Portretas, užimantis itin reikšmingą vietą dailės istorijoje, atsirado visuomenei susidomėjus atskiru žmogumi kaip nepakartojama asmenybe, verta ypatingo dėmesio, kaip būtinybė užfiksuoti atvaizdą palikuonių atmintyje. Tyrinėdami senuosius portretus, dailės istorikai labiau koncentruojasi į suaugusiųjų atvaizdus, atskleisdami asmenybes, konkretaus laikotarpio atmosferą, kūrinių autorius, tuo tarpu vaikų portretams skiriamas minimalus dėmesys. Senieji vaikų atvaizdai aptinkami skulptūrose, įvairių dirbinių dekoravime, piešiniuose, grafikoje, monumentaliojoje ir molbertinėje tapyboje, vėliau — fotografijoje.
Daiva Lukšienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė
(Pabaiga. Pradžia Nr.90)
XVIII a. pabaigoje kameriniai vaikų portretai įgavo daugiau jausmingumo. Vienas tokių — nežinomo dailininko nutapytas mažo formato paveikslas „Vaikai su paukšteliu“. Gamtos peizažo fone pavaizduota rudaplaukė mergaitė, vilkinti šviesios spalvos dekoltuotą suknelę, apjuostą plačiu melsvu kaspinu, vienoje rankoje laikanti mažą paukščiuką. Šalia stovi berniukas, pasidabinęs rudu kostiumu, viena ranka apkabinęs mergaitės pečius, meiliai žvelgia į jos veidą. Iš Platelių dvaro pateko Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I (1769-1821) ir jo žmonos Marijos Luizos Austrės (1791-1847) sūnaus Napoleono II (1811-1832) portretas. Nutapė XIX a. I pusėje nežinomas autorius pagal prancūzų dailininko Žano-Batisto Izabe (1767-1855) paveikslą „Napoleonas II“. Berniukas apsirengęs tamsiai mėlyno atspalvio rūbu, į kurį įsiūtos trys eilės raudonų sagų. Krūtinėje įsegta Karališkojo vengrų Šv. Stepono ordino žvaigždė. Liemenį juosia platus raudonos spalvos kaspinas. Kaklą puošia šviesi trisluoksnė apykaklė, besiliečianti su rusvais garbanotais plaukais.
Vėlyviausias iš šio dvaro — pusiaufigūrinis mergaitės portretas, datuojamas XIX a. II puse, nutapytas nežinomo dailininko. Pavaizduota stovinti tamsiaplaukė mergaitė, vienoje rankoje laikanti vynuogių kekę. Apsirengusi melsvo audinio suknele, paraukta trimis sluoksniais, ties krūtine apjuosta plačiu mėlynu kaspinu.
Pora tapytų paveikslų su vaikų atvaizdais į muziejų pateko iš Rietavo dvaro, kurį valdė sena, garsi didikų kunigaikščių Oginskių giminė, dariusi didelę įtaką buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės visuomeniniam, politiniam, kultūriniam gyvenimui. Kunigaikščiai Oginskiai garsėjo ypač gausiais savo giminės portretų rinkiniais.
Iš minėto dvaro išliko Ireniejaus Kleopo Oginskio (1808-1863) portretas, kurį nutapė garsus prancūzų dailininkas Fransua Ksavjė Fabras (1766-1837). Pavaizduotas dvylikametis berniukas — Lietuvos valstybingumo idėjos puoselėtojo, kompozitoriaus, literato Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1837) ir jo antrosios žmonos Marijos de Neri (1778-1851) sūnus, būsimasis Rietavo dvaro valdytojas. Nutapytas stovintis visu ūgiu peizažo fone, viena ranka pasirėmęs į stačiakampės formos architektūrinės detalės kampą. Šalia atremtas jo žaidimo ratas. Kojos sukryžiuotos, kita ranka padėta ant skepetaitės, kurioje vos įžiūrimomis raidėmis užrašyti portretuojamojo inicialai „I. O.“. Čia laisvai ir realistiškai perteikta poza, akcentuojamas poetiškas nerūpestingos vaikystės pasaulis, daug šilumos, žaismingumo. Dėmesį patraukia berniuko veide esanti melancholiška išraiška, ją atitinka supanti gamta. Dailininko F.K.Fabro tapyti darbai buvo aristoktatiškojo portreto pavyzdžiai.
Kito garsaus prancūzų dailininko Žano-Batisto Grezo (1725-1805) XVIII a. pabaigoje sukurtame paveiksle pavaizduoti du vaikai: klūpanti mergaitė, tarsi maldai sudėtomis rankomis, palenkta galva ir ant jos kelių prigulęs mažas berniukas, vienoje rankutėje laikantis prakąstą obuolį, kitoje — indelį. Greta įkomponuotas šunelis, galvą padėjęs ant berniuko liemens. Puikiai perteikti modelių judesiai, labai šilti, jausmingi veidų bruožai. Šis paveikslas patraukia kameriška kompozicija, emocionalumu, jautria tapysena, šiltu koloritu. Dailininkas yra nutapęs daugybę angeliško grožio, mielais veidais, vaikų portretų.
Iš Žebenkavo dvaro, kurio savininkė buvo Adolfina Pečkauskaitė (1879-1969), rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pusseserė, į muziejų pateko paveikslas sąlyginiu pavadinimu „Berniukas ir šuo“, datuojamas XVIII a. I puse, nutapytas nežinomo dailininko.
Manoma, kad pavaizduotas berniukas yra Feliksas Važinskis (1736-1813), būsimasis Tirkšlių dvaro valdytojas ir seniūnas, Rietavo tijūnas, Telšių bei Platelių pavietų pulkininkas. Dailininkas meistriškai nutapė rusvaplaukį, guvių akių berniuką, stovintį visu ūgiu lauko terasoje, greta puošnios kolonos su vazone žydinčiomis gėlėmis ir ant šakos tupinčiu paukščiu. Už vaiko nugaros atsiveria gamtos peizažo fragmentas. Aprengtas raudonos spalvos rūbais su šviesių raukinių apvadais ir liemenį juosiančiu plačiu mėlynu kaspinu, vienoje rankoje laikantis pistoletą. Dešinėje pusėje — šuniukas, žaismingai pasišokėjęs į viršų. Pats paveikslo komponavimas primena jau minėtą princo Fridricho Kristiano portretą. Kitoje paveikslo pusėje yra užrašas „Ad. Pečkauskaitė“, nurodantis, kad šis paveikslas priklausė dvaro savininkei.
Iš rečiau pasitaikančių, kai vaikas vaizduojamas su vienu iš tėvų, išliko paveikslas „Sofija Jelskytė-Terebešienė su dukrele Kotryna“, kurį 1798 m. nutapė nežinomas dailininkas.
Pavaizduota peizažo fone stovinti jauna moteris, šalia jos sėdinti maža mergaitė su gėlių krepšeliu, rankoje laikanti rožės žiedą. Čia nėra oficialumo, jaučiamas motinos ir dukters artumas, paprastesni modelių judesiai, bet suvaržytos veidų išraiškos. Graži, elegantiška apranga, pabrėžianti ampyro stiliaus madą, primenančią Antikos laikus. Paveiksle nutapytame medyje įrašyti moters vardo, pavardės inicialai, žemiau — sukūrimo metai, kitoje pusėje yra užrašas, patvirtinantis portretuojamosios asmenybę ir jos vyresniosios dukters Kotrynos 3 metų amžių. Paveikslas buvo Medingėnų dvare, kuris priklausė bajorų Šukštų giminei.
XIX a. vaikų portretai buvo ypač populiarūs, paplitę tiek stambiuose, prabangiuose dvaruose, tiek ir mažesniuose provincijų dvareliuose.
Iš Leonardpolio dvaro pateko XIX a. II pusės mergaitės portretas, nutapytas nežinomo dailininko. Spėjama, kad paveiksle pavaizduota mergaitė — Konstancija Volmerytė (1867 – apie 1883). Jos tėvai buvo bajorai, Leonardpolio dvaro savininkai: tėvas — Edvardas Volmeris (1808-1883), motina — Marija Gorskytė-Volmerienė (1837-?). Leonardpolio dvare didžiąją dalį meno kolekcijos sudarė Volmerių arba jų giminių portretai. Nedidelio formato paveiksle mergaitė vaizduojama iki liemens, veidas pasuktas tiesiai į žiūrovą. Plaukai rudi, banguoti, ilgi, dengiantys pečius. Apsirengusi balta suknele, ties krūtine apjuosta mėlynu kaspinu. Remiantis prisiminimais, Konstancija Volmerytė mirė nuo tymų, būdama šešiolikos metų.
Muziejuje saugomi du berniukų portretai, patekę iš Pavandenės dvaro, kurio savininkai buvo bajorai Sakeliai. Šie paveikslai sukurti nežinomų dailininkų XIX a. II pusėje. Nors čia vaizduojami paprasti, nekilmingi vaikai, tačiau ir tokių portretų buvo dvaruose. Viename paveiksle nutapytas biustinis berniuko portretas. Nors tamsiaplaukis vaikas vaizduojamas pasisukęs šonu, bet žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą. Dalį kūno dengia raudonas apdaras, apnuoginantis vieną petį ir ranką. Visas dėmesys sutelktas į veidą, atsisakyta bet kokių detalių, galinčių konkrečiau nužymėti aplinką.
Kitas paveikslas „Berniukas su šunimi“ išsiskiria šiltu koloritu, savotišku dekoratyvumu, plokščiu modeliavimu, suteikiančiu figūrai sąstingio, schematiškumo, o veide pasigendama psichologinės gilumos. Rudame fone nutapytas berniukas, vilkintis šviesiais, krūtinę apnuoginančiais marškiniais, petį gaubiančiu tamsiai mėlyno atspalvio rūbu. Ant galvos uždėta kepurė. Viena ranka glosto šuns galvą, kitoje — laiko lazdą. Čia aiškiai pabrėžiama mažojo varguolio dalia.
Vaikų įvaizdis tapyboje ilgainiui kito, atskleisdamas visuomenės požiūrį ne tik į portretuojamus modelius, bet ir juos supantį pasaulį. Prireiks dar ilgo ir kruopštaus tyrinėjimo, norint kuo daugiau sužinoti apie visus portretuose nutapytus asmenis ir tuos atvaizdus kūrusius dailininkus. Nors minėtuose portretuose pavaizduoti vaikai, bet jie gyveno, neatskiriamai buvo susiję su mūsų kultūra ir neabejotinai nusipelnė, kad būtų žinomi šiandienės Lietuvos žmogui.