Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3,4,5)
Liko atsiminimų fragmentai ir dainos
Taigi, kaip pasakota ankstesnėje šio straipsnio dalyje, šį bei tą sužinojome apie Tadeušą Blindą, kaip Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietį. Vargiai visa tai (krikšto metrika, tėvų ūkio perleidimo ir uošvių įsipareigojimo perduoti dalį turto dokumentai, vaikų gimimo datos) būtų kam įdomios, nebent savo geneologija susidomėjusiems Blindos palikuonims. Bet šis Kinčiulių kaimo valstietis po savo mirties įžengė į platų kaip vienam asmeniui liaudies kūrybos lauką, o dar vėliau — į literatūros ir kino meno kūrinius. Sykiu — ir į pluoštą laikraščiuose bei žurnaluose paskelbtų publikacijų. Pabandysime peržvelgti šį „palikimą“, primenant — maža ko jame tikėtis tikrojo Blindos.
1977 metais kraštotyrininkas Jonas Andriusevičius straipsnyje „Komunizmo Švyturyje“, pats užrašęs pasakojimų apie Blindą, pastebėjo liaudies prisiminimų fragmentiškumą, prieštaringumą. Ne tik J.Andriusevičius, bet ir kai kurie kiti kraštotyrininkai (Juozas Narmontas, Antanas Lovčikas) užrašė pasakojimų ir dainų apie T.Blindą. Apie 1973 metus surengta pasakojimams apie T.Blindą rinkti Vilniaus universtiteto kraštotyrinė ekspedicija, jos medžiaga man kol kas nežinoma. Kaip minėta, gausiausią rašytinį palikimą paliko jo anūkas Kazimieras Dauginis.
J.Andriusevičius atkreipė dėmesį į tai, kad pasakojimai užrašyti iš žmonių, kurių tėvai T.Blindos laikais buvo dar vaikai ar net negimę. Fragmentiški prisiminimai apie T.Blindą perpasakoti iš kartos į kartą, paliesti įvairiausių transformacijų, subjektyvaus „perkošimo“ per individualią sąmonę ir vienu ar kitu laiku vyravusių įtakų, o spaudoje skelbti straipsniai — ir literatūrinės kūrybos laisvės.
Žuvus T.Blindai, niekas pasakojimų neužrašė. Dabar neįmanoma pasakyti, kada apie jį sukurtos kelios dainos, vėliau išplėtotos į variantus. Pirmoji (iki 1900 metų) pasakojimus apie T.Blindą užrašė ir Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui perdavė rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė — Lazdynų Pelėda. Deja, nežinia, ar šie G.Landsbergiui-Žemkalniui perduoti pasakojimai išliko.
Kraštotyrininkai pasakojimus apie T.Blindą pradėjo užrašinėti vėlokai, septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Pasakotojai buvo gimę XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje. Netgi nedaugelio jų tėvai jau buvo vienos kartos su T.Blinda, ir apie jį pasakojimus girdėjo iš savo tėvų.
K.Dauginis apie savo senelį buvo girdėjęs iš mamos, kuri tėvo nė negalėjo prisiminti — jis žuvo, jai būnant dar mažamete. Bet K.Dauginio mama, be abejo, apie tėvą žinojo iš savo mamos pasakojimų.
Konfliktas su kunigaikščiu
Kalbant apie liaudies kūrybą, reikšmingiausios yra kelios užrašytos dainos. Anot pasakojimų, T.Blindos konfliktas, dėl kurio jis turėjo slėptis miške, prasidėjo Luokėje, kai į miestelį nežinia kokiais reikalais atvykęs kunigaikštis Oginskis. Jį valstiečiai pasitiko nepagarbiai, netgi karietą apmėtė akmenimis. Pagal vieną versiją, Oginskis liepęs išplakti valstiečius, o jų ginti puolęs T.Blinda. Pagal kitą, Oginskis užsuko į valsčių ir ten sutiko seniūną T.Blindą, kurio reikalavo sutramdyti valstiečius. Kunigaikštis smogęs jo valiai nepaklususiam T.Blindai rimbu. Šis išlupęs rimbą iš kunigaikščio rankų ir juo išvanojęs didiką.
Vargiai kunigaikštis Oginskis vyktų į Luokę tvarkytis valsčiaus kontoroje kažkokių reikalų, kai turėjo savo dvare Rietave tokiai užduočiai tinkamų pavaldinių. K.Dauginio užrašytame motinos pasakojime teigiama T.Blindą susipykus su kažkokiu dvarponiu ar jo tarnu. Vėlesnėje pasakojimo dalyje jau minimas ir Oginskis. Bet ir mama K.Dauginiui tedavė nuorodą į „pasakojama“.
Nežinia, ar ši legenda, paaiškinanti, kodėl T.Blinda pasuko socialinio protesto keliu, turėjo realų pagrindą. Gal kažkas panašaus nutiko, tik vėliau liaudies vaizduotė, sureikšmindama šį įvykį, vieną jo herojų pakėlė į Žemaitijoje žinomą aukščiausią rangą — kunigaikštį. Vertinant šią legendą, reikėtų pastebėti: kol kas galime tik spėti T.Blindą buvus Luokės seniūnu, kas patvirtinama ankstesnėje straipsnio dalyje cituojant autoriaus, pasirašiusio Byvainės Driskiumi, informaciją. Visgi šis dabar miglose skendintis įvykis sukėlė didžiulį įspūdį, kadangi buvo pagerbtas ne vien nuosekliais, daugmaž aplinkybėmis sutampančiais pasakojimais, bet ir dainele, kuri pateikta K.Dauginio veikalėlyje.
Ponai, kaip velniai pasiutę,
Važinėja pasipūtę,
Mužikėlius dybavoja,
Loviuos plaka, kutavoja.
Blinda Tadas kai pakilo,
Ponai lyg smakai aptilo.
Kai Oginskis pasmarkavo
Su ilgiu bizūnu savo,
Blindos sylos nežinojo,
Su bizūnu Blindai tvojo.
Kunigaikščio ranką riebią
Blinda Tadas tuoj sugriebė.
O bizūną kai išplėšė,
Pačiam ponui smarkiai rėžė.
Kunigaikštis užsigavo,
Tarpais raudo, tarpais balo.
Ty, psiachreva, razbaininkas,
Ne volasties darbininkas.
Ar tu, chame, nežinai,
Šviesų poną užgavai.
Gal jūs, ponai, ir šviesūs,
Bet darbai jūsų tamsūs,
Mužikėlius dybavojot,
Loviuos plakėt, kutovojot.
Viską tik į savo dvarus dėjot,
Net badaujančių nepasigailėjot.
Ėmėt, plėšėt, ką galėjot,
Ir prieš Dievą,
Ir prieš žmones nusidėjot.
Dievą tik altoriuj matėt,
O vargšams kišenius kratėt.
Šis skandalas Luokėj kilo,
Ir daug metų nenutilo.
Šioje dainelėje T.Blinda — ūmaus charakterio, ginantis liaudį žmogus. Dainelė leidžia suprasti, kad T.Blinda visgi kažkokias pareigas valsčiuje turėjo: „Ty, psiachreva, razbaininkas,/ Ne volasties darbininkas“.
Kūrinėlyje T.Blinda susiejamas su liaudies socialiniu protestu. Dainoje smerkiamos ponų valstiečiams daromos skriaudos, žavimasi T.Blinda: „Blinda Tadas kai pakilo,/ Ponai lyg smakai aptilo“.
Nuo maištininko link „svieto lygintojo“
Pats K.Dauginis abejojo, kiek esama tiesos T.Blindos ir Oginskio konflikte. Mama K.Dauginiui pasakojusi, kad T.Blindai teko slėptis. Ji girdėjusi, kad į Blindos būrį kartais per dieną ateidavo po kelis žmones. Čia reikia pastebėti: K.Dauginio užrašytas motinos pasakojimas stipriai literatūriškai perdirbtas ir sustiprintas paties autoriaus samprotavimas: taip sklandžiai, netgi vartodama tarptautinę leksiką, vargiai kalbėti galėjo paprasta kaimo moteris. K.Dauginio užrašytame motinos pasakojime tenka „nuvalyti“ paties autoriaus įžvalgas bei vertinimus ir išrankioti tikrus ar tariamus (kas dabar patikrins?) faktus. Taigi į T.Blindos būrį veržėsi ir linkę vagiliauti ar nedrausmingi asmenys, o tokiais greitai buvo atsikratoma. Būrio nariai prie Dervinų pušies privalėdavo prisiekti. Pasak K.Dauginio mamos, į Kinčiulius suplūdo žandarai, ieškodami ir reikalaudami išduoti „buntaučiką“ — maištininką.
Kol kas šią dainelę sutikau vien K.Dauginio veikalėlyje, neatmestina, galbūt ji užrašyta ir kitų kraštotyrininkų. Dainelės autentiškumu dėl rupaus kolorito, leksikos, kompozicijos, „lūžinėjančio“ tokio baladinio žanro kūrinėliams ritmo netenka abejoti. Reikia manyti, iš tiesų Luokėje būta kažkokio T.Blindos konflikto su dvarininku, nebūtinai Oginskiu, kuris sukrėtė žmones ir buvo plačiai perpasakojamas.
Ponas išsimaudė upėje
K.Dauginiui mama pasakojo, kad T.Blinda susistumdė su Naujikų dvaro, priklausiusio Guževskiams, kažkokiu dvartarniu — „komisoriumi“. Šis konfliktas su dvartarniais nebuvęs vienkartinis. T.Blinda, būdamas raštingas, parašydavo valstiečiams skundus dėl dvarininkų ar valdininkų daromų skriaudų. Tą, beje, darydavo neretas raštingas valstietis. Štai savo atsiminimuose knygnešys Dominykas Bubėnas teigė rašęs kažkokius raštus valstiečiams.
Pasakotas toks anekdotinis nutikimas. Biržuvėnų dvaro ponas mėgęs nužiūrinėti laukuose dirbančias valstietes. Ponas, gerai nemokėdamas lietuviškai, žodžio „vaikai“ linksnį, kreipdamasis į valstietes, pavartodavo galininku. Tad paragindavęs: „Dirbkite vaikus po laukus“. Vienos valstietės piktinosi, kitos — juokėsi. Kartą pasišaipiusiai nėščiai valstietei jis uždrožęs per blauzdas, o toji parodžiusi liežuvį. Įsiutęs dvarininkas čaižė valstietę rimbu, kitos moterys čiupo grėblius. Už kelių dienų atvykusį dvarininką patykojo vyrai ir apkūlė. Ponas sprukdamas įkrito į Virvytę. T.Blinda buvo įtartas sukurstęs tuos vyrus.
Maištininkas — kovotojas
K.Dauginio motinos pasakojimais, jos tėvas ragindavęs valstiečius priešintis ponų savivalei. Pobaudžiaviniu laikotarpiu konfliktai tarp dvarininkų ir valstiečių nebuvo retenybė, ypač dėl geresnių žemių, kurias stengdavosi užgrobti dvarininkai.
Spaudoje skelbtuose straipsniuose buvo paskleista pasakojimų, kad Blinda tarnavęs Dūseikių dvarininkams Bočiarskiams, ko tikrai nebuvo. Vis tik pasakojama esą T.Blinda vežęs ponus į puotą. Grįžtant netyčia juos išvertęs į pusnį, buvęs išplaktas, todėl ėmęs keršyti.
Šie pasakojimai vaizduoja T.Blindą kaip nepaklūstantį dvarininkams, kurstytoją prieš „Dievo duotą tvarką“.
T.Blinda — maištininkas, kovotojas — regimas ir šioje dainelėje.
Buvo didis vajauninkas
Ant trijų pavietų: Šiaulių, Telšių ir Raseinių
Ir kitokių vietų.
Ilgu švarku apsivilkęs
Po miestus vaikščiojo,
Šikšnos terbą su pasaitais
Ant pečių nešiojo.
O kas tiktai jį pažino,
Visi galvas lenkė:
Ar tai žydai, ar artojai,
Ar žmoneliai menki.
Ir išalkęs, ir nuvargęs
Pas jį globą rado,
Ir nuskriaustas, ir nubaustas,
Šinavojo vadą.
Šiose dainelėse reiškiama pagarba T.Blindai pranyko kituose variantuose, apie kuriuos kalbėsime vėliau. T.Blinda — maištininkas, kovotojas — liaudies pasakojimuose taps plėšiku, arkliavagiu, arba atvirkščiai — „svieto lygintoju“. Vėlgi šiuose pasakojimuose tikrovė ištirps legendų struktūrose, spontaniškose maištininko-plėšiko semantinėse sąsajose ir taip liaudyje klostysis prieštaringi T.Blindos įvaizdžiai. Čia atkreiptinas dėmesys į žodį „vajauninkas“, reiškusį karį, kovotoją. Kituose dainelės variantuose „vajauninkas“ pakinta į „razbaininką“. Gali būti, šis virsmas labai reikšmingas, nusakantis kažkuriuo metu kilusių požiūrių į T.Blindą poliarizaciją.
T.Blindą, jau kaip dvaruose plėšikaujantį maištininką, aptinkame dar vienoje K.Dauginio užrašytoje dainelėje.
Apynėli tu žalusis,
Apynėli tu gražusis
— Tarė Blinda —
Gersim, broliai, uliavosim,
Naktį eisim, pavaikščiosim
Po aukštuosius svirnus,
Po baltuosius dvarus.
Pinigus prauliavojam,
Vargšams laisvę dovanojam.
Mums pinigai nė po kam,
Kad tik linksmai gyvenam.
Neškit mano žagrę, šakę,
Rytoj neisit jau į dvarą —
Tegu tenai velniai aria.
Gana ponams jau mus plakti,
Kaip tiems šunims kraują lakti!
Lazdynų Pelėda laiške Povilui Višinskiui 1900 metais atskleidė dar vieną T.Blindos socialinio protesto priežastį — skriaudą šeimai. Iš rašytojos laiško aišku, kad T.Blinda turėjęs brolį, kurio tėvas — kunigas. Šis brolis buvęs ištremtas. Apie ištremtą brolį užsiminta ir liaudies pasakojimų ar straipsnius rašiusių autorių fragmentuose. Nuoskaudų visuma, gali būti, pastūmėjo T.Blindą maištininko keliu. Bet ar jis tapo „razabaininku“ ir „svieto lygintoju“, ar vien garsėjo maištingomis kalbomis ir konfliktais su dvarininkais arba jų vietininkais?
(Bus daugiau)