Kartą tapęs skautu, juo esi visą gyvenimą
Skautų patriarcho Telšiuose kapo link einančių jaunuolių skautų rikiuotę su vėliava kadaise ne vienas nulydėdavo pagarbiu žvilgsniu. Atsisveikinimo žodyje prie kapo apgailestauta, kad iki šiol nesugebėta tinkamai pažymėti velionio nuopelnų laisvės kovose. Kostas Juknevičius nemėgo viešumos ir reklamos. Nebuvo nei noro, nei laiko. Savo laiką ir meilę atidavė mokiniams, jaunimui, šeimai. Buvo ištikimas jaunystėje duotai skautų priesaikai, nuo pirmųjų Sąjūdžio metų skubėjo kuo daugiau jaunimo uždegti jos idealais.
Julita Švėgždavičienė
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skyriaus vedėja
Šeima. Jaunystės metai
Kostas Juknevičius gimė 1923 metų sausio 17 dieną Užežerės kaime, Sedos valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Jo tėvas dirbo Sedos miškų urėdijoje raštininku. Su motina Emma Eidemiller, Pavolgio vokiete, susipažino prieš pat 1918 metus Peterburgo Kolpino vietovėje. Į Lietuvą grįžo 1922 metais. Sūnūs Vladas ir Kostas šeimoje buvo prižiūrimi ir auklėjami. Tvarka ir drausmė berniukams buvo įprasta. Dar pradinėse klasėse (1933 m.) įstojo į skautus. Skautiška dvasia sutvirtinta draugystė tarp moksleivių išliko visą gyvenimą. Jie ne tik susirašinėjo, susitikinėjo, bet ir gelbėjo vienas kitą bėdoje.
1940 metų birželio 15 dieną šešiolikai Mažeikių gimnazijos abiturientų įteikti brandos atestatai. Gimnazistas Kostas įsimena direktoriaus žodžius: „Ši diena yra lemtinga ne tik jums, bet ir mūsų Tėvynei Lietuvai“. Jaunimas, auklėtas patriotiškumo dvasia, nebegali suprasti besirutuliojančių įvykių: ultimatumas, prezidento pasitraukimas, kariuomenės nesipriešinimas…
Kai kurie mokytojai nebegali nuslėpti susijaudinimo, paskutinėje bendroje nuotraukoje nėra kelių mokytojų. K.Juknevičius tų metų rudenį tampa Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Vaikščiodamas į paskaitas prasilenkdavo su lietuviais karininkais (jau be antpečių), sutikdavo ir vieną kitą Raudonosios armijos karininką.
Karo išvakarės. Fronte Suomijoje
Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartis dėl Lietuvoje gyvenančių vokiečių kilmės žmonių repatrijavimo Kosto tėvui atrodė gera išeitis pabėgti nuo artėjančio bolševikinio teroro į Vokietiją. Jo patirtis 1917 metų „revoliucijos“ Petrograde metu vertė priimti sprendimą išvykti į Vokietiją pasinaudojant žmonos vokišką kilmę liudijančiais dokumentais. Istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės duomenimis, tuo metu iš Lietuvos pasitraukė apie 40000 žmonių. 1941 metų birželio mėnesį Juknevičių šeima apsigyvena Pomeranijoje, Flatovo miestelyje, repatriantų iš Lietuvos stovykloje, netoli geležinkelio. Dundantys kariniai ešelonai su artilerijos pabūklais, tankais ir šarvuočiais nekėlė abejonių dėl greitai prasidėsiančio karo. K.Juknevičius su broliu Vladu, kitais lietuviais pašauktas į vokiečių karinę tarnybą. Po trijų mėnesių apmokymų, kaip kalnų šauliai, atsidūrė Suomijos šiaurėje. Tikslas — užimti Rusijos geležinkelio stotį Luohi, perkirsti geležinkelio liniją, jungiančią Murmansko uostą su Leningrado ir kitomis Rusijos sritimis. Priešakinėje fronto linijoje apginkluoti sunkiaisiais kulkosvaidžiais kopė užimti Nau-Vara kalną… Po susišaudymų antrą dieną sulaukė maisto ir žinių, kad abipus kelio į Lauhį paruošta gynybos linija, kad Murmansko geležinkelio puolimas būsiąs nutrauktas.
Savo knygelėje „Fronte Suomijos šiaurėje“ (Vilnius: Protėvių kardas, 1999 — Serija „Lietuviai Antrajame pasauliniame kare“) K.Juknevičius prisimena: „1942 metų sausio 18 dieną man sukako 19 metų. Labai šalta. Sausio mėnesį buvo net — 50 C. Einantiems į sargybą išduodamos ilgos, šiltu pamušalu milinės. Žemaitijoje tokias milines vadina burkomis…“ Iš tėvų gautame pirmajame laiške — nuoskauda, kad vokiečių civilinė valdžia vis dar neleidžia grįžti į Lietuvą. Susirašinėja su savo mokslo draugais. Pasiekia lietuviška spauda: „Į laisvę“, „Ateitis“. Draugai Lietuvoje mokosi, studijuoja. Yra patriotiškai nusiteikę. Dažnai gauna brolio Vlado laiškus (yra gretimame pulke). 1942 metų vasarą būrys perkeliamas į fronto ruožą, kur už 300 metrų — priešo apkasai. Minų lauku tenka šliaužti žvalgybon. „Fronte teko patirti artilerijos ir minosvaidžių antpuolius, girdėti arti prašvilpiančias kulkas, bet tos kelios valandos, kurių metu buvo taip tylu ir ramu, išliko atmintyje visam gyvenimui“. Rugpjūčio 1 dieną sužeidžiamas į koją, draugas Vilius po minosvaidžio šūvio neišgyvena. Ligoninėje praleidęs 3 mėnesius, grįžta į dalinį. Po apdovanojimo Žiemos kautynių medaliu ir bronziniu sužeistojo ženklu išleidžiamas atostogų. „Kai atvažiuoju Vokietijon pas tėvus, jie ruošiasi nelegaliai grįžti į Lietuvą“. Lapkritį Lietuvoje susitinka visa šeima, brolis Vladas taip pat grįžo atostogų. 1942 metų rudenį Kosto batalionas „Nord“ atitraukiamas į užfrontę, apie 5 kilometrus nuo pagrindinės kovos linijos. 1943 metų kovo mėnesį pasiekia žinia, kad organizuojami karių savanorių legionai kovai su bolševizmu. Lietuvių divizijų, kitaip nei estų ir latvių, sukurti nepasiseka, viltis būti lietuviškame dalinyje išblėsta. 1943 metų rugpjūtį Kostas perkeliamas į sanitarinį dalinį Vokietijoje. „Man karas Suomijoje baigėsi“. Baigęs karo mokyklos kursą, gavęs vyresniojo kariūno laipsnį, paskiriamas į Kuržemėje, Latvijoje, esantį latvių legionierių 19-ąją diviziją, į divizijos štabą. Tampa divizijos medicinos tarnybos IV skyriaus viršininko adjutantu. „Mačiau šios divizijos kareivių ir karininkų patriotizmą, jų narsią kovą. Esu laimingas, kad prisidėjau ir prie suomių, ir prie latvių kovos“.
1945 metų gegužės – 1947 metų laikotarpis Vorkutos lageryje galėjo baigtis mirtimi. K.Juknevičius tai vadino stebuklu, kaip ir latvių, lietuvių bei estų paleidimą iš lagerių. 1947 m. jaunesnio amžiaus vyrai išsiųsti į baudžiamuosius statybos batalionus. „Priesaikos Sovietų Sąjungai nereikėjo duoti. /…/… privalau pasakyti, kad su mumis, buvusiais priešais, baudžiamajame statybos batalione elgėsi gerai“.
Vėl Lietuvoje: Seda, Akmenė, Viekšniai, Telšiai
Po demobilizacijos 1950 metų pavasarį K.Juknevičius grįžo pas tėvus į Sedą. Ne vienu atveju tarnyba statybos batalione jam ir jo šeimai buvo lyg skydas, saugojęs nuo persekiojimų ir didesnių nemalonumų.
1951 metais K.Juknevičius vedė kraštietę sediškę Stanislavą Birutę ir susilaukė dviejų dukterų. Žmona dirbo pradinių klasių mokytoja netoli Sedos, o jos sutuoktinis — Viekšniuose, vėliau Akmenėje, vėl Viekšniuose. Dirbo švietimo sistemoje fizinio lavinimo mokytoju, vėliau — metodininku. Neakivaizdiniu būdu mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultete. Viekšniuose šeima gyveno Biržiškų bute, čia gimė dukra Laima. K.Juknevičius buvo nuolat persekiojamas saugumo. Žmona Stanislava ragino vyrą išvykti, kur nebūtų žinomas. Kurį laiką jam tai pavyko. Gimnazijos laikų draugas, žinomas ir gerbiamas gydytojas chirurgas Kostas Jankauskas, padėjo įsikurti Telšiuose. Naujai pastatytos trečios vidurinės mokyklos direktorius Beresnevičius 1961 metais mielai priėmė jauną vokiečių kalbos specialistą.
K.Juknevičius čia dirbo iki pensijos, 1983 metų. Mokykloje pasižymėjo kaip pareigingas, iniciatyvus mokytojas, geras savo mokomo dalyko žinovas. Ne vienas buvęs jo mokinys pasirinko studijuoti vokiečių kalbą. Vadovų netrukus pastebėtas. KJuknevičiui buvo pasiūlyta stoti į komunistų partiją. Jam atsisakius: „…negaliu, nes manęs nepriims“, direktorius pasistengė sužinoti tokio atsisakymo priežastis. Kolektyve liko izoliuotas, tarsi „balta varna“, tačiau neišsižadėjęs savo principų. Mokiniams diegė tikrąsias vertybes savo pavyzdžiu. Vaikus skatino domėtis filatelija, kuri užklasinei veiklai atrodė prasmingiausia. Laikui bėgant sukaupė nemažą pašto ženklų kolekciją, su vaikais ruošdavo filatelijos parodas. Atgimimo metais 1990 05 26 – 1990 06 03 buvo pirmosios Telšiuose filatelijos parodos dalyvis, kaip ir kiti — apdovanotas medaliu.
Į pensiją išėjo būdamas dar energingas, puikios sveikatos, todėl dirbo kaimo mokyklose, vėliau Telšių naujoje, katalikiškoje mokykloje, atsikūrusioje Kunigų seminarijoje.
Sąjūdis. Skautiškojo judėjimo siela
Nesunku įsivaizduoti, kokį impulsą veiklai suteikė Atgimimo metai. Savo prisiminimuose rašė: „Sulaukiau pačios džiaugsmingiausios dienos savo gyvenime — 1990 metų kovo 11-osios, kai išgirdau Vytauto Landsbergio perskaitytą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą“. Angelė Raudienė prisimena, kaip 1989 metų pavasarį atėjo kolega, vokiečių kalbos mokytojas Kostas Juknevičius, prisipažino, kad visą gyvenimą sekė skautybės idealais, nevartojo alkoholio, rūkalų, buvo kovotojų dėl Tėvynės nepriklausomybės gretose ir prašė rekomenduoti kokį nors mokytoją, kuris padėtų Telšiuose atkurti skautų judėjimą. Juk skautavimas yra pati geriausia mokykla mergaitėms ir berniukams, kur natūraliai išmokstama gyvenimui pačių reikalingiausių dalykų — tvarkos, ištvermės ir draugiškumo.
Nors tokio mokytojo neatsirado, į organizatorius pasiūlytas Žydrūnas Pilitauskas, iš turisto, Žemaitės vidurinės mokyklos moksleivio, jau 1998 metais tapęs tautinės stovyklos viršininku, vienu Lietuvos skautijos lyderiu, už nuopelnus apdovanotas medaliu. 20-ojo Telšių skautų jubiliejaus proga jis prisiminė skautų organizacijos kūrėjus, vadovus, ideologinius vedlius: Kostą Juknevičių, Pijų Ambrozaitį, Mečislovą Raštikį, Feliksą Šakalį, kuriais pasitikėjo labiausiai. Nepraėjus nė porai metų po Telšių skautų organizacijos atkūrimo, telšiškių tuntas tapo vienu stipriausių Lietuvoje. Šį judėjimą rėmę skautų tėvai padovanojo jaunimui neįkainuojamą dovaną — išsiuvinėtą nuostabią skautų vėliavą. 2009 metais kalbinamas Ž.Pilitauskas su nostalgija prisiminė tuos metus, kai „tikėjome ir turėjome viltį… O kiek to likę šiais laikais?..“ 2013 metų liepą Lietuvos jubiliejinė skautų stovykla „Gėrio pėdomis“, įsikūrusi anapus Masčio, buvo tarptautinė, skaitlinga — dviejų tūkstančių dalyvių. Galima pasididžiuoti, kad tokio masto stovyklai vadovavo Telšių skautų organizacijos atkūrimo dalyvis kunigas Vilius Viktoravičius.
Kas traukė Vokietijon, Austrijon?
Telšiškiai skautai turėjo patalpas tuometėje Telšių katalikiškojoje mokykloje. Buvę direktoriai, mons. Jonas Kauneckas skautiškąjį judėjimą palaikė moraliai ir materialiai. Mokykla pradėjo draugauti su vokiečiais bei gauti įvairią paramą. Prie to gerokai prisidėjo mons. J.Kauneckas, nuošaly nebuvo ir brolis Kostas. Viena jo Atgimimo laikotarpio svajonių buvo katalikiškoji mokykla. Kol mokytojai įsidrąsino kalbėtis vokiečių kalba, gelbėjo kaip vertėjas pirmųjų Vokietijon kelionių metu. Kaip katalikiškosios mokyklos atstovas, dalyvavo tarptautinėje pedagoginėje konferencijoje Salzburg’e (1992 07 21).
Atsitiktinumas ar lemtis?
Kartą su vokiečiu filatelistu lankėsi Klaipėdos pašte. Išgirdęs kalbančius vokiškai, prisistatė jaunas vyrukas vokietis, kurio uošvis, pasirodo, dalyvavo tame pačiame mūšyje Suomijos šiaurėje. Koks nuoširdumas! K.Juknevičius buvo pakviestas nemokamai apsilankyti Austrijoje. Net tris kartus lankėsi su dukromis ir anūkais. Karo mūšių dalyviai vokiečiai rinkdavosi į susitikimus prie kalnų Austrijoje. Juose dalyvavo ir K.Juknevičius. Santykiai su vokiečiais buvo draugiški ir šilti. Duktė Laima prisimena, kad senukas vokietis Werner’is ateidavo pas ją, kai atvažiuodavo į katalikiškąją mokyklą, buvo švenčiami vardadieniai.
Namų archyvo saugotoja Stanislava
Mūsų atmintis yra tas ypatingasis archyvas. K.Juknevičiaus gyvenimo draugė ir žmona kasdien prisimena savo sutuoktinį. Vienatvė dažnai nukelia į praeitį, o ji atrodo kaip spalvotas filmas, toks nerealus: „45 metus buvome kartu ir nepamenu jokio ginčo ar barnio, nėra pasakęs blogo žodžio. Vienas kitam patikome iš karto. Visada prisimenu jo priesaiką, duotą man pasimatymo metu… Nebuvo ūkiškas, tipiškas inteligentų šeimos vaikas, visuomeninė veikla buvo jo stichija“. Mons. J.Kauneckas pasitikėjo broliu Kostu, po aštresnio pamokslo klausdavo, ar ne per daug pasakęs. Paaugus dukroms, Stanislava Šiaulių pedagoginiame institute baigė Vilniaus pedagoginiame institute pradėtus mokslus. Dirbo Telšių mokykloje-internate, turėjo auklėjamąją klasę.
Stanislava dabar kiek apgailestauja nerašiusi dienoraščio. Bet jis labai daug fotografavo, „visa dėžė pilna iš mūsų gyvenimo, turiu nuotrauką, kai aš jį pirmą kartą sutikau“. Vartau gražius albumėlius su moksleiviškų metų nuotraukomis, tarp kurių ne viena iš Smetonos laikų skautiškojo gyvenimo.
Žmona Stanislava beveik nieko nepakeitė vyro Kosto kambaryje. Čia kalbėjomės. Čionai ateidavo Ž.Pilitauskas ir kiti. Buvo kolekcionierius iš prigimties, visko jam reikėjo. Dėžėse sukrautas fotonuotraukų archyvas, skautiškos veiklos rankraščiai, susirašinėjimo su LSS nariais laiškai ir kiti rankraščiai. Ant sienos — Sedos bažnyčios nuotrauka, Mažeikių, paties brangiausio miesto, herbas, skautų uniformos rankovės ženklas iš Jubiliejinės-Tautinės stovyklos Nemunaityje, vimpilai, tarp nuotraukų — „Sedos kautynės“, 1944 m. spalio 7 d., kuri liudija Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) karių bandymą sulaikyti į Vakarus besiveržiančią sovietinę kariuomenę ties Seda. Visada kabėjo skautų ženklas, kaip Tėvynės meilės simbolis. Tebesaugoma jo skauto uniforma. Lentynose — įvairūs pašto ženklų katalogai. „Reikėtų juos išmesti, bet geriau po mano mirties…“ Filatelijos kolekciją pasidalijo vaikai ir anūkai. Pas ją atvykęs žinomas filatelistas Ričardas Vainora domėjosi K.Juknevičiaus kolekcija. Albumai vokų su proginiais pašto ženklais, antspauduoti specialiais antspaudais liko Telšiuose privačiose kolekcijose.
Buvo sportiškas, visiškai nevartojo vaistų. Buvusi mokinė medikė sakydavo K.Juknevičiui, jog nesvarbu, kad su džinsais marširuoja, turėtų prisiminti savo amžių ir ateiti pasitikrinti sveikatos. Stanislava kartais atsisakydavo vykti kartu kelionėn, nes vyras vaikščiojo greitai, reikėjo prie jo prisiderinti, skubėti. „Mes jį pravardžiavome „Ufu“. Viena keliavo į Kanadą aplankyti sesers, ši kelionė jai labai patiko. Buvo Amerikoje, po 40 metų aplankė savo artimus žmones: jis — brolį Vladą, ji — seserį. Čia pat susitiko ir su kitais išeivijos žemaičiais mažeikiškiais.
Per atostogas niekada nesėdėjo namuose. Daug gražių ir atmintinų vietų aplankyta. „Jis turėjo ką papasakoti“. Stanislava vienatvę skaidrina mažeikiškio, taip pat skauto ir draugo, Doniaus Remio eilėraščiais. Daug jų moka atmintinai. Tarsi reziumuodama sako: „Jis mane „pakėlė“.
Nuotraukoje: 1939 m. vasara netoli Leckavos. K.Juknevičius stovi antras ir kairės.