Žemaičių kilmės problematika

Baltų gentys XIII a. pradžioje, pagal kalbininką K.Būgą.

Žemaičiai savo istorine savimone ir etnokultūriniu savitumu ryškiausiai išsiskiria iš kitų Lietuvos etnografinių bendruomenių. Todėl, nenuostabu, kad žemaičių kilmės klausimas yra sulaukęs nemažo tyrinėtojų-kalbininkų, istorikų ir archeologų dėmesio. Mokslininkų diskusijose aptariami problemiški klausimai, susiję su žemaičių tarmės atsiradimo laiku, nesutariama ar žemaičių vardas reiškia etninį ar tik geografinį bei valstybinį-administracinį požymį, ginčijamasi, kokios archeologinės kultūros pagrindu susiformavo senoji žemaičių kultūra ir kokiame areale ji buvo paplitusi.

Antanas Kavaliauskas

Pirmieji į žemaičių kilmės problemą dėmesį atkreipė kalbininkai. Darbai, kuriuose, be kitų problemų, paliečiami ir žemaičių kilmės bei jų arealo klausimai, pasirodė XX a. 3-4 dešimtmečiuose (K.Būga, A.Salys). Kalbininkai, remdamiesi XIII-XV a. rašytinių šaltinių analize ir kalbiniais duomenimis, priėjo išvados, kad žemaičių genčių sąjunga, kaip etninis vienetas, iš vis neegzistavo. Teigta, kad žemaičio ir aukštaičio pavadinimai atsiradę tik XIII a. ir reiškė ne etniškumą, o geografines sąvokas. Aukštumos gyventojai pavadinti žemaičiais, o žemumos — žemaičiais (K.Būga, A.Salys). K.Būgos nuomone, lietuvių gentys, iš rytų slavų spaudžiamos, į dabartinę Lietuvos teritoriją pradėjo skverbtis tik VI-VII a. po Kr. Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenę kuršiai, kuriuos lietuviai laikui bėgant asimiliavo. Vakarinė lietuvių dalis, gyvenusi vakaruose iki Dubysos ir Ventos, šiaurėje iki Mūšos ir rytuose iki Neries, ilgainiui buvo pavadinta žemaičiais. K.Būga laikėsi nuomonės, kad Žemaitijoje gausu kuršiškos kilmės vietovardžių, o žemaičių tarmėje — kuronizmų — kuršių kalbos reliktų. Tyrinėtojai tuo metu padarė vargu ar teisingą išvadą, kad lietuvių kalbos tarmės susidarė kalbos skilimo į atskiras tarmes būdu, o ne įsiliejant skirtingų genčių dialektams į lietuvių kalbą (K.Būga, A.Salys). A.Salio nuomone, žemaičių tarmės atsiskyrė nuo lietuvių kalbos tik „povytautinėje gadynėje“. XX a. 8-9 dešimtmečiuose išleistuose kalbininkų darbuose, taip pat, neabejojama, kad aukštaičiai ir žemaičiai yra tik geografinės sąvokos (J.Kabelka, Z.Zinkevičius). Teigiama, kad žemaičiai išsiskyrė XIII ar XV-XVI a., o žemaičių tarmė traktuojama kaip lietuvių kalba kuršių lūpose, nes iki XIIIa. centrinėje Žemaitijoje gyvenę kuršiai, o žemaičių tarmė susiformavo lietuviams įsiskverbus į kuršių gyvenamas vietas ir lietuvių kalbai sumišus su kuršių kalba (Z.Zinkevičius).
Šiuos kalbininkus palaiko istorikai, kurie, remdamiesi XIII-XV a. rašytiniais šaltiniais, Žemaitiją suvokia kaip valstybinį-administracinį, bet ne kaip etninį vienetą (M.Jučas). Manoma, kad Žemaitija tėra antitezė Aukštaitijai, o lietuvių tautybės formavimuisi būdingas arealinis dualizmas, panašiai kaip ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose — Čekija ir Moravija, Didžioji ir Mažoji Lenkija, žemutinė ir aukštutinė Vokietija, Svealandas ir Getalandas, Valachija ir Moldavija (E.Gudavičius).
Minėtų tyrinėtojų nuomonės grindžiamos XIII-XV a. rašytinių šaltinių ir kalbinių duomenų analize neatrodo įtikinamos. Keistai atrodo teiginiai, kad žemaičių etninio vieneto nebuvimą V-XII a. įrodo tai, jog Vytautas Didysis savo laiške (1420 m.) imperatoriui Zigmantui rašė ir Konstancos bažnytiniame susirinkime (1415 m.) buvo konstatuota, jog žemaičiai yra tie patys lietuviai. Tokius teiginius galėjo paskatinti to meto geopolitinė situacija, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kova su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos. Istorikų išvados labiau taikytinos XIII-XV a. etnokultūrinei situacijai, kai žemaičiai jau buvo suartėję su lietuviais, kai lietuvių etnose pamažu tirpo senosios gentys. Tuo tarpu žemaičių kultūra turi žymiai senesnes ir gilesnes šaknis.
Straipsnio autorius nėra kalbotyros specialistas, tačiau kalbininkų išvados dėl kuronizmų žemaičių tarmėje ir dėl kuršiškų vietovardžių centrinėje Žemaitijoje kelia abejonių. Problema yra ta, kad kalbininkai nenustato vietovardžių atsiradimo laiko, todėl šie vietovardžiai galėjo atsirasti dėl kuršių migracijos į Žemaitiją XIII a. pabaigoje, kai, neatlaikę Vokiečių ordino spaudimo, į dabartinės Lietuvos teritoriją kėlėsi ne tik kuršių, bet ir žiemgalių, prūsų, skalvių, nadruvių ir jotvingių genčių atstovai. Kuršiai, be abejo, nuo seno gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje ir pajūryje, bet tik ne centrinėje Žemaitijoje.
Kuronizmų (kuršių kalbos reliktų) atsiradimą žemaičių tarmėje galima paaiškinti bendra kuršių ir žemaičių kilme. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žemaičių, kuršių, žiemgalių ir sėlių genčių kultūros susiformavo ant vakarų baltų substrato (V.Šimėnas). Todėl žemaičiai kultūriniu ir kalbiniu požiūriu buvo artimesni šioms gentims, o ne lietuviams, kurie yra rytų baltai. Verti dėmesio naujesni kalbininkų darbai, kuriuose dėmesio skiriama žemaičių kilmės problematikai. Tyrinėtoja J.S.Laučiūtė 1990 m. rašė, kad: „nedaug tikimybės beturi tvirtinimas, kad žemaičių vardas tereiškęs grynai geografinį, o ne etninį požymį. Kad žemaičiai nuo seno nebuvo tapatūs lietuviams, o tik jiems artima gentis, vėliau sulietuvėjusi, rodo kai kurios kalbos ypatybės — jokiais fonetiškais terminais neįmanoma paaiškinti vyriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnės -ou <*-ou, pvz. žemaitiškai velkou (lietuviškai — vilkui)“.
Kalbininkas A.Girdenis, tyrinėjęs žodžio galo reiškinius šiaurinių žemaičių tarmėje, priėjo išvados, kad žemaičiai nuo aukštaičių kalbos atžvilgiu pradėjo skirtis ne vėliau kaip nuo VII a. po Kr., o pirmieji saviti žemaičių fonetikos bruožai galėjo atsirasti net V a. po Kr. Tyrinėtojas mano, kad žemaičių tarmė atsirado ne kalbinės diferenciacijos, bet kalbinės integracijos būdu — į lietuvių kalbą įsiliejus senajai gentinei žemaičių kalbai. A.Girdenio mokinys J.Pabrėža laikosi nuomonės, kad dar VII a. po Kr. tarp lietuvių ir žemaičių buvęs ryškus kalbų skirtumas, kuris vėliau sumažėjęs. Tyrinėtojo nuomone, žemaičių tarmė šiuo metu turi visus atskiros kalbos požymius. Reikia pasakyti, kad kalbininkų S.J.Laučiūtės ir A.Girdenio mintims pritaria dauguma archeologų, rašiusių žemaičių kilmės klausimais (R.Jablonskytė-Rimantienė, A.Tautavičius, M.Michelbertas, V.Šimėnas).
Atkurdami tautos priešistorę, archeologai remiasi archeologinių kultūrų raidos tyrinėjimais. Kuria nors kalba kalbanti žmonių grupė sukuria savitą buitį, savitą dvasinę ir materialinę kultūrą. Ilgainiui susidaro etninė bendrija. Būdinguosius etninių bendrijų bruožus atskleidžia buities ypatumai (apranga, papuošalai, ginklai, darbo įrankiai, keramika), papročiai, laidojimo ritualai, siejami su apibrėžtoje teritorijoje, konkrečią archeologinę kultūrą palikusiais žmonėmis. Šie kultūros elementai beveik nekinta ištisus šimtmečius.
Žinodamas būdingiausius rašytiniuose šaltiniuose minimų gentinių junginių kultūros bruožus, archeologas gali palaipsniui pereiti prie ankstesnių laikotarpių, tyrinėti, kaip krašte archeologinės kultūros keitė viena kitą, ar jos turėjo genetinį ryšį, ar buvo tarp jų tęstinumas. Tokiu būdu galima pasekti tam tikros etninės bendrijos kultūros raidą nuo jos užuomazgų iki rašytinės istorijos laikų. Taikydamas paminėtą metodą, archeologas A.Tautavičius 1968 m. pirmasis išskyrė centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų archeologinę kultūrą, kurią susiejo su etniniu vienetu — žemaičių gentiniu junginiu. Senoji žemaičių kultūra, daugumos archeologų nuomone (A.Tautavičius, G.Zabiela, V.Žulkus, A.Butrimas, V.Šimėnas), IV-V a. po Kr. išaugo iš archajiškos Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių kultūros ir išsilaikė iki XIII a. Per tą laiką žemaičiai sukūrė savitas tradicijas ir papročius, greičiausiai, ir kai kuriuos savitus gentinės bendruomenės organizavimo bruožus. Susiformavusi senoji žemaičių kultūra V-XII a. užėmė centrinę Žemaitijos dalį. Šiaurinė jos riba galėjo eiti, apytiksliai, linija Gadūnavas-Tryškiai-Kuršėnai-Šiauliai. Pietvakariuose žemaičius nuo skalvių, gyvenusių Tauragės apylinkėse, skyrė negyvenama dykra. Pietuose ir pietryčiuose žemaičių teritorijos riba galėjo eiti Pagramančio, Batakių, Skaudvilės, Viduklės, Kalnujų, Girkalnio ir Betygalos apylinkėmis. Vakarinė žemaičių gyventų plotų riba ėjo kairiuoju Jūros krantu ir Tverų bei Žarėnų apylinkėmis, o rytuose siekė Dubysą ir Šušvės aukštupį.
Rašytiniuose šaltiniuose žemaičiai pirmą kartą paminimi 1219 m. Voluinės kronikoje, aprašant tais metais sudarytą sutartį tarp Voluinės kunigaikščio Danieliaus ir lietuvių kunigaikščių. Kronikoje pasakyta, kad derybose dalyvavo ir žemaičių kunigaikščiai Gedvilas bei Vykintas. Archeologo akimis žiūrint, šie kunigaikščiai buvo centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūros atstovai. Įdomu, kad centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūros teritorija beveik sutampa su šių dienų pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės arealu (A.Bumblauskas). Tad senoji žemaičių gentinė kalba galėjo būti panaši į šių dienų pietų žemaičių patarmę. Šiaurės žemaičių patarmės (dounininkų) arealas beveik sutampa su kuršių genčių gyventomis vietomis. Ši patarmė, greičiausiai, atsirado sumišus žemaičių ir kuršių gentinėms kalboms.
Dalis archeologų žemaičių kilmę sieja su I-IV a. vidurio Lietuvos plokštinius kapinynus palikusiais žmonėmis (R.Volkaitė-Kulikauskienė, L.Vaitkunskienė). R.Volkaitė-Kulikauskienė iškėlė teoriją, kad iš vidurio Lietuvos pražemaičiai apie III-IV a. ėmė migruoti į šiaurę ir šiaurės vakarus (į Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių sritį), platindami tarp vietinių gyventojų savus papročius. Dėl migracijos V-VIII a. tarp Jūros vakaruose ir Šventosios rytuose susiformavo savita plokštinių kapinynų kultūra, kurią tyrinėtoja sieja su žemaičiais. R.Volkaitė-Kulikauskienė žemaičių gentinį junginį suvokia kaip etninį vienetą, o L.Vaitkunskienė, bene vienintelė iš Lietuvos archeologų mano, kad žemaičių genčių sąjunga buvo ne etninis, o teritorinis politinis-administracinis darinys, apjungęs rytų ir vakarų baltus.
Archeologė išskiria tris žemaičių kultūros lokalinius variantus: 1. Jūros baseinas (vakariniai žemaičiai); 2. Nevėžio baseinas (rytiniai žemaičiai); 3. Šiaulių ir Radviliškio apylinkės — šiaurinių žemaičių gyventi plotai (L.Vaitkunskienė).
Žemaičių genčių sąjunga, anot L.Vaitkunskienės, išsiskyrė Va., jos kūrėjas ir hegemonas buvo vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Tyrinėtojos nuomone, Va. Jūros baseinas, kuriame gyveno kuršiai, buvo inkorporuotas į žemaičių genetinio junginio sudėtį ir sužemaitėjo, nors regiono kultūros pagrindu liko kuršiškos tradicijos.
L.Vaitkunskienė remiasi ne tik archeologiniais šaltiniais, bet ir istorikų bei kalbininkų darbais. Ji teigia, kad kalbininkų ir istorikų darbuose žemaičiai nelaikomi etniniu vienetu, žemaičių ir aukštaičių pavadinimai tėra geografinės sąvokos.
Panašios nuomonės laikosi istorikas A.Bumblauskas, kuris teigia, kad žemaičių vardas atsirado Neries žemupio gyventojams apibūdinti, o aukštupyje gyvenę aukštaičiai. Senieji žemaičiai turėjo kalbėti šių dienų vakarų aukštaičių patarme, o ne žemaitiškai. Vėliau etnonimas galėjo apimti ir gerokai toliau į vakarus nuo Neries ir Nevėžio gyvenančius žmones. Anot A.Bumblausko, politinės aplinkybės galėjo nulemti tai, kad žemaičiais pradėti vadinti tik tie žmones, kurie gyveno į vakarus nuo Nevėžio. Žemaitijos vardas turėjo „slinkti“ į vakarus, o Neries ir Nevėžio žemupių žmonės — „užmiršti“, kad buvo žemaičiai. Šis bandymas paaiškinti žemaičių kilmę atrodo keistokai — visiškai eliminuojami archeologiniai duomenys ir bandoma spręsti apie žemaičius V a. iš rašytinių šaltinių, surašytų beveik po 1000 metų.
Tačiau R.Volkaitės-Kulikauskienės, L.Vaitkunskienės ir A.Bumblausko teorijos — rytinių žemaičių lokalizavimas Nevėžio upės baseine ir jų siejimas su vidurio Lietuvos kapinynų kultūra yra problematiškas, menkai paremtas archeologiniais duomenimis. Centrinės Žemaitijos kapinynų ir vidurio Lietuvos kapinynų kultūros V-XII a. — tai dvi skirtingos kultūros, turinčios nedaug bendrų bruožų. IV a. pab.-V a., žemaičių kultūros susiformavimo laikotarpiu, pastebimas vidurio Lietuvos gyventojų judėjimas į šiaurės vakarus, šiaurę ir šiaurės rytus. Judėdami į šiaurės vakarus, centrinės Lietuvos gyventojai įsiskverbė ir į centrinėje Žemaitijoje gyvenusių genčių teritorijas, padarė joms tam tikrą įtaką, bet tikrai neasimiliavo ir nebuvo jų hegemonu. Vienas iš argumentų pagrindžiančių šį teiginį yra tai, kad V-XII a. žemaičiai atkakliai laikėsi savo tradicijų ir praktikavo inhumaciją (laidojo mirusius nedegintus), tuo tarpu aplinkinės gentys, tarp jų ir vidurio Lietuvoje, jau V-VIII a. perėjo prie mirusiųjų deginimo papročio. Todėl labiau pagrįsta atrodo A.Tautavičiaus nuomonė, kuris teigia, kad vidurio Lietuvos kapinynų kultūrą sukūrė aukštaičių gentys (dar vadinamos vakarų aukštaičiais), o ne rytiniai žemaičiai. Taigi įvairių sričių specialistai — kalbininkai, istorikai, archeologai — skirtingai žvelgia į žemaičių kilmės problemą.
Straipsnio autoriui, kaip archeologui, labiau imponuoja tyrinėtojai, kurie mano, jog žemaičių genčių sąjunga buvo etninis vienetas ir jos kilmę sieja su centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūra, susiformavusia IV a. pab.-V a. ir išsilaikusia iki XIII a. Išsiskyrusios žemaičių kultūros pagrindu buvo archaiška vakarų baltų Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių kultūra. Be abejo, etninės bendruomenės nėra nekintantis dalykas. Gyvos žmonių bendruomenės laikui bėgant nuolat kinta — bendrauja, maišosi, asimiliuojasi. Taip ir žemaičiai XIII-XV a. suartėjo su lietuviais, tapo besiformuojančios lietuvių tautybės potaute, o žemaičių gentinė kalba — lietuvių kalbos tarme. Žemaičių atskirumą ir Žemaitijos autonomiją Lietuvos valstybėje iki pat 1795 m. lėmė ne tik, kaip kartais teigiama, politinės aplinkybės, bet ir gilias šaknis turintis žemaičių gentinis savitumas, kuriuo rėmėsi stipriausia Žemaitijoje genčių sąjunga.