Į Telšių kunigaikštystę įsisuko viesulas Fekalas
Išaušo gaivus ir saulėtas rytas Telšių kunigaikštystėje. Oras kvepėjo pievomis ir medumi, žydėjo gėlelės greta Savivaldovybės rūmų, laiptais grakščiai kojeles kilnojo mergelės trumpais sijonėliais. Vasara atėjo ir prasidėjo…
„Ech, toji kaitra ramybės man neduoda. O dar gimtadienis… Ta liūdna šventė… Geriau sau eičiau kur ramiai užuovėjoj pagulėčiau, vandenin kojeles sumerkčiau, alučio-midučio bokalėlį išlenkčiau“,— svarstė sau garsiai Maršalka. Nieko nepadarysi. Dirbti reikia. Jo svajingas mintis išblaškė staiga pro duris įsiveržusi Skaisti kaip dangaus žydrynė mergelė. Šioji priminė pasitempti, mat prisakė visiems valdoviukams ir daugumai Savivaldovybei pavaldžių rūmininkų Maršalką sveikinti, dovanas teikti. Stovi Saulė Pirmasis, laukia, kas gi pirmas įžengs pro duris.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 61 (9775)