Darbas ir pasišventimas vaikams padėjo įveikti negandas
Didžiojo Palūksčio kaime gyvenančiai, neseniai 90-metį atšventusiai STEFANIJAI LAGONECKIENEI (nuotraukoje) karo bei pokario sunkumus, artimųjų netektis ištverti padėjo darbas ir atsakomybė bei meilė vaikams. Garbios sukakties proga ją pasveikino Varnių seniūnas Rolandas Bružas ir socialinio darbo organizatorė Danutė Balkauskienė.
Danutė Jackutė
„Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi“,— rašė šviesios atminties rašytojas Romualdas Granauskas. Šiuos žodžius prisiminiau bendraudama su devyniasdešimtmete Stefanija. Klausantis jos biografijos, atrodo tarsi verstum istorijos vadovėlio puslapius, kuriuose Žemaitijos prieškario kaimas, sunkūs karo ir pokario metai. Tačiau pašnekovė palengva rinkdama žodžius nenoriai atveria širdies žaizdas. Anot jos, negi kam įdomus paprasto vargdienio gyvenimas, tik jai svarbūs sutikti, mylėti žmonės, skaudžios netektys.
Amžiaus pradžioje Janinos tėvų šeima, kaip ir kitos, siekė turėti tvirtesnį pagrindą po kojomis — žemės. Didžiojo Palūksčio vienkiemyje ji gimė ketvirta ir užaugo gausioje šeimoje. Jos nuomone, gyveno taip, kaip visi tais laikais. Padėdavo namuose mamai, dirbdavo ūkyje, juk tuomet tėvai vaikų nelepino, prie darbo net mažesnius spaudė. Jos mama, ištekėjusi už našlio, užaugino jo septynis vaikus ir tiek pat savų susilaukė. Tad prie stalo sodindavo visus keturiolika. Visi ir prie darbų stodavo, nes šeima valdė 95 hektarus žemės, laikė gyvulius. Moters gyvenime skaudžius prisiminimus paliko įvairūs valdžios pasikeitimai, užklupęs karas, netektys, pokario metai siekiant išgyventi, vėliau kolūkinio kaimo pasikeitimai, nieko gero nežadėję paprastam žmogui.
Stefanija Palūkstyje baigė tris klases, išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tuomet mergaitei tiek mokslų užteko, kad galėtų ištekėti, auginti vaikus, rūpintis namais.
Ištekėjo už Juozo Bagdono 1943-iaisiais, o jau po metų vyras išėjo į kariuomenę. Sūpuojant pirmagimį Juozelį, kuriam tebuvo vos šeši mėnesiai, pasiekė pranešimas, kad sutuoktinis dingo be žinios fronte, Vokietijoje. Kur ir kas palaidojo jos sutuoktinį, jauna našlė taip ir nesužinojo.
„Sunkiai išgyvenau vyro netektį. Juk nespėjome net pasidžiaugti gimusiu sūneliu“,— pašnekovė prisipažino, kad stiprybės jai suteikė darbas ir rūpestis pirmagimiu.
Tačiau laikas užgydo visas žaizdas. Jauna našlė antrą kartą ištekėjo 1953-iaisias. Abu su vyru dirbo kolūkyje, augino vaikus, o kad gausią šešių vaikų šeimą išmaitintų, išleistų į mokslus, prisidurdavo iš pagalbinio ūkio — šešiasdešimties arų žemės, karvės, prieauglio. Stefanija šeimynai kojines, pirštines, liemenes numegzdavo, pati duoną išsikepdavo. Kaip voverė sukosi po namus.
Iš gausios Stefanijos šeimos tik viena sesuo liko. Amžinybėn išėjo sūnus Juozapas ir Vladas. Po vyro mirties 1992 metais Stefanija nenorėjo viena likti, tad įsikūrė pas sūnų Stanislovą. Mansardoje apsigyvenusi devyniasdešimtmetė įprato laipioti stačiais laiptais ir nėra nė karto nuo jų nusprūdusi.
„Jaunystėje labiausiai mėgdavau šokti. Kaime tuomet daug jaunų žmonių gyveno. Dažniausiai eidavome į šokius Palūksčio mokykloje“,— prisiminusi jaunystės pomėgį kalbėjo sukaktuvininkė. Dabar tik televizorių pažiūri, pasiklauso liaudiškos muzikos, o kai pavargsta — pasiima rožinį ir meldžiasi. Garbaus amžiaus sulaukusi Stefanija sūnaus šeimai našta nenori tapti ir pati stengiasi pagal išgales tvarkytis. Pati kambarius susitvarko, krosnį pasikuria, valgyti išsiverda. Tik per šventes ar savaitgaliais marti cepelinais ar „kugeliu“ palepina. Sukaktuvininkė pasakojo, kad valgo viską, nes sveikata nesiskundžia. Tik nuo padidėjusio kraujospūdžio tablečių išgeria. Per savo ilgą gyvenimą tik kartą ligoninėje gulėjo, kai apendicitą reikėjo operuoti.
Sukaktuvininkė sakė, kad jai mokykloje matematika sunkiau sekėsi, tad padedant sūnui Stanislovui skaičiavo savo atžalas. Dukros Regina, Irena ir Marytė, sūnūs Juozapas, Vladas ir Stanislovas jai padovanojo 21 anūką, o pastarieji — 35 proanūkius. Visi jie išsiblaškę po įvairius Lietuvos miestus, keletas išvažiavo į užsienį. Nors prie šventinio stalo net sukaktuvių proga visi negalėjo susėsti, bet babytę prisiminė — vieni anksčiau, kiti vėliau pasveikino.