Lūksto pakrančių kalbos gintarai
Lūkstas — vienas didžiausių Žemaitijos ežerų. Turbūt maža Lietuvoje žmonių, kurie nežinotų, kad šis ežeras, kaip retas kitas, gali padovanoti savo svečiui gintaro.
Vlada Vengrienė
Bet Lūkstas garsus ir daugeliu kitų dalykų, tarp kitų turtų, būdamas nuo senų senovės žinomas („Ežeras susidarė ledynų laikais; tada jis drauge su Biržulio, Stervo ir Paršežerio ežerais sudarė vieną didžiulį ežerą. Nutirpus ledynams, ilgainiui šioje vietoje susidarė keletas ežerų ir pelkių“ (Č.Kudaba), jis ir jo pakrantės, jų kaimai ir kaimeliai daug peno duoda ir tautosakos, mitologijos bei kalbos tyrinėtojams. Vienas iš tokių jaunų kalbos mylėtojų, MINDAGAS LAGANECKAS, ir užaugo prie ežero, Didžiojo Palūksčio kaime, o būdamas smalsus įvairioms mokslo sritims, 2003 m. parašė didelį, 308 p. filologinį darbą „Didžiojo Palūksčio kaimo ir Lūksto ežero kalbos duomenys“.
Trumpai aptarus kaimo tarmės ir šnektos ypatybes, pateikiami ežero ir jo pakrančių vietovardžiai, kaimo gyventojų asmenvardžiai: nagrinėjama, kaip kito vardų populiarumas nuo 1941 iki 1974 ir nuo 1985 iki 2002 metų. Vienas įdomiausių — poskyris apie palūkstiškių pravardes. Didelę darbo dalį sudaro kaimo šnektos leksika: augalų, gyvūnų pavadinimai, giminystės terminai, o šnektos frazeologija užima net apie 200 puslapių. Paskutiniai skyriai — tarmybių žodynėlis, tarmės tekstas, pateikėjų nuotraukos ir trumpos biografijos, su vietovardžiais susijusios sakmės ir padavimai, tų vietovių nuotraukos. Pateikiame keletą įdomesnių fragmentų iš Mindaugo darbo.
„Istorijoje Lūksto vardas žinomas nuo 1417 m.: tada DLK Vytautas pusę Lūksto užrašė Žemaičių vyskupui, dėl to kildavo ginčų, ir vėliau žemaičių seniūnas J.Valavičius su vyskupu apsimainė ežerais. Lūkstas atiteko seniūnui, o vyskupas gavo Biržulį“.
Lūksto vardo kilmė atsispindi su šiuo vietovardžiu susijusiuose padavimuose. Vienas iš įdomesnių: „Senų senovėje Lūksto ežeras vardo neturėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir miestui grasino tvanu. Nusigandę gyventojai, susirinkę rinkos viduryje, tarėsi, kaip čia praminti tą ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo. Vanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrę, tarsi kokiu stebuklu pamatė tekiną per miestą bėgantį jauną vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skęstam, vokietėli, gelbėk mus!“ Vokietukas, gailesčio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: „Lūksts! Lūksts!“ Sulig tų žodžių ištarimu ežeras atslūgo į savo guolį“.
L.Jucevičius yra užrašęs padavimą „Varnių varpas Lūkste“: „Yra Žemaičiuose padavimas, kad, vežant į Varnius žiemą ledu naujai nulietus varpus, Lūksto ledas neatlaikęs ir vienas, didesnysis, nuskendęs ežere. Užtat dabar, kai antruoju skambina, tai anas gailingai atsiliepia vakarais: „Brolau! Brolau!“ Iš to padavimo atsirado priežodis: „Atsiliepia kaip Varnių varpas Lūkste“.
N.Vėlius 1959 m. Riešketų kaime, Laukuvos apylinkėje, iš 69 metų P.Riškaus užrašė tokį padavimą: „Lūksto ežero šis kraštas nuo Požerės ežero toks ir tebuvo — nuo Alkos iki Joniko. Toks jis tebuvo senovėj. Ir jis dideliai gilus buvo. Jis pasikylėjo eiti kitur. O kur tas platusis ežero galas yra, buvusi bažnyčia ir miestas. Kai jis pasikylėjo, ir stovėjo dvi dienas ore. Jis kriokė, o nekrito. Atėjo senas žmogus ir sakąs: „Senų senovėje buvo vardas Lūkstas“. Tada jisai ir krito, ir apsėmė miestą, ir bažnyčią. Pirmiau jis buvo gilus, o dabar, kai išsikėlė, liko negilus“.
Didysis Palūkstis yra pietinėj Žemaitijos dalyje, kaimo šnekta labai panaši į visų žemaičių varniškių tarmę, tai vadinamieji dūnininkai. Įdomūs kaimo vietovardžiai, juk jais, sako, kalba pati žemė, giliausią krašto praeitį liudydama. Tai Domantas, upelis, įtekantis į Lūkstą iš vakarų, anot prof. A.Vasnago, jo vardas susijęs su sanskrito kalba; yra ir iškyšulys Domanto Ragas. Apie vietovardžius reikia kalbėti turint galvoje ir antrąją ežero pusę — Mažojo Palūksčio kaimą. Iš ten į ežerą atiteka Garduvos upelis. Dar vienas vakarinės pusės upelis Šalpytis, šalia — Šalpiškio miškelis. Į Lūkstą iš Mažojo Palūksčio atiteka ir Trakinės upelis.
Ežero pakrantės pelkėtos, tad ir pelkių vardų čia gausu: Draniškė, M.P., Gilusis Lendrynas, P Lūksto pakrantė, Juciškės lanka — maudykla D.P. pievoje, Juknienės durpynas, netoli Juknos ūkio, Kauklės — pelkės D.P. ŠV pusėje, Liūnai — pelkė D.P.Š dalyje, Pagedvilaitė — pelkė D.P., Paliepukai — pelkėta Lūksto pakrantė D.P. kaime.
Nemaža šiose apylinkėse ir kalnų kalnelių: Burbiškė — į Š nuo Paršežerio, Čigono Kakta — M.P., Arkliakalnis — D.P., ant šio kalno vykęs mūšis, čia palaidoti kariai, Bajoro Ragas, iškyšulys prie D.P., V. dalyje. Juciaus kalnas, D.P., nuo pavardės, Kėpkalnis, D.P., Liūnų Ragas — iškyšulys P Lūksto pakrantėje, į Š nuo D.P., Miltai — kalnas M.P. kaime, vieno smėlio buvęs.
Kadangi kaimai apima didelius plotus abipus ežero, jų dalys turi savo vardus, taip pat ir didžiosios sodybos. Jonikinė — D.P. kaimo dalis P, buvęs Jonikos dvaras, Jurkinė — buv. Jensinės sodyba D.P., Lenkviečiai — buvęs atskiras kaimas D.P. P pusėje, Pausijanka — plačiausia ežero vieta, Petravičinė — buv. sodyba D.P., Zimkiškė — D.P. vakarinė dalis, Jensinė — D.P. kaimo — D.P. PR dalis, Brilynas — D.P. ŠR dalis, Bikniškė — rytinė D.P. dalis, vysk. M.Valančiaus sesers P.Beresnevičienės gyventas.
Ypatingas vietovardis — Anga — Lūksto vieta, iš kur išteka Varnelė. Miškai ir laukai: Galavoja — ariamas laukas D.P., Atlašynas — miškas D.P.Š. dalyje, Bandziškės — miškas prie Lūksto ties Drobūkščiais, Jucaičių miškas, D.P.P. dalyje, Lanka po Liepuku — pievos prie Lūksto, D.P., Magazinlaukis ariamas laukas D.P., Skirmantienės Traka — miškas D.P., Špalierius — kelias M.P., ėjęs iš dvaro, Tavadoriškė — miškas M.P. prie buvusio kumetyno.
Kaip keitėsi vardų populiarumas Didžiajame Palūkstyje bėgant metams? Medžiagos čia labai daug, tad minėsime tik keletą faktų. Nuo 1941 m. dažniausi vyriški vardai buvo Albertas, Algirdas, Antanas, Jonas, Kazimieras, Stanislovas, Alfonsas, nemaža po du vardus: šalia krikščioniškojo — tautiški Vytautas, Algimantas. Moteriški: Stanislava, Stefanija, Adelė, Jadvyga, Marijona, Ona, Zita, Aldona. Nuo 1945 m. atsiranda Vanda, Leonora, Dainius, Irena, Agnieška, Benigna, Danutė, Kristina, Laimutė, nors išlieka ir senieji vardai, ypač vyrų. Apie 1958 m. pasirodo Sigutė, Virginijus, Nijolė, Donatas, Beata, apie 1963 m. Silva, Arūnas, Loreta, Mindaugas, Rimvydas, Vaida, Rasa, nuo 1970 m. — Dalia, nuo 1990 m. — populiarūs Asta, Kristina, Ieva, Monika, Benas, Modestas, Mantas, Simona, Rokas.
Darbo autorius ėmėsi tyrinėti ir savo gimtinės žmonių pravardes. Jis rašo: „Turbūt įdomiausia apžvelgti pravardes. Palūkstiškiai yra tikrai labai linksmi žmonės, nes beveik pusė jų turi po pravardę. Kadangi pravardės buvo užrašytos du kartus: 1985-89 ir 2002 metais, atsirado galimybė jas lyginti, pagal tai nustatyti, kaip keičiasi gyventojų moralinės nuostatos. Atrodo, mėgdžiotis palūkstiškiai visada mėgo, anksčiau — daugiau dėl išvaizdos, vėliau — dėl pavardės, dėl vardo, o štai dėl būdo bruožų dabar mažiau pravardžiuoja, atsirado daugiau paveldėtų pravardžių“. Autorius daro išvadas: „Pravardžių dėl išvaizdos šiek tiek sumažėjo, matyt, palūkstiškiai pasidarė kultūringesni. Žmonės, atrodo, pasidarė pakantesni ir charakterio trūkumams. Tiesa, žalingi įpročiai pašiepiami be nuolaidų: Gruinius, Plevėsa, Šlapdriba. Sumažėjo ir pravardžių dėl kalbėjimo ypatybių. Kadangi šiai grupei priskirtinos ir pravardės, kilusios iš priežodžių, galima daryti išvadą, kad jų vartojimas arba sumažėjo, arba žmonės į juos mažiau bekreipia dėmesio“. Gana žaismingas Mindaugo sukurtas „Pravardinis 2003 m. Didžiojo Palūksčio gyventojo paveikslas“.
Kaip teigia monografijos „Lietuvių pravardės“ autorius Alvydas Butkus, pravardė žmogui duodama pagal kokį nors išskirtinį požymį, nukrypimą nuo normos. Anot mokslininko, lietuviai gana didelius reikalavimus kelia išvaizdai, pomėgiams, dorovei, būdo bruožams, o į profesiją, giminystę, gyvenamą vietą žiūri tolerantiškiau.
O kaip elgiasi palūkstiškiai? A.Butkaus pavyzdžiu pabandykime sukurti pravardinį Didžiojo Palūksčio gyventojo portretą. Kadangi pravardėse dažniau užfiksuojami juokingi arba neigiami žmogaus bruožai, tai koks gi yra palūkstiškio negatyvas?
Fizinės ypatybės. Su barzda, panašus į beždžionę, storas, panašus į briedį, aukštas kaip gandras, greit vaikščiojantis, vaikščioja pakelta galva, spyruokliuodamas; ne visi vaikščioja pakeltom galvom — kiti susilenkę kaip pingvinai, pasitaiko ir gana grėsmingos išvaizdos egzempliorių, nusipelniusių net Ratamono vardo. Pasitaiko šeimynėlių, kurie dėl skurdžios aprangos primena net teletabius.
Priežodžiai ir kitos kalbos ypatybės. Palūkstiškių kalbos maniera nėra kažkuo ypatinga, tačiau pasitaiko kalbančių kaip krankliai, kai kurie net verda, kunkuliuoja kalbėdami. Kaime pastebėtas vienas filosofas. Žinoma, kaimynai šios jo ypatybės nelaiko itin didele vertybe, nes jo filosofavimai panašesni į kitu žodžiu apibūdinamą procesą. Tie, kurie per daug mėgsta maloninius žodelius, irgi neliko nepastebėti, bet jų nedaug — palūkstiškiai labiau vertina tiesų, šiurkštų žemaitišką žodį. Profesijos. Profesijos čia neįvairios, pasitaikė tik viena jūreivių šeima, kadangi šeimos galva plaukioja jūroje. Dauguma kaimo gyventojų — padorūs ūkininkai, tik vienas iš pokario metų turėjo išskirtinį „striboko“ statusą.
Būdo ypatybės. Iš vidinių savybių kaime didžiausio dėmesio nusipelnė taupumas, noras išnaudoti. Gruinius, be abejo, giminiuojasi su garsiojo lietuviško serialo personažu. Nerimto būdo plevėsa kaime irgi tik vienas. Palūkstiškiai mėgsta santūrumą, nors viena kita moterėlė siūlosi visiems į pusseseres. Kaimas turi ir savo radiją — be to turbūt neapsieina nė viena Lietuvos gyvenvietė! Reikia juk kažkam nešioti naujienas. Turi palūkstiškiai ir didesnių nuodėmių, bet sugeba jas gražiai paslėpti po nekaltais pavadinimais (pavyzdžiui, Skalbykla; autorius nesiryžta aiškinti šios pravardės, nes jis pats yra santūrus Didžiojo Palūksčio gyventojas).
Tai 2003 m. palūkstiškio paveikslas. Jei bandytume atkurti 1985 m. egzempliorių, turėtume pripažinti, kad kaime padaryta nemaža pažanga: mažiau šaipomasi iš fizinių trūkumų, toleruojamos net kai kurios charakterio ydos. Bet humoro gyslelė nenutrūko, pagaląsti dantį visi tebemoka“.
Būtų įdomu, jei kas nors iš dabartinių jaunų Palūksčio gyventojų imtųsi panašaus kalbinio darbo! Prabėgus beveik 15 metų, savo vaidmenį bus atlikusios ir informacinės technologijos, ir pasikeitusi kaimo buitis, ir kitos gyvenimo aktualijos. Tad sėkmės naujiems autoriams!
Nuotraukoje: Stasys Targanskis — didžiausias Didžiojo Palūksčio žinovas.