką, jei galėtumėte, keistumėte mūsų mokyklose?
– Norėčiau, kad būtų labiau pasitikima mokytojais, kad jie galėtų labiau susitelkti į savo tiesioginį darbą, o ne biurokratiją. Norėčiau, kad mažėtų properša tarp programose deklaruojamų siekių ugdyti mokinio asmenybę ir jos kompetencijas bei egzaminų, kur dažniausiai sugrįžtama prie patikrinimo, kiek mokinys iškalė, kiek išmoko pritaikyti tam tikras paruoštukes be jokio kritinio mąstymo. Norėčiau, kad keistųsi mokytojų ir mokinių santykiai. Kad mokiniai labiau gerbtų tuos, kurie ateina su jais dalintis savo žiniomis, o mokytojai savo ruožtu į mokinius žvelgtų kaip į asmenybes, o ne dar nepagamintus pusfabrikačius. Norėčiau, kad klasėse mažėtų mokinių skaičius ir mokytojas turėtų galimybę skirti kiekvienam daugiau individualaus dėmesio. Ypač noriu, kad jaunas žmogus galėtų ramiai planuoti savo mokymąsi ir nebūtų įvairiausių eksperimentų, nuleidžiamų iš ministerijos, įkaitais.
Tiesa, iškart turiu pripažinti, kad darbuojuosi privačioje mokykloje ir nemaža dalis tų problemų man žinomos tik iš pokalbių su kolegomis. Tai nereiškia, kad privačiame sektoriuje iššūkių nėra, tačiau vis tik jų mažiau ir jie kitokie. O juk didžiajai visuomenės daliai aktualu, kad gerėtų ir klestėtų valstybinis ugdymo sektorius.
– Esate žinomas kaip futbolo mylėtojas. Kas Jums yra futbolas?
– Mano santykis su futbolu kito. Iki kol baigiau mokyklą, man tai buvo svarbi tapatybės dalis. Jei kas būtų klausęs, ką reiškia būti panevėžiečiu, būčiau atsakęs paprastai – palaikyti „Ekraną“. Futbolas buvo galimybė svajoti, kad kiemo vaikiai, gainiojantys kamuolį kupstuotoje pievoje, kur vartus atstoja medžiai, gali kažką pasiekti, kad Panevėžys gali mesti iššūkį bet kam ir aikštėje išsiskirti savitu charakteriu, kai gal nebūsime techniškiausi, bet bent jau būsime tie, kurie be kovos neatiduoda nė vieno kvadratinio centimetro.
Jau gyvenant Vilniuje, man tai buvo galimybė palaikyti santykį su gimtuoju miestu, su tėčiu, su kuriuo grįžus galėdavau apsilankyti stadione. Žaidžiau Sekmadienio futbolo lygoje ir mūsų komanda buvo FK „Internacionalas“ – komanda, vienijanti Vilniuje gyvenančius užsieniečius. Tad tai buvo itin marga bendruomenė, kurioje galėjau pažinti žmones iš skirtingų kultūrų.
Tada prasidėjo ir kelionės su rinktine. Neturiu jų labai daug, bet teko būti tokiose epochinėse rungtynėse, kur pasiekta pergalė 3:0 Kluže prieš Rumuniją. Tai buvo proga keliauti su draugais, pažinti miestus, į kuriuos turistiniai maršrutai gal ir nenuvestų. Leonido Donskio, Eduardo Galeano šešėlyje apie futbolą ėmiau mąstyti kaip apie filosofiją, poeziją. Skaitydamas Simoną Kuperį, Jonathaną Wilsoną, apie futbolą ėmiau mąstyti ir analizuoti kaip geopolitiką, mūsų visuomenių sociokultūrinį paveikslą.
Šiandien tai yra proga vis susitikti su draugais, keliauti, kartais pabėgti nuo kasdienybės, kai 90 minučių negalvoji apie nieką kitą.
– Futbolu domitės ne tik kaip sportu, bet ir kaip reiškiniu. Daugelyje šalių vietinis futbolo klubas yra miesto ar miestelio identiteto ašis ir bendruomenę telkianti jėga. Kiek Lietuvoje futbolas jau turi šios sociokultūrinės galios apraiškų provincijoje, didžiuosiuose miestuose? Ar vis dar tebesame pakeliui į tai?
– Kelias dažniausiai nėra tik į priekį ir tik tiesus. Nebelikus futbolo žemėlapyje tokių komandų kaip Kauno FBK, Klaipėdos „Atlantas“, tas pats Panevėžio „Ekranas“, kuris, tiesa, prieš kurį laiką atsikūrė, mes žengėme didelį žingsnį atgalios. Futbolas yra ne tik apie to sezono rezultatą, tai apie istorinį pasakojimą, kurio dalimi gali tapti seneliai, tėvai, vaikai, vaikų vaikai. Dabar gal tik Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliai gali sakyti, kad palaiko tą pačią komandą, kurią aštuoniasdešimtaisiais palaikė seneliai, devyniasdešimtaisiais tėvai.
Aišku, džiugu matyti tokius futbolo miestus kaip Telšiai, Gargždai, Marijampolė, kur ši sporto šaka yra numeris vienas, kur jaunimas nori lygiuotis ne tik į per televizorių matomas žvaigždes, tačiau ir į vietinio klubo spalvas ginančius žaidėjus, ypač jaunuolius, kurie gal spardė kamuolį to paties daugiabučio pievoje.
Stinga dar ir to, kad rungtynių diena būtų proga ne tik apsilankyti stadione, tačiau ir prieš rungtynes ir po jų susiburti su draugais kur pube ir diskutuojant apie mylimą komandą, išgyventi bendrystę. Juk kartais futbolas būna tik dalis, o nuostabiausi dalykai nutinka būtent turint galimybę sutikti bičiulius, sužinoti, kuo jie gyvena.
Tiesa, dabar matau, kad patys klubai jau vis labiau supranta, kad jiems nepakanka tik prekiauti bilietais ir laukti žiūrovų, o jie patys turi investuoti į bendruomenės telkimą per įvairiausias pramogas, šeimoms pritaikytas veiklas, atributikos kūrimą.
– Jei po dešimties metų vėl leistumėtės į tokią pačią kelionę po Lietuvą – kokį didžiausią pokytį šalies provincijoje ir jos žmonėse labiausiai norėtumėte pamatyti?
– Kone utopinė svajonė būtų regėti, kad vėl atsiveria dėl demografinės krizės užvertos mokyklos, nes šeimos arba grįžta į savo gimtąsias vietas, arba keliasi ten ieškodamos alternatyvų didmiesčio skubai.
O jei arčiau įmanomų dalykų, tai norėčiau matyti sumažėjusį mastą tokių problemų kaip vienatvė, ypač senjorų, smurtas artimoje aplinkoje, nusistatymas prieš moterų teises, netolerancija, kai taip įtikima, kad viską žinai ir supranti, kad nė nesirengiama išklausyti kito argumentų. Tiesiog, kad matyčiau daugiau pastangų ne keikti ne tokį pasaulį ir reikalauti kitus jį keisti, tačiau keisti pačiam, kad taip liudytume idealus, kuriuos išpažįstame žodžiais.
– Ačiū už pokalbį.