Ko neužneša laiko dulkės
Mokytojo Jono Juciaus šviesiam atminimui
„Nebūtina galva lubų siekti, kad atliktum didžius darbus“,— sako legendinis Dainavos kunigaikštis Šarūnas. Šie žodžiai nejučiomis ateina į galvą, kai prisimeni Varnių mokytoją Joną Jucių, kurį ir kolegos mokytojai, ir auklėtiniai, ir artimieji meiliai vadino Joneliu. Jono Juciaus sesers Bronislavos Juciūtės–Valienės sūnūs Andrius ir Vytautas — garsūs dailininkai, žinomi ne tik Lietuvoje. Yra ir daugiau menininkų — šios giminės atstovų. Jonas Jucius šiltai prisimenamas tik Varnių padangėje. O jis buvo ne tik mokytojas iš prigimimo, bet ir aktorius, šokėjas, režisierius, dailininkas apipavidalintojas, tapytojas, domėjosi mažąja gafika, net pašto ženklų eskizus kūrė. Sunku patikėti, kad iš pažiūros trapus, silpnos sveikatos, labai kuklus žmogus slėpė savy tiek talentų, turėjo tokius didelius dvasios turtus, kuriais labai nesavanaudiškai dalijosi su visais. O likimas jam nebuvo dosnus, nepašykštėjo skaudžių išbandymų.
Vlada Vengrienė
Didžiojo Palūksčio kaime, prie Varnių–Laukuvos kelio, senų medžių saugomas, stovi paminklas-obeliskas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui. Jo pastatymą 1928 metais fundavo mokytojo Jono tėvas Juozas Jucius, kūrė Petras Valius. Paminklas, sumūrytas iš lauko riedulių, atlaikė sovietmetį, tebestovi ir šiandien. Jo šventinimo iškilmes nuotraukoje įamžino Varnių fotografas Kazimieras Bogumilas. Metais anksčiau, 1927-aisiais, Juozas Jucius įsteigė Palūkstyje, savo žemėje, ir pradinę mokyklą, net mokytoją išlaikė. Juciškės žemėje išlikęs senas ąžuolas, ko gero, mena tuos tolimus laikus, kai Palūkstyje gyveno bajoriški Petravičių, Skirmantų, Jucevičių, Lileikių, Kulertų, Valių giminės proseneliai. Bajorišką Jucevičių pavardę atlietuvino būtent Juozas Jucius. Su žmona Konstancija Valiūte-Juciene jie užaugino, išleido į mokslą šešis vaikus: Bronislavą (mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje, ištekėjo už Petro Valiaus), Zenoną (baigė VDU Teisės fakultetą, pokariu dirbo Varnių rajono Švietimo skyriaus vedėju), Alfonsą (Lietuvos kariuomenės karininkas, jaunas miręs), Konstanciją (kaip ir Jonas, buvo Paryžiaus kabareto teatro „Folies Bergere” šokėja, vėliau dėl silpnos sveikatos brolio Jono globojama), Joną ir Eugeniją. Sovietmečiu ūkis ištuštėjo, anot Zenono dukters I.G.Juciūtės-Mikužienės, neliko ką tremti į Sibirą. Jucių ūkyje tvyrojo skurdas. Vėliau, 1954 metais, Jonas Jucius savo gyvenimo aprašyme galės įrašyti: „Iš giminių represuotų į tolimą tėvynę nėra. Teismo nebaustas. Nepartinis“.
Nepaprastai šilti tarpusavio santykiai buvo būdingi tai šeimai: kokios negandos beištiktų, rėmė, globojo, padėjo vienas kitam. Juciams būdingas optimizmas, gera nuotaika ne tik švenčių metu, net sunkiausiais gyvenimo momentais jie sugebėdavo pralinksminti save ir aplinkinius šviesiais prisiminimais, švelniu humoru. Iš savo giminės mokytojas Jonas Jucius paveldėjo ne tik dailininko talentą, bet ir meilę žmonėms, jautrumą grožiui, dvasios aristokratiškumą. Iš autobiografijos: „…gimiau 1909 01 20 Palūksčių kaime, Varnių valsčiuje. Iki 10 metų buvau pas tėvus ūkyje. Privačiai paruoštas, 1920 metais įstojau į Telšių gimnaziją ir, 1928 metais baigęs šešias klases, norėjau stoti į Kauno Meno mokyklą, bet dėl sunkios ligos toliau nebesimokiau. 1930 metų rudenį pradėjau dirbti Telšių mokesčių inspekcijoje“.
Jono gabumus piešimui pastebėjo gimnazijoje jam dėstęs mokytojas S.Sidabras. Telšiuose lankęsis Lietuvos atstovybės Paryžiuje darbuotojas, susipažinęs su Jono darbais, panoro padėti gabiam vaikinui, ir 1934 metais Jonas su seserim Konstancija išvyko į Paryžių, į „Folies Bergere“. Abu plastiški, lankstūs, buvo priimti į baleto šokėjų trupę. „Būdamas Prancūzijoje, lankiau Paryžiuje dailės studiją, kartu su kitais draugais — baleto ir kitų šokių studijas. Parengę tam tikrą repertuarą, važinėjome po Vakarų valstybes gastroliuodami teatruose. Teko būti Belgijoj, Olandijoj, Anglijoj, Vokietijoj, Ispanijoj, Liuksemburge, Monake, dirbome ne tik sostinėse, bet ir kituose didmiesčiuose, kaip Marselis, Nica, Birmingamas, Roterdamas, Antverpenas, Barselona, be to, Afrikoje — Alžyre, Tunise“.
Išliko daugybė atvirlaiškių, Jono rašytų artimiesiems. Juose — tėviškės ilgesys, noras žinoti, kaip sekasi namiškiams, džiaugsmas, kad sesuo Konstancija (ją vadino Kasia) pranašesnė už kitas šokėjas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 metais jiedu grįžta į gimtinę, į Palūkstį. Po karo, nuo 1946 m., Jonas — Varnių gimnazijos mokytojas, dėsto piešimą, braižybą, vokiečių kalbą, dirba bibliotekos vedėju, tampa saviveiklos režisieriumi. Nuomojo pusę Zaulevičių namo drauge su brolio Zenono šeima. Brolio dukra prisimena, kad dėdės Jono kambaryje, kaip relikvijos iš bajoriškojo Juciškės ūkio, stovėjo didelis ąžuolinis stalas, bufetas iš raudonmedžio, aukštas veidrodis su stalčiais ir daug suvenyrų iš Paryžiaus. Juciams yra tekę gyventi ir vyskupo Motiejaus Valančiaus name. Pas dėdes Varniuose trumpai gyveno ir būsimasis dailininkas Andrius Valius, kuris 1947 m. čia baigė gimnaziją, tapo pirmosios jos laidos abiturientu. Varnių gimnaziją yra baigusi ir Darija Arija Valiūtė–Kondrotienė. Mokytojas Jonelis mylėjo visus savo brolio ir sesers vaikus: „Dėdė Jonas netingėjo, rašė visiems, lankė visus <…>. Buvo gero būdo, nuoširdus“.
Niekas iš buvusių J.Juciaus mokinių ir kolegų neprisimena, kad jis būtų ką nors įžeidęs, piktai išbaręs — labai kuo nors nepatenkintas, energingai numodavo ranka: „Et, peckelis!“ Mokiniai mylėjo jį, švelniai vadino Joneliu. Baigę mokyklą, aplankydavo — ne iš pareigos, o nuoširdžiai pasiilgę jo jaunatviškos dvasios, visada šviesios nuotaikos. Ypatingas ryšys Jonelį siejo su auklėtiniais, XV abiturientų laida, kurie baigė mokyklą 1961 metais. Prie gimnazijos šiandien galingai skleidžia šakas tais metais jų pasodintas ąžuolas. Kai auklėtojo sveikata suprastėjo, jie rūpinosi jam padėti, ypač Č.Karbauskis. Antkapinio paminklo Juciams Varnių kapinėse autorius — irgi buvęs mokytojo Jono Juciaus mokinys, žinomas skulptorius Donatas Lukoševičius. Mokytojas padėjo atsiskleisti jo sugebėjimams, paskatino studijuoti Dailės institute skulptūrą.
Nuo mokytojo J.Juciaus mirties prabėgo jau beveik 35 metai. Pasklaidykime jo draugų, kolegų prisiminimus, sugrąžinančius į kelių dešimtmečių senumo istoriją. Mamerta Tekorienė, pradinių klasių mokytoja, šokių būrelių vadovė, pirmą kartą pamatė J.Jucių 1957 m., šokantį trijų rajonų festivalyje prie Lūksto: „… Jis ir jauna mergina nuostabiai šoko. Tas programos numeris labiausiai patiko. <…> Pavasarį, per gimtadienį, Jonas man padovanojo paties pieštą atviruką su visų mokytojų parašais ir pasakė: „Į šį laivelį įsisodinsi ką norėsi, ir plaukiosi Lūkste“. Toliau pasakojama apie įspūdingą Varnių rajono pasirodymą prie ežero — J.Juciaus režisuotą baladės „Jūratė ir Kastytis” inscenizaciją gyvoje gamtoje. „Mus atrinko į zoninį festivalį prie Platelių ežero. Ten mums skyrė antrą vietą, nes pirmąją turėjo gauti kiti, kurie vaidino tarybinį karį ant tanko. O publika viską suprato ir šaukė mums: „Jūrate! Kastyti!“<…> Visur, kas bevyko, Varniai pasirodydavo puikiai. Niekur neapsieidavome be Jono patarimo ar pagalbos. Jis ir režisavo, ir grimavo, ir dekoracijas piešė. Be jo nevyko joks renginys“.
Mokytoja prisimena Joną ir kaip jautrų, subtilų pedagogą: „Salėje aš mokau mažiukus šokti. Pykstu, kad berniukai neištiesia kojos per kelį. Prieina Jonas ir tyliai man, jaunai šokių vadovei, pasako: „Jie tiesia kojeles, bet jų nudėvėtų kelnių keliai išsiduobę į priekį“. Ne kartą mokytoja klausė Jono patarimo prieš piešimo pamokas. „Jis lengvai keliais štrichais nupiešdavo ir paršiuką, ir karvę, ir raudonkepuraitę, ir vilką. Niekada neatsisakė ir nenusistebėjo: „Ar nemoki?!” Šioms mokytojos mintims pritartų kiekvienas, pažinojęs Joną Jucių: „Jis buvo mažo ūgio, bet milžinas gabumais, išmintimi, kultūringumu ir atliktais darbais. Kai pažiūriu į jo auklėtinių pasodintą ąžuoliuką, dabar didingą ąžuolą, atrodo, čia ir yra paminklas neužmirštamiems Jono Juciaus darbams. Jis buvo romantikas, bendraudama su juo tapau nuoširdesnė, ėmiau labiau gerbti ir vertinti kitus. Jis be pamokymų, vien savo laikysena mokė šalia esantį ir gražaus elgesio, ir kultūros, ir meno supratimo“.
Prisimena mokytojas Algimantas Antanas Vičauskas, buvęs mokinys, o vėliau kolega: <…> J.Juciui vadovaujant, gimnazija pastatė net operetę „Consilium facultatis“! Tais laikais, pokario skurde, tai buvo nuostabiausias dalykas. Net dabar niekas to nepadarytų. Joje dainavo ir mokytojai, ir mokiniai. <…> Per jo piešimo pamokas gabesni mokiniai daug išmoko, pavyzdžiui, Julius Noreika išmoko lieti akvarelę. Jonui mokykloje buvo primestas vienas darbas ne pagal jo „dūšią“: vadovauti DOSAF būreliui. Jo žinioje buvo vienas mažo kalibro šautuvėlis. Kad pats šaudytų ar rodytų, kaip šaudyti, neteko matyti. Bet buvo berniukų entuziastų, kuriems Jonas tą šautuvą patikėdavo. Mūsų klasės mokinys Alfonsas Žalpys iš Jono gaudavo šautuvą, popierinį taikinuką. Šovinių reikėdavo nusipirkti. Ir taip ne mokytojo Jono, o mokinio Alfo vadovaujami eidavom šaudyti“. Sunku net įsivaizduoti, kaip turėdavo jaustis mokytojas menininkas su jam primestu šautuvu! „<…> vienu metu mokyklos direktorium buvo Taurozevičius, labai griežtas ir reiklus. Jonas visada buvo mokinių pusėje. Jei mokiniams būdavo blogai, jie eidavo pas Jonelį užtarimo. Jis juos visada gelbėdavo, prašydavo direktoriaus, kad nebaustų“.
Kitokio gyvenimo ilgesys, kurį mokytojas Jonelis, neturėjęs savo šeimos, be abejo, jautė, išryškėja A.Vičausko papasakotame epizode: „Kartą, kai jau Jonas buvo mano kolega, pasikviečiau jį per šv. Velykas pas save į namus. Ta viešnagė, mačiau, Joną nuvylė. Velykinis stalas nebuvo toks, kokio jis norėjo. Paprasčiausiai pabuvom. Tada, sovietmečiu, Velykos tokios slaptos ir buvo, o Jonas apie jas turėjo kitokius prisiminimus… Kas buvo Jis, mokytojas Jucius, mokytojas Jonelis? Jis buvo menininkas iš prigimties, mokytojas iš pašaukimo ir dirbo mokytoju ne dėl duonos kąsnio. Jis buvo artojų sūnus, vargo brolis. Toks, kaip mes, bet ne visai toks. Jis buvo už mus geresnis, už mus doresnis, galįs patarti, pamokyti, reikalui esant, parodyti. Ta prasme jis buvo turtingas ir labai dosnus, net išlaidus. Mes jį gerbėme, mylėjome. Su juo buvo lengva ir paprasta bendrauti. O iš tikrųjų jis visada prie mūsų šiek tiek „pasilenkdavo”, kad jį suprastume…“.
J.Jucius lyg gyvas iškyla poetiškuose vieno iš artimiausių jo draugų, Varnių gimnazijos direktoriaus, vėliau — mokymo dalies vedėjo Henriko Mejerio prisiminimuose, užrašytuose 1982 m.: „<…> Žmonių susibūrime Jonas niekada nenorėjo būti vienas. Atsidūręs tarp svetimų, tuojau akimis ieškodavo pažįstamų, dažniausiai manęs. Mėgdavo greta savęs turėti ką nors, su kuriuo galėtų dalytis visais matomais ir girdimais įspūdžiais. Apskritai negalima sakyti, kad jis būtų nemėgęs vienumos. Dažnai, atėjęs pas mane į namus Komjaunimo (dabar — Vytauto) gatvėj, jei tik buvo gražus oras, neidavo vidun, bet atsisėsdavo ant suoliuko ir ten ilgas valandas išbūdavo vienas gamtoje, kol pagaliau kas nors eidavo pro duris ir atrasdavo svečią vieną besėdintį“.
Pasirodo, Jonas, prisiekęs mokytojų spektaklių režisierius, tais laikais galėjo ir nekaltai nukentėti drauge su savo aktoriais: „Varniuose vaidinom vienaveiksmę pjesę — Mdivani „Broliai“. Veiksmas vyksta Jugoslavijoj pokariniais laikais, idėjiniu atžvilgiu pjesė be priekaištų — trumpa ištrauka iš Jugoslavijos partizanų gyvenimo. Scenoje ginkluoti žmonės, girdėti šaudant. Salėje tarp žiūrovų buvo saugumo viršininkas, rusas, visai nesuprantantis lietuviškai. Jis, nesupratęs teksto, vos nusileidus uždangai, prisistato į užkulisius. „Kuris čia režisierius? Ką vaidinot? Kur tekstas?“ Kažkuo nepatenkintas, saugumietis pasiima tekstą ir išeina. Sugadinta nuotaika, vienas kitą padrąsindami, skirstėmės namo. Tik po kelių dienų rajono pirmasis sekretorius A.Žibaitis kažkam papasakojo, kad tą naktį saugumo viršininkas užsispyręs tučtuojau areštuoti režisierių ir visus aktorius. Vos pavyko jį nuraminti…“
H.Mejeriui išvykus gyventi į Vilnių, draugystė su Joneliu nenutrūko. „Vieną kartą Jonas pasiskundė, kad jo giminaitė Darija niekur negaunanti savo dukrai smuiko. Dviem dukroms, Čiurlionio menų mokyklos mokinėms, vieno smuiko neužtenka. Ar aš nepaskolinčiau savojo? Mergaitės gabios, vyresnioji jau koncertavusi užsienyje. Mielai sutikau patenkinti šį prašymą. Perduodamas smuiką Darijai, pajuokavau, kad norėčiau kada nors išgirsti, kaip jos duktė groja. Ir štai 1981 metų pavasaris. Vieną popietę staiga sučirškia durų skambutis. Pravėrus duris į kambarį sueina mokytojas Jonas, Darija su vyru ir trim dukrom. Važiuodami atostogauti į Žemaitiją, sugalvojo užsukti pas mane ir pakoncertuoti. Dukros traukia smuikus iš futliarų, derina stygas. Yra pianinas? O, puiku! Bus darbo ir trečiai dukrai. Tuoj paaukštinama kėdė, suderinus instrumentus, pravirko smuikai. Skambėjo nežemiška muzika. Pasigirdus F.Šuberto „Ave, Marija“ dieviškiems garsams, staiga atsiradau milžiniškoj, kažkada jaunystėje matytoj bažnyčioj, kur po aukštais skliautais, vargonų lydima, tyliai sklido smuiko rauda… Nutilus smuikams, tylūs, be žado sėdėjo penki klausytojai, daugelio akyse blizgėjo ašara. Nežinojau tada, Jonai, kad tai mūsų paskutinis susitikimas, kurį Tu surengei… Po kelių mėnesių, rugsėjo pirmąją, tarp šių sienų skambėjo Verdi „Rekviem“. Turbūt jau negirdėjai… Kai nemačiau lydint Jono į paskutinio poilsio vietą, kartais suabejoju: ar teisingai ši žinia buvo perduota iš Varnių? Kai palieku retkarčiais vienas ir aplink įsiviešpatauja gūdi tyla, laukiu: ar nepasigirs durų skambutis ir nepasirodys duryse mokytojo Jono–Jonelio šypsena?“
Tą rugsėjo pirmąją varniškiai laidojo Mokytoją, ramiai, be garsių panegirikų, be kopimo per kitų galvas, bet užtikrintai, iki galo, oriai atlikusį savo, kaip mokytojo, sūnaus, brolio, draugo, kaip žmogaus, pareigą. Turbūt tokia ir yra prasmė.
Nuotraukoje: Jonas (viršuje) su „Folies Bergere” teatro trupe Prancūzijoje.