Telšių Žemaitės dramos teatras naują sezoną pradeda premjera, nors pats teatras vis dar gyvena rekonstrukcijos sąlygomis. Rugsėjo 19 d. žiūrovams bus pristatytas spektaklis „Skerdynių dievas“, tapsiantis pirmuoju šio sezono akcentu, o artėjantys mėnesiai žada ir daugiau premjerų bei kultūrinių projektų. Apie darbą neįprastomis sąlygomis, teatro kūrybinius planus, augančias ambicijas ir ryšį su žiūrovais kalbamės su Telšių Žemaitės dramos teatro direktoriumi Deividu Rajunčiumi. Jis šį sezoną vadina žmogiškumo paieška ir neslepia lūkesčio, kad po rekonstrukcijos atsinaujinęs teatras taps dar atviresne ir svarbesne kultūros erdve Telšiams bei visam regionui.
Ernesta Dačkevičienė
Sezonas prasideda nepaisant rekonstrukcijos
– Naujasis sezonas prasideda, nors teatre šiuo metu vyksta remontas. Koks jis bus – kuo šį sezoną labiausiai norite nudžiuginti Telšių teatro žiūrovus?
– Tiesa, teatras vis dar rekonstruojamas, tačiau, kaip ir pernai, dirbame visu pajėgumu. Džiaugiuosi, kad šį sezoną Telšių Žemaitės dramos teatras pradeda itin aukšta nata. Rugsėjo 19 d. žiūrovus kviesime į pirmąją sezono premjerą, spektaklį „Skerdynių dievas“ (rež. B. Tserediani), kurio kūrybinę komandą sudaro Lietuvoje ir už jos ribų žinomi aktoriai – tai iš Telšių kilusi Valda Bičkutė-Valiukienė, poetas ir dramaturgas Mindaugas Valiukas, aktorė Daiva Rudytė bei teatro ir kino aktorius Andrius Paulavičius (neseniai grįžęs iš Holivudo).
Šią premjerą pristatysime ir rugsėjo 20 d., kaip mūsų tradicinio, jau V-ojo teatrų festivalio „teatRADIMAI“ atidarymo spektaklį, o festivalio programoje žiūrovai išvys devynis spektaklius – mūsų teatro kūrėjų darbus ir kitų Lietuvos teatro trupių spektaklius.
Vėliau startuosime su dar vienu festivaliu, skirtu šokio meno mylėtojams – tai IV profesionalaus šokio festivalis „ŠOK‘as“, kurio programoje skirtingų žanrų ir stilių šokio teatrų/trupių pasirodymai, o metus užbaigti arba naujus pradėti planuojame su Lietuvos kultūros tarybos finansuotu projektu „Henrikas IV“.
Sezonas turėtų tradiciškai nudžiuginti ir Tarptautine teatro diena (2027 m. kovo 27 d.), kuriai visuomet išlaikome naujo spektaklio pristatymo konceptą bei tradicija tapusius pagerbimus, o pavasariui įpusėjus, tikimės teatro erdvių atidarymo ir dalies naujų pastatymų, kurie šiomis dienomis kaip tik ruošiami Lietuvos kultūros tarybai finansavimui užsitikrinti.
Manau, kad žiūrovai tikrai atras sau tinkančių žanrų ir temų. Ir, žinoma, nekantraujame telšiškiams ir miesto svečiams atverti atnaujintą, modernų teatrą, kuris, tikiu, netruks tapti viso regiono gyventojų lankoma ir mylima vieta.
– Remontas, ko gero, nėra pati patogiausia aplinkybė teatrui. Kas šiuo metu kelia daugiausia galvos skausmo ir kokių nepatogumų dėl remonto tenka patirti?
– Didžiausias nepatogumas – tai savotiškas „gyvenimas ant ratų“. Norėdami vykdyti veiklą, turime stipriai derintis prie kitų įstaigų veiklos, dažnai prisitaikyti prie jų grafiko, patalpų, planų.
Kita vertus, tai mūsų antrasis sezonas. Esame išmokę tartis ir susitarti, mūsų komanda brandi, profesionali, tad gebame dirbti ir tokiomis sąlygomis. Juolab, kad jau matome darbų pabaigą, gražėjantį mūsų teatrą, tad ir motyvacijos imtis darbų netrūksta, o visa kita – išsprendžiami klausimai.
Žmogiškumo paieška scenoje
– Nepaisant remonto, planuojamos premjeros. Kokių naujų spektaklių šį sezoną sulauksime ir kokias temas norite iškelti į sceną?
– Jau įvardinau dvi premjeras pagal projektinį finansavimą – tai „Skerdynių dievas“ ir „Henrikas IV“, kurių režisierius bei projektų vadovas – Badri Tserediani. Taip pat, jau nuo praėjusio sezono intensyviai su mūsų teatro aktorių mėgėjų trupe dirba vyr. režisierius Donatas Žilinskas, kuris ruošia 2027 m. dvi naujas premjeras, kurių viena bus tik žemaitiškai kalbančių aktorių pastatymas. Be jų, galiu išduoti paslaptį, jog dar pavasarį repeticijas pradėjusi teatro vaikų ir jaunimo studija „Savi“ ruošiasi premjerai, kuri, režisierės Laimutės Pocevičienės žodžiais, bus itin jautri, skausminga ir tuo pačiu istoriškai prasminga tremties istorija.
Be jų, tradiciškai spektaklius pristatys ir mūsų choreografė Ina Levickienė, kurios pastatymai sulaukia vis daugiau ir daugiau mėgėjų meno įvertinimų. Kiekvienas pastatymas turi savo temas, tad išskirti vienos bendros jiems visiems negalėčiau, nebent tik surasčiau vardiklį – tai žmogus, jo santykis su pasauliu, požiūris, jo mąstysena, tikėjimas, atsakomybės ir viskas, kas yra kiekviename iš mūsų, o spektakliai – tai priemonė, suteikianti mums galimybę pamatyti save iš šalies. Šį sezoną norėčiau apibrėžti kaip „žmogiškumo paiešką“.
– Ar remontas privertė pakeisti, atidėti ar atsisakyti kokių nors planų? O gal jis atvėrė ir naujų galimybių?
– Remontas neprivertė atsisakyti praktiškai jokių planų, o kaip tik suteikė galimybę pergalvoti savo veiklos modelius, išeiti iš komforto zonos ir atrasti save kituose kultūriniuose laukuose. Kadangi jau praėjusiais metais žinojome, kad teatras gauna finansavimą iš ES ir Telšių rajono savivaldybės – tai reikėjo permąstyti darbo metodikas ir kryptis iš anksto. Susidarėme savo planus, kur, kas, kaip ir kada dirbame, apkalbėjome su planuose esančiomis atsakingomis įstaigomis ar asmenimis, radome bendrus išeities taškus ir pradėjome darbuotis. Kūrėjus, ypatingai praėjusį sezoną, raginau išeiti iš savo erdvių, kurti meną rajonuose, kitose erdvėse, net lauke, ir turėti įvairaus turinio spektaklių, renginių – tai dalis kūrėjų išgirdo ir atliepė raginimą, kiti liko ištikimi scenai.
Ambicija tapti regioniniu teatru
– Kuo šiandien, kaip teatro vadovas, labiausiai norite pasidžiaugti? Kas vyksta teatre taip, kad jaučiate – einame gera kryptimi?
– Tai, kad einame teisinga kryptimi, pirmiausiai, rodo gerėjantis mėgėjų ir profesionalaus teatro santykis. Džiaugiuosi, kad visi sutelpame po vienu stogu ir galime žiūrovams sukurti skirtingas vertes, platesnį pasirinkimą, tobulėti stebėdami vieni kitus. Tas burbuliuojantis kūrybinis katilas rodo teatro gyvybingumą ir potencialą toliau augti.
Tik sustiprinus struktūriškai organizaciją ir turėdami tinkamą turinį, kurio link ėjome jau visą mano kadenciją, mes galime kalbėti apie tapimą regioniniu teatru, kuris aptarnautų ne tik Žemaitiją, bet ir visą Šiaurės Vakarų Lietuvą. Džiugu, kad kokybine prasme teatras ženkliai paaugęs ir tai parodo kūrėjai, kurie pas mus atvyksta spektakliams, projektams, o vis didėjantis susidomėjimas sostinėje ar kituose Lietuvos didmiesčiuose tik įrodo, kad po truputį stojame į vieną gretą su didžiųjų teatrų kūrėjais, menininkais, sulaukiame žiūrovų iš toliau.
Galiu pasidžiaugti ir kolektyvo vienybe. Taip pat tuo, kad šiemet daugiau dėmesio galėsime skirti rinkodarai ir komunikacijai, taip pat papildomomis rankomis techninėje dalyje.
– Ko labiausiai tikitės iš šio sezono – ne tik skaičiais ar renginių gausa, bet ir kalbant apie patį teatrą bei jo ryšį su Telšių žmonėmis?
– Tikiuosi, kad teatras taps vieta, kurioje kiekvienas galės atsisijoti grūdus nuo pelų. Kai kasdienybėje esame nuolat atakuojami mažareikšmio turinio gausa, melagienomis, primestais stereotipais, linkiu, kad teatre žiūrovai pamatytų ir pajaustų tai, kas iš tiesų svarbu, nevienadieniška, kas turi išliekamąją vertę, ugdo, augina, skatina kritinį mąstymą, stiprina mus kaip asmenybes. Linkiu mums, teatro kūrėjams, kad žiūrovams sukurtume erdvę pažinti, suprasti ir pamilti aukštesnės kultūros apraiškas.
– Ir pabaigai – koks turėtų būti Telšių Žemaitės dramos teatras po remonto? Ką norėtumėte, kad pirmiausia pastebėtų į atnaujintą teatrą sugrįžęs žiūrovas?
– Teatras turėtų tapti modernesnis technine prasme, tamsesnis – dizaino prasme, bet šviesesnis kūrybiškai, taip pat, atviresnis skirtingoms socialinėms grupėms, vaikams ir jaunimui, laisvesnis savo teatrinės išraiškos priemonėmis ir subtilesnis perduodamomis žinutėmis žmogui. O ką pirmiausia pastebės sugrįžęs žiūrovas į teatrą – tai labai tikiuosi, jog patogumą, kokybę, stilių ir, žinoma, atsinaujinusį teatro turinį, kurį kasmet auginame būtent žiūrovui.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply