Du­rys, vi­sa­da at­vi­ros ge­riems žmo­nėms

Ka­dai­se, XIX a. ant­ro­je pu­sė­je, di­de­lę da­lį Var­nių gy­ven­to­jų su­da­rė žy­dų bend­ruo­me­nė, tu­rė­ju­si čia dvi si­na­go­gas, mo­kyk­lą, dar­niai su­gy­ve­nu­si su vi­sais ki­tų tau­ty­bių mies­te­lė­nais. De­ja, dra­ma­tiš­ka­sis XX am­žius, ypač vo­kie­čių oku­pa­ci­ja Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­ko­tar­piu, be gai­les­čio su­nai­ki­no šią bend­ruo­me­nę, o prieš po­rą me­tų var­niš­kiai su di­de­le šird­gė­la at­sis­vei­ki­no su pas­ku­ti­nią­ja šios tau­tos ats­to­ve mū­sų mies­te­ly­je: Fei­ge Ka­cai­te — Zi­ta Sa­ba­liaus­kie­ne, pui­kia, kil­nia­šir­de mo­te­ri­mi, nuė­ju­sia ne­leng­vą gy­ve­ni­mo ke­lią. Tie­sa, apie Zi­tą Sa­ba­liaus­kie­nę jau ra­šy­ta, ir ne vie­no au­to­riaus, o Var­nių gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je iš­li­ko vie­nas pir­mų­jų ra­ši­nių apie Ka­cų šei­mos li­ki­mą, tad siū­ly­čiau skai­ty­to­jų dė­me­siui 2002 m. ra­šy­tą ir lai­mė­ju­sį II pre­mi­ją res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se GIED­RĖS MI­KA­LAUS­KAI­TĖS ra­ši­nį.

Vlada Vengrinė

 „Mū­sų mies­te­lis — pa­čio­je Že­mai­ti­jos šir­dy­je, to­li nuo di­de­lių mies­tų. Gal to­dėl dau­gu­ma jo gy­ven­to­jų — že­mai­čiai, vie­nas ki­tas pa­si­tai­ko iš ki­tų Lie­tu­vos kraš­tų, bet di­de­lė re­te­ny­bė iš­girs­ti Var­niuo­se sve­ti­mą kal­bą. To­dėl taip do­mi­na kiek­vie­nas ki­tos tau­ty­bės žmo­gus, Var­niuo­se pa­si­ro­dan­tis, o juo la­biau — gy­ve­nan­tis. Mo­te­ris, apie ku­rią pa­sa­ko­siu — ypa­tin­ga. Pa­gal kil­mę ji — žy­dė, pa­gal ti­kė­ji­mą — ka­ta­li­kė, pa­gal var­dą ir pa­var­dę — lie­tu­vė. Be­si­do­mė­da­ma žy­dų kul­tū­ra, pap­ro­čiais, nusp­ren­džiau su ja su­si­pa­žin­ti iš ar­čiau. Bu­vo įdo­mu, ar bep­ri­si­me­na po­nia Zi­ta vai­kys­tės įs­pū­džius, sa­vo tau­tos tra­di­ci­jas, pap­ro­čius. Ži­no­jau, kad ji yra pa­ty­ru­si daug skau­džių iš­gy­ve­ni­mų: ka­ro me­tais ne­te­ko net ke­lių sa­vo bro­lių ir se­se­rų, pa­ti bu­vo už­da­ry­ta Tel­šių ge­te, per ste­buk­lą iš ten iš­si­gel­bė­jo, bet dar daug kar­tų bu­vo ne­to­li mir­ties. To­dėl jau­di­nau­si, ei­da­ma pas ją pir­mą kar­tą. Gy­ve­na po­nia Zi­ta Kal­no gat­vė­je, ant pa­ties aukš­čiau­sio kal­niu­ko. Vi­sus atei­nan­čius ir praei­nan­čius ma­lo­niai nu­tei­kia jos dar­že­lis, mar­guo­jan­tis įvai­riau­sio­mis gė­lė­mis. Bel­džia­mės į du­ris. Ma­lo­nus, nors ir silp­nas bal­sas pak­vie­čia vi­dun. Po­nia Zi­ta, nors jos pe­čius sle­gia ne­ma­ža me­tų naš­ta, gied­rai šyp­so­si, nors jos šyp­se­na vis tiek iš­duo­da, kad šir­dy­je su­si­kau­pę ir kar­tė­lio, ir siel­var­to. O ir tie ko­jų skaus­mai, ne­lei­džian­tys nak­ti­mis už­mig­ti. Ji la­bai sve­tin­ga, vai­ši­na ska­niais, pa­gal se­no­vi­nius re­cep­tus pa­ga­min­tais pa­tie­ka­lais. Ko­kie kvap­nūs jos py­ra­gė­liai!

Pak­lau­su­sios apie praei­tį, pir­miau­sia iš­girs­ta­me pa­dė­kos žo­džius žmo­nėms, ku­rie iš­gel­bė­jo jos gy­vy­bę, slė­pė ir šel­pė. Ypač ji dė­kin­ga ku­ni­gui Juo­zui Ga­siū­nui. Zi­tos vai­kys­tė bu­vu­si la­bai sun­ki. Gi­mu­si 1923 me­tais, ji bu­vo jau­niau­sias vai­kas iš 14 bro­lių ir se­se­rų. Šei­ma ver­tė­si sun­kiai. Tė­vai Es­te­ra ir Šlio­ma Ka­cai, su­si­tuo­kę, kai Es­te­rai bu­vo 17, o Šlio­mai 29 me­tai, bu­vo ki­lę iš Že­ben­ka­vos kai­mo, bet gy­ve­no Vid­man­tų dva­re, va­žiuo­jant Tve­rų link, tar­na­vo ku­me­čiais pas po­ną Ga­li­šans­kį. Po­nas la­bai pa­dė­jo Ka­cų šei­mai, pa­rū­pin­da­vo grū­dų, bul­vių, lei­do lai­ky­ti dvi kar­ves, sky­rė 16 ha ge­ros, der­lin­gos že­mės Vid­man­tų kai­me. Ta­čiau ta že­mė vė­liau ati­te­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­riams Ste­pon­kui ir Šim­kui, o Ka­cai tu­rė­jo ten­kin­tis pras­tes­ne Ši­lų kai­me. Kad ir kaip sun­kiai dirb­da­mi, Ka­cai daž­nai ei­da­vo į si­na­go­gą. Šeš­ta­die­nio šven­tė va­di­no­si ša­bas. Tą die­ną jie ne­ga­lė­jo dirb­ti, to­dėl sam­dy­da­vo lie­tu­ves, kad van­dens par­neš­tų, dar­bus ap­dirb­tų. Po­nas Šlio­ma ne­dirb­da­vo ir sek­ma­die­niais, tuo pa­gerb­da­mas kai­my­nų lie­tu­vių ti­kė­ji­mą.

Ma­žo­ji Fei­gė (taip vai­kys­tė­je va­di­no­si Zi­ta) ėjo į Vid­man­tų pra­džios mo­kyk­lą, ku­ri bu­vo pa­da­ly­ta į dvi da­lis: žy­dų ir lie­tu­vių vai­kų. Žy­du­kai ir lie­tu­viu­kai ne­bu­vo prie­šai. Sie­na, ski­rian­ti dvie­jų tau­ty­bių kla­ses, ne­su­da­rė pag­rin­do nea­py­kan­tai, muš­ty­nėms ir ne­su­ta­ri­mams. Na, o Fei­gė la­biau­siai gre­ti­no­si prie lie­tu­viu­kų, nes tarp jų užau­go. Kal­bė­da­ma apie san­ty­kius su lie­tu­viais, po­nia Zi­ta sa­ko: „Kai­me vi­si ei­da­vo­me vie­ni pas ki­tus į tal­kas, pa­dė­da­vo­me vie­ni ki­tiems. Mes, Ka­cų vai­kai, net ne­jau­tė­me, kad esa­me ki­tos tau­ty­bės. Nie­kas nė­ra nei žy­del­kom, nei kaip ki­taip pa­va­di­nęs, vi­si ger­bė. Gir­dė­jom, kad Var­niuo­se kaž­kas bu­vo ruo­šia­ma prieš žy­dus, o mū­sų kai­my­nai sa­kė: „Tik te­gu pa­ban­do jus už­ka­bin­ti!“ Į šo­kius ir­gi kar­tu su lie­tu­viais bėg­da­vo­me. Tė­vai ne­leis­da­vo, tai vy­res­nės se­se­rys pro lan­gą iš­lip­da­vo. Jei rei­kė­da­vo ko nors, sko­lin­da­vo­mės vie­ni iš ki­tų“. Drau­ga­vo ir kar­tą net su­si­tuo­kė miš­ri po­ra.

Var­nių žy­dai tu­rė­jo par­duo­tu­vių, o jų žmo­nos bu­vo tik šei­mi­nin­kės. Zi­ta pa­gar­biai pri­si­me­na sa­vo mo­ti­ną, taip pat na­mų šei­mi­nin­kę. Va­žiuo­da­ma ark­liais iš vie­no ūki­nin­ko pas ki­tą ir į ku­bi­lus su­rink­da­ma pie­ną, ji spė­da­vu­si nu­ner­ti ko­ji­ny­tę ar pirš­ti­nai­tę… Pas­te­bė­jau po­nios Zi­tos aky­se džiaugs­mą, kai ji sa­kė: „Ma­no mo­kyk­li­nę suk­ne­lę išau­dė ma­ma ir pri­siu­vo ant šo­no di­do­ką ki­še­ny­tę. Aš ja la­bai di­džia­vau­si“. Į kla­sę su klum­pė­mis ei­ti ne­ga­lė­jo, tai ma­ma jai nu­nė­rė šle­pe­tes, ku­rio­mis per­siau­da­vo.

1939 m., Vi­sų Šven­tų­jų ry­tą, kai vie­nas iš sū­nų tu­rė­jo ei­ti į ka­riuo­me­nę, ma­ma mi­rė. 1940 m. va­sa­rį mi­rė tė­vas. Kai pra­si­dė­jo ka­ras, ūky­je gy­ve­no jau tik ke­li bro­liai ir se­se­rys: Cha­na (Jad­vy­ga), Šo­lo­mas (Juo­zas), Ida (Te­re­sė) ir Fei­gė (Zi­ta). O pas­kui — ge­tas ir vi­sos bai­sy­bės, nors jie jau ir bu­vo pak­rikš­ty­ti krikš­čio­niš­kai.

Kai žy­dus ėmė vež­ti į Tel­šių ge­tą, pir­mą prieg­lobs­tį sa­vo na­muo­se jiems su­tei­kė Jo­nas Rup­šys, ta­čiau juos ten vis tiek su­ra­do ir iš­ve­žė. Kai vo­kie­čiai bu­vo gir­ti ir su­mi­go (o taip bū­da­vę daž­nai), Zi­tai, Te­re­sei, Jad­vy­gai, Juo­zui ir kai ku­riems ki­tiems pa­vy­ko pasp­ruk­ti. Taip jie ga­vo dar vie­ną pro­gą gy­ven­ti. Su siau­bu ir aša­ro­mis po­nia Zi­ta pri­si­me­na ge­tą, žy­dų šau­dy­mą, žu­do­mus vai­kus. Su­dė­ju­si ran­kas, nu­lei­du­si gal­vą, ji šnibž­da apie tai, kaip bal­ta­raiš­čiai gro­bė juos iš mo­ti­nų ran­kų, paė­mę už ko­jy­čių, trenk­da­vo į me­dį ir leis­gy­vius mes­da­vo į bend­rą duo­bę.

Po­nia Te­re­sė Ka­ga­nai­tė-Kent­rie­nė, ku­ri slaps­tė­si vie­nuo­ly­ne, pa­sa­ko­jo, kad ku­ni­gas, išė­jęs su stu­la ir kry­žiu­mi, pa­sa­kė bal­ta­raiš­čiams: „Vy­rai, ką da­rot, tai­gi dan­gus yra!“ Jį taip pat nu­žu­dė, kaip dau­ge­lį ki­tų. Po­nią Zi­tą (Fei­gę) prig­lau­dė kai­my­nai Bur­bos, bro­lį Juo­zą (Šo­lo­mą) — Gin­ta­lai, au­gi­nę sa­vo de­šimt vai­kų, se­se­rį Jad­vy­gą — Ado­mai­čiai, ir­gi tu­rė­ję ke­tu­ris vai­kus. Šie kai­my­nai ri­zi­ka­vo sa­vo ir sa­vo vai­kų gy­vy­be — už žy­dų slė­pi­mą bu­vo žu­do­ma vi­sa šei­ma. Tai pa­sa­ko­da­ma, po­nia Zi­ta brau­kė dė­kin­gu­mo aša­ras… Zi­tos tė­vai ge­rai su­ta­rė su kai­my­nu Mie­čiu­mi. Ka­ro me­tais jis tar­na­vo po­li­ci­jo­je ir įs­pė­da­vo Zi­tos glo­bė­jus apie ar­tė­jan­čias kra­tas. Mie­čiaus duk­tė Sta­sė Kar­pie­nė yra po­nios Zi­tos sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­to mo­ti­na. Kai bū­da­vo pra­ne­ša­ma, kad pas Bur­bas ateis vo­kie­čiai ar­ba bal­ta­raiš­čiai, Zi­ta slėp­da­vo­si kie­mo duo­be­lė­je, ant ku­rios sto­vė­jo ka­pok­lė.

Vė­liau be­veik ke­tu­ris mė­ne­sius Zi­ta iš­gy­ve­no pas Jo­ną Bud­gi­ną. Bud­gi­nai tu­rė­jo daug vai­kų ir tik vie­ną kam­ba­rį. Ži­ba­lo ne­bu­vo, tad Zi­ta pri­ka­po­da­vo daug il­gų ska­lų ir jo­mis paš­vies­da­vo, kai Bud­gi­nai dirb­da­vo ka­ma­ro­je ko­kius nors dar­bus. Čia Zi­ta slėp­da­vo­si ir nuo vo­kie­čių. Bud­gi­nai bu­vo auk­si­nės šir­dies, at­neš­da­vo į ka­ma­rą ke­pa­lą duo­nos ir la­ši­nių. Zi­te­lė, kaip pa­ti sa­ko, kuk­li­no­si, kar­tais tik pa­lai­žy­da­vo duo­nos, kad ki­tam kar­tui lik­tų.

Pri­si­mi­nu­si praei­tį, Zi­ta greit su­sig­rau­di­na, vis dė­ko­ja už iš­gel­bė­tą gy­vy­bę. Ji ga­li be ga­lo pa­sa­ko­ti apie žmo­nes, ku­rie pri­si­dė­jo, gel­bė­da­mi ją. Su ypa­tin­ga mei­le kal­ba apie ku­ni­gą J.Ga­siū­ną, ku­rio port­re­tas ka­bo gar­bin­giau­sio­je jos na­mų vie­to­je. Vis mi­ni J.Rup­šį, Vi­čaus­kus, ku­rie gel­bė­jo Ma­ry­tę Bul­ni­kai­tę, Ra­da­vi­čius, pas ku­riuos slaps­tė­si Ro­za-Ro­žy­tė. Ge­rų žo­džių ne­gai­li Mie­čiui, Gin­ta­lui, slė­pu­siam jos bro­lį Juo­zą.

Var­nius p. Zi­ta pri­si­me­na ki­to­kius ne­gu yra da­bar. Pag­rin­di­nė gat­vė bu­vo la­bai pla­ti, ap­link — daug žy­dų par­duo­tu­vių. Mies­te­ly­je bu­vę du laik­ro­di­nin­kai, vie­no pa­var­dė — Ru­binš­tei­nas. Me­džia­gų par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas — Rot­ma­nas, ži­ba­lo — Le­vi­nas. Jau­na bū­da­ma, prieš pat ka­rą, ji dir­bo val­gyk­lė­lė­je — ne­šio­jo mais­tą, bu­vo pa­da­vė­ja. Per ka­rą Var­niai bu­vo nu­siaub­ti — ir par­duo­tu­vės, ir si­na­go­ga, ir mo­kyk­la…

Iš Sa­ba­liaus­kų kie­mo ma­ty­ti žy­dų ka­pi­nės. Ten pa­lai­do­ti p. Zi­tos tė­vai, daug jau­nys­tės pa­žįs­ta­mų — ir­gi žem­dir­bių, pre­ky­bi­nin­kų. Yra pa­lai­do­ta ir ra­bi­nų. Ka­pi­nės bu­vo la­bai ap­leis­tos. Lie­tu­vai at­gims­tant, nuo 1989 m. jos im­tos tvar­ky­ti: iš­re­tin­ti men­ka­ver­čiai me­džiai, ats­ta­ty­ti nu­vir­tę pa­mink­lai, apt­ver­ta tvo­ra. Kiek lei­džia svei­ka­ta, p. Zi­ta rū­pi­na­si ka­pi­nė­mis. La­bai gai­li­si švie­saus at­mi­ni­mo mo­ky­to­jos Do­ros Ka­ga­nai­tės-Tal­lat Kelp­šie­nės, su ku­ria kar­tu or­ga­ni­za­vo žy­dų ka­pi­nių tvar­ky­mą, ku­ri bu­vo ge­riau­sia jos bi­čiu­lė ir at­ra­ma sun­kes­nę gy­ve­ni­mo mi­nu­tę.

Pas p. Zi­tą prie vai­šių sta­lo įvai­rio­mis pro­go­mis su­si­ren­ka ne­ma­žas bū­rys sve­čių. Ap­si­lan­ko jos se­suo Jad­vy­ga (Cha­na), Var­niuo­se il­gai dir­bu­sio ir čia pa­lai­do­to gy­dy­to­jo Bumš­tei­no sū­nus Vla­di­mi­ras, Var­nių kle­bo­nas ka­nau­nin­kas J.Pet­raus­kis, Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus di­rek­to­rius A.Ivins­kis, žy­dus gel­bė­ju­sių šei­mų na­riai. Ypač bran­gi­na Zi­ta pa­žin­tį su Jo Ekscelenci­ja Tel­šių vys­ku­pu A.Vai­čiu­mi.

Pas­te­bė­jau, kad bro­liais ir se­se­ri­mis p. Zi­ta va­di­na vi­sus vai­kus tų šei­mų, ku­rio­se jai te­ko slaps­ty­tis, gy­ven­ti, ku­rios glo­bo­jo jos bro­lius ir se­se­ris. Ji pa­ti glo­bo­jo, šel­pė, lai­do­jo ne vie­ną sa­vo bu­vu­sį kai­my­ną iš Ši­lų, Gin­ta­lų, Vid­man­tų kai­mų. Do­mi­ce­lei pa­dė­jo pa­tek­ti į se­ne­lių glo­bos na­mus ir da­bar ją ten lan­ko, vi­siems glo­bos na­mų gy­ven­to­jams ve­ža do­va­nų.

Kiek pa­ži­nau žy­dų tau­ty­bės žmo­nių, jie man la­bai pa­ti­ko: at­vi­ri, drau­giš­ki. Tie­sa, nuo mū­sų, lie­tu­vių, jie ski­ria­si, bet man jie at­ro­do la­bai ar­ti­mi. Jie la­bai daug iš­ken­tė­jo.

At­sis­vei­kin­da­ma su ma­ni­mi, po­nia Zi­ta pa­sa­kė: „Ar jau­ti, kad mes jau ta­po­me lyg gi­mi­nės?“ Di­džiuo­juo­si tuo, nes ti­kiu, kad jos na­mų du­rys at­vi­ros tik ge­riems žmo­nėms, sup­ran­tan­tiems ki­to skaus­mą ir pa­si­ry­žu­siems pa­dė­ti“.

To­kia bu­vo jau­nu­tės moks­lei­vės pa­žin­tis su daug iš­ken­tė­ju­sia, bet la­bai jaut­ria, ge­ros šir­dies mo­te­ri­mi. Šian­dien Gied­rė — jau var­niš­kių ger­bia­ma kul­tū­ros dar­buo­to­ja, pui­ki ma­ma. Ti­kiu, kad tas su­si­ti­ki­mas, tas jos pri­sig­lau­di­mas prie ki­to žmo­gaus skaus­mo ir, ne­pai­sant vis­ko, iš­sau­go­tos mei­lės žmo­nėms ir­gi tu­rė­jo įta­kos jos as­me­ny­bei aug­ti.

 

Vidmantų pradžios m. apie 1930 m. Antroje eilėje antra iš kairės — Chana, antra iš dešinės — Ida Kacaitės.