Laiko pėdos Varnių vieškeliuose

Blaivybės sąjūdis Žemaičių vyskupystėje XIX a. viduryje

(Pranešimas skaitytas Lietuvos ateitininkų federacijos konferencijoje Kaune 2015 m. vasario  28 d.)

Varnių istorija glaudžiai susijusi su XIX a. vidurio blaivybės sąjūdžiu ir jo šaukliu — vyskupu Motiejumi Valančiumi. Motiejus Kazimieras Valančius (1801-1875 m.) — viena svarbiausių XIX a. vidurio Žemaitijos ir Lietuvos religinio bei politinio gyvenimo figūrų: žemaičių vyskupas, profesorius, rašytojas-istorikas, liaudies švietėjas, aktyvus visuomenininkas. M.Valančius padarė įspūdingą akademinę ir bažnytinę karjerą, kurios viršūnė, neabejotinai, buvo Žemaičių vyskupo pareigos. Žemaičių vyskupu M.Valančius konsekruotas 1850 m. vasario 24 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Peterburge. 1850 m. balandžio 5 d. Varniuose įvyko jo ingresas. Ta proga M.Valančius Popiežiaus bulę perskaitė ir pamokslą pasakė žemaitiškai. Tai buvo ženklas, kad šis vyskupas bus kitoks nei jo pirmtakai, kad jam rūpi lietuvių tautos, kurios daugumą sudarė valstiečiai, likimas. Vyskupas suprato, kad carinės priespaudos metais norinčiai išlikti tautai reikia, kad jos žmonės būtų tikintys, blaivūs ir apsišvietę. Savo rezidenciją vyskupas M.Valančius įrengė Varniuose — Žemaičių vyskupystės centre.

Antanas Kavaliauskas
Žemaičių vyskupystės muziejaus vyr. muziejininkas

M.Valančiui perėmus Žemaičių vyskupystės sostą, blaivybės situacija Žemaitijoje, Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje buvo prasta. Girtavimas buvo plačiai paplitęs ir žalojo tiek išlepusią diduomenę, tiek be prošvaistės gyvenusius baudžiauninkus. Net ir apsišvietę dvarininkai turėjo pilnas spintas stipriųjų gėrimų, kuriuos sistemingai vartojo ne tik vaišių metu, bet ir gydydamiesi nuo visokių būtų ar nebūtų negalavimų, ligų. Reta ponia nesiurbčiojo taurelės vos pakilusi iš miego. Retas bajoras nesileisdavo į tolimesnę kelionę be degtinės statinaitės. Gėrė bei kitus vaišino ir kunigai. Kaimo gyventojus, ypač dvarui priklausančius žmones-baudžiauninkus, gaubė beteisiškumas, tamsumas, girtuoklystės. Valstiečiai savo laisvalaikio neįsivaizdavo be susiėjimo smuklėje ar karčemoje, kurių pilna buvo ne tik miesteliuose, bažnytkaimiuose, bet ir kiekviename kaime bei prie viešųjų kelių. Visa Rusijos imperija buvo nusėta karčemomis. Niekas valstiečio moraline gerove nesirūpino, tam skirtų draugijų ar organizacijų nebuvo. Kunigai, dažnai būdami bajorų kilmės, daugiau rūpinosi bajorų reikalais, be to, kai kurie klebonai ir vienuolynai turėjo savo spirito varyklas.
Dėl ekstensyvaus ūkininkavimo ir vidaus rinkos siaurumo dvarininkai iš savo grūdų pertekliaus varė degtinę ir stengėsi ją sugirdyti savo valstiečiams nesibodėdami netgi prievartos. Kauno gubernijos dvaruose buvo išvaromi įspūdingi kiekiai degtinės, augo ir bravorų skaičius. Pavyzdžiui, 1856 m. 282 varyklos pagamino 900 000 kibirų degtinės, o 1858 m. 301 bravorai — jau 1 033 534 kibirų degtinės. Degtinės gamyba ir pardavimas buvo vienas pelningiausių carinės Rusijos valdžios veiklos sričių. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859-1863 m. sudarė apie 46 proc. viso carinės Rusijos iždo pajamų.
Matydamas tokią situaciją, M.Valančius negalėjo likti abejingas. Manoma, kad 1858 m. pavasarį vyskupas jau turėjo aiškią nuostatą apie būsimą blaivybės sąjūdį Žemaičių vyskupystėje. Pačią blaivybės sampratą M.Valančius, greičiausiai, gavo studijuodamas Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Tikriausiai buvo susipažinęs su Jokūbo Šimkevičiaus darbu „Veikalas apie girtavimą“, išleistu 1818 m. M.Valančius neabejotinai žinojo apie airių kapucinų vienuolio Teobaldo Matju 1838 m. sėkmingai pradėtą blaivybės kampaniją Airijoje, gavusią ir Apaštalinio sosto paramą. Anot tyrinėtojo Grigo Valančiaus, kaip pavyzdys jam galėjo būti vadinamųjų Herrnhuter brolių reformatoriška, šviečiamoji ir blaivybę bei tautinį sąmoningumą ugdanti veikla Estijoje, XVIII a.-XIX a. pradžioje. Vytauto Merkio nuomone, didžiausią tiesioginį įspūdį M.Valančiui padarė popiežiaus Pijaus IX 1851 m. liepos 28 d. bulė dėl vokiečių kardinolo Melchioro Dypenbroko sudarytos blaivybės brolijos nuostatų arba statuto patvirtinimo.
1858 m. rugpjūčio 24 d. M.Valančius aprobavo spaudai knygelę „Apej brostwa blaiwystės arba nusiturieima“. Tai nedidelė 16 puslapių knygelė — blaivybės brolijų nuostatai. Tais nuostatais vadovavosi visas Žemaičių vyskupystės blaivybės sąjūdis. Knygelės išspausdinimas sukėlė didelį neigiamą rezonansą ne tik tarp Kauno ir Vilniaus gubernijų valdininkų, bet ir Peterburgo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Leidinys uždraustas platinti ir konfiskuotas. Nepaisant to, leidinys du kartus perspausdintas Klaipėdoje, slaptai įvežtas į Žemaitiją ir platintas visoje Lietuvoje. Taip Varniuose, vyskupo M.Valančiaus aplinkoje, atsirado knygnešystės fenomeno, gyvavusio lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1905 m.), užuomazgos.
1858 m. rugsėjo 28 d. pagrindinėje Žemaičių vyskupystės šventovėje — Varnių katedroje — J.S.Dovydaitis paskelbė apie pirmosios blaivybės brolijos įkūrimą. Blaivystės sąjūdis buvo pašvęstas Švč. Mergelės Marijos užtarimui. M.Valančius, pradėjęs blaivybės sąjūdį, pirmiausia pats pasižadėjo negerti stipriųjų gėrimų, o po to gavo parapijos kunigų, kapitulos narių, katedros vikarų, seminarijos profesorių ir klierikų pasižadėjimus. Ligi Pirmojo pasaulinio karo Varnių katedroje buvo saugoma Varnių parapijos blaivininkų knyga, kurioje pirmasis savo ranka įsirašė Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas. Blaivybės brolijos buvo steigiamos visose parapijose, joms vadovavo į brolijas įstoję klebonai. Vyriausias brolijų vadovas — Žemaičių vyskupas. Kiekvienoje parapijoje užvedama narių registracijos knyga vadinama „Kninga brolu ir seserų brostwos blajwystės“. Į blaivybės broliją priimama prie Švč. M. Marijos altoriaus ar paveikslo davus iškilmingą priesaiką „Per visą savo amžių nebegerti arielkos, romo ir arako“. Brolijos nariams draudžiami tik stiprieji alkoholiniai gėrimai, alų, vyną ir midų leidžiama gerti, bet saikingai. Nusigėrimas laikomas mirtina nuodėme. Jei brolijos narys vėl pradėtų gerti draudžiamus alkoholinius gėrimus, klebonas jį turi įspėti du kartus, jei nepasitaisytų — šalinti iš brolijos. Brolijos narių pareiga į broliją įtraukti naujus narius, ypač buvusius girtuoklius. Blaivybės brolijų tinklas Žemaičių vyskupystėje baigė formuotis 1860 m. Tais metais Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas pareikalavo iš M.Valančiaus pateikti statistiką apie katalikų blaivininkų skaičių Žemaičių vyskupystėje. Katalikų blaivininkų suregistravimo pretekstu M.Valančius suorganizavo brolijų steigimą tose parapijose, kur jų dar nebuvo ir masinį žmonių įsirašymą į registracijos knygas.
Blaivybės brolijos — viena iš M.Valančiaus priemonių, skirtų išblaivinti tautą. Ši priemonė buvo efektyvi, nes rėmėsi religiniais-moraliniais tikinčiųjų įsipareigojimais. Iškilmingai prisiekus prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus nebegerti, tikinčiam katalikui buvo morališkai sunku vėl atkristi į girtuoklystės liūną. Kita M.Valančiaus priemonė tautos išblaivinimo darbe buvo ganytojiški laiškai. Jie rėmėsi vyskupo autoritetu ir įtaka tikintiesiems. Vyskupas M.Valančius Varniuose blaivybės klausimais parašė 17 laiškų, iš jų 5 — kunigams, 2 — dvarininkams, 5 — vyskupijos tikintiesiems, 4 — atskiroms parapijoms ir 1 testamentinį. Iš viso M.Valančius per 25 vyskupavimo metus parašė 30 ganytojiškų laiškų, t.y. daugiau negu iki jo buvę vyskupai. M.Valančius buvo pirmasis vyskupas, kuris ganytojiškus laiškus pradėjo rašyti lietuviškai. Dvarininkams jis rašė lenkiškai, o su carinės Rusijos valdžios atstovais susirašinėjo rusų kalba.
Pirmasis M.Valančiaus ganytojiškas laiškas, parašytas 1858 m. spalio 11 d., buvo skirtas kunigams ir ragino juos dėtis prie blaivybės sąjūdžio — „Skelbiu visiems mano mieliesiems kunigams Kristuje šį mano didžiausią troškimą, kad nei patys gertų, nei kitiems rodytų degtinę ar romą“. Tuo metu blaivybės sąjūdis jau buvo prasidėjęs ir vyskupas norėjo, kad kunigai jį paremtų savo autoritetu ir pavyzdžiu. Antras ganytojiškas laiškas, parašytas 1858 m. lapkričio 29 d., buvo skirtas kapitulos nariams, Varnių kunigų seminarijos profesoriams ir klierikams. Jame vyskupas ypač atkreipė dėmesį į besimokantį jaunimą — klierikus. Jiems rašė: „O tau besimokąs dvasiškas jaunime, patariu tvirtai įsitraukti į blaivybę, kad atėjus laikui pradėtumėte dorų ir blaivių kunigų kartą, naują moralinės pažangos, savo ir liaudies tobulėjimo epochą“.
(Bus daugiau)

Iliustracija: Blaivaus ir girtuokliško gyvenimo alegorija (iš žurnalo „Sargyba“).