Žemaičių kraštas pagrįstai didžiuojasi daugeliu iš čia kilusių kūrėjų, ne išimtis ir pietų žemaičiai varniškiai, juo labiau, kad būtent čia jau nuo XV a. buvo po krikšto įkurtos naujas vyskupystės centras, kuriame darbavosi neeilinės kultūros asmenybės. Bet nuo XIX a. vidurio, kai visos vyskupystės įstaigos buvo iškeltos į Kauną, Varnių reikšmė sumenko. Tiesa, ir vėliau iš šių apylinkių yra sužibęs ne vienas mokslo ir meno šviesuliukas. Be jokių abejonių, viena iš ryškiausių — profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Vlada Vengrienė
Tiesa, užaugo ji gerokai į pietus nuo Varnių, kur, kaip pati rašo, vienintelė įžymybė buvo Girgždūtės kalnas, baigė ne Varnių, o Pavandenės vidurinę, bet vaikystėje Varniai jai atrodė didžiausias miestas.
Kritikas Vytautas Kubilius apie V. Daujotytę teigė, kad ji „pakreipė kritikos mintį bendrųjų žmogaus egzistencinių problemų link“. V.Daujotytė yra įvairiais aspektais tyrinėjusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, apmąsčiusi visą mūsų literatūros raidą, bet artimiausi jai, atrodo, yra poetai. „Labiausiai domiuosi lyrika, be galo sudėtinga, kintančia, o kartu pačia pastoviausia literatūros rūšimi“,— teigė dar jaunutė kritikė. Jai svarbiausi dalykai — meilė, gerumas, santarvė. Literatūroje ji ieško amžinųjų vertybių, ją labiausiai domina universalios būties problemos. Ji negali būti tik objektyvi, šalta kritikė ar smerkianti teisėja. Savo kritikos, literatūros mokslo veikaluose kalba poetiškai, jautriai parinkdama žodį. Tai ir žavi jos moksliniuose tekstuose, kurie liudija ne tik apie didelį mokslininkės, bet ir poetės talentą. Ir štai — amžių sandūroje pasirodė pirmasis jos lyrikos rinkinys — „Perrašai“, pasirašytas jau Viktorijos Daujotės pavarde garsios savo protėvių giminės garbei. Jame, greta kitų temų, labai jautriai atskleistas ir gimtinės, vaikystės pasaulis. Šias temas poetė plėtojo ir vėliau išleistuose savo lyrikos rinkiniuose, ir be galo nuoširdžiuose atsakymuose Marijui Šidlauskui dienoraštinėje knygoje „Vartai į abi puses“ (2015 m.). O tada, išėjus „Perrašams“, V.Daujotytės kūryba ir asmenybe besidominti Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokinė DOVILĖ STANKUTĖ pabandė į rašinį sudėti tai, ką rado sau artimo šiame poetės rinkinyje. Pateikiame keletą ištraukų iš šio darbo.
„Kad ir labai žaviuosi Viktorija Daujotyte ir jos kūryba, visko apie šią puikią autorę man, labai nepatyrusiai literatei, nepavyktų išsakyti. Todėl pasirinkau gana siaurą, bet širdžiai mielą temą — gimtinės, vaikystės ženklus jos eilių rinkinyje „Perrašai“.
Pasirinkau neatsitiktinai: mano tėviškę, Gintalus, nuo Keiniškės, V.Daujotytės gimtinės, skiria tik apie 15 kilometrų. Pažįstu žmonių, kilusių iš Kęsų (mes sakome — Kėnsų), Pagirgždūčio, Nevardėnų (ten V.Daujotytė baigė septynmetę mokyklą), kai kurie ten ir tebegyvena, beveik kasdien mato tuos pačius vaizdus, į kuriuos žvelgė maža Viktorija. Viena iš jų — mano matematikos mokytoja Zita Rupulienė, buvusi Zakarauskaitė, gimusi Kęsų kaime. Jos netgi buvo susitikusios toje pačioje Nevardėnų mokyklėlėje, kai V.Daujotytė, gausios, nelengvai gyvenančios šeimos vyriausioji dukra, vos baigusi Pavandenės vidurinę, metus dėstė fiziką ir matematiką Nevardėnuose. Z.Rupulienė prisimena, kad visa mokykla žavėjosi labai gražia, švelnia jaunosios mokytojos kalba. Kaip atrodė jų gimtosios vietos? Niekas geriau už jas pačias nepapasakotų, todėl cituoju savo mokytoją: „Viktorijos Daujotytės gimtinė — namas netoli kelio, vedančio į Pagirgždūtės miškus. Ant kalnelio. Einant keliu atrodo toks mielas, jaukus, gal dėl to, kad jis — lyg būtinybė, lyg nuo amžių ten ir turėjęs stovėti (kaip gamtos dalis), o gal dėl to, kad aiškiai suskirstytos sodybos erdvės: lygutėlis kiemas, lazdynų tvora (ar ne ta pati minima viename iš eilėraščių — D.S.) skiria tvartus ir juosia namą. Iš tolo apima švaros ir jaukumo pojūtis. Už namo — laukas, o ten — ąžuolų šeimynos, tarsi jie, stipruoliai, saugotų Pagirgždūčio mišką. Žiūrint nuo kelio, atrodo, kad tą gyvenimą saugo ąžuolai ir tolėliau mišrus miškas kaip siena horizonte (ypač vakare toks įspūdis). O pakalnėj, kitoj pusėj už kelio, visada, kiek pamenu, augdavo miežių arba linų, arba rugių laukai. Kairėj, dešinėj — vėlgi kauburėliai: beržynėlio, laukinės obels, alyvų kuokštas. Ne taip toli — Girgždūtė su bauginančia Velniadaube. Einant Pavandenės link — Žebenkavos dvaras (teisingiau — jo liekanos) — išlikusios gyvatvorės ornamentai, nematyti krūmai, medžių alėjos. Kiek artėliau — Rickinė, didelis pastatas su paslaptingais palėpės kambariukais antrame aukšte (o paslaptingais todėl, kad atpažinome į S.Nėries dienoraštyje aprašytą panašų į karstą palėpės kambarėlį, kuriame ji gyveno mokytojaudama Lazdijų gimnazijoje)“.
Ir dabar, rūpindamasi iš provincijos kilusiais gabiais jaunuoliais, profesorė svarsto: „Kaip išsilaikyti nuošalių, išskirtinių gyvenimų vaikams postmoderniame, šaltame ir arogantiškame mieste?“ Ji prisipažįsta: „Vilnius buvo nesavas — ilgėjausi to, kas buvo sava iš prigimties“. Tai buvo namų, tėviškės ilgesys. Bet universitete buvo gerai. „Kad kur nors galėtum įsibūti, reikia, jog atsirastų apie tave maža erdvė — savieji žmonės. Kuo daugiau aplinkui būrėsi savųjų žmonių, tuo arčiau buvo Vilnius…“
„Nemuno“ žurnalistė viename interviu taip kreipiasi į V.Daujotytę: „Jūs buvote tyli, nedrąsi mergaitė iš kaimo, ilgai negalėjote pritapti prie Vilniaus. Kaip atvykote stoti į Vilniaus universitetą?“ Profesorė atsako: „Tarsi kažkas manyje už mane žinojo, kad reikia važiuoti į Vilnių“. Ir pasakoja: Telšiuose, prie Žemaitės vidurinės, pamatė plakatą: „Sveikiname jaunųjų literatų sąskrydžio dalyvius!“ ir suprato,— reikia iš paskutiniųjų eiti šia kryptim. Prisipažįsta, kad nėra kieto, valdingo būdo, bet visada gyvenime turi savo kryptį. Stojo į vokiečių kalbą, nepavyko, nors iš visų kitų dalykų egzaminų turėjo geriausius įvertinimus. Įsižeidė, nutarė nebestoti į universitetą. Prodekanas pasiūlė stoti į lituanistiką. Ir įstojo. Nuėjo ta kryptimi, kuri jai, matyt, paties Dievo buvo skirta…
Ir štai skaitytojų rankose Viktorijos Daujotės lyrikos rinkinys „Perrašai“, kuriame jau garsi kritikė, literatūrologė vėl grįžta prie savo šaknų — į nuo gimimo brangias vietas, neužmirštamus vaikystės įspūdžius, vėl pasijunta artimiausių žmonių apsupta, saugoma, vedama į didįjį pasaulį. Šių kūrinių autorė nevadina eilėraščiais. Rinkinio pabaigos žodyje ji prisipažįsta nuo vaikystės rašiusi, šalia kitų darbų, įvairius užrašus, prierašus, įrašus: ilgai abejojusi, dalį jų ryžosi išleisti. „Prierašai“ — tai neįpareigojantis pavadinimas, o pačius kūrinius knygos recenzentas T.Nemčinskas („Nemunas“. 2006-05-02) pavadino poetinių vaizdelių srautu, kitaip — skiautiniais. O kūriniai tikrai puikūs — čia girdisi ir kitų kūrėjų balsai, ir archajiški žemaičių tarmės žodžiai, ir tiesiog žavėjimasis kalbos garsų skambėjimu. Gal literatūros teorijos ir kritikos darbai šiai neeilinio talento kūrėjai yra per siaura erdvė saviraiškai, dvasinei atgaivai?
Rinkinį pasirašė Viktorijos Daujotės vardu, paaiškindama, kad Daujotė — „senas, labai senas baltų moters vardas“ („Lietuvių vardų kilmės žodyne“ dau -daug, jot -joti, vardo reikšmė — daug jojantis; raitelis“). Senesnis už Viktorijos, kurią jai parinko jaunas tėvas, žemaičių bajoras, kareivis raitininkas, karo belaisvis, „kad baigtųsi karas, kad nors trumpam pergalėtų gyvybė“.
Ir iš tikrųjų knygos kūrinėliuose dažnai jaučiamas ryšys su protėviais, su gimtine ir artimaisiais. Prisimenu neseniai mūsų gimnazijoje pasakytus profesorės V.Daujotytės žodžius: „Jei Lietuva eis žemyn, išnykimo link, tai Varnių, Pavandenės, Janapolės žemė ilgiausiai išsaugos Lietuvos dvasią. Neužmirškite šios žemės, likit čia, net jei ir tektų išvažiuoti!“ Rinkinyje dažnai minimos gimtosios vietos: Keiniškė, Žemalė, Vembūtai, Varniai. Štai iš toli artėjama į šį kraštą: „Važiuoti Žemaičių plentu/ per lietų šiltą ilgai, lekiant/ pakele smilgoms birželio žalioms…“ Žemaičių plentas atrodo toks savas, net lietus — šiltas, jaukus, prikeliantis. Kalbančioji mini ne tik gimtąsias, bet ir kitas vietas, brangias, netoli esančias, svarbias jai gražiais savo vardais ir slaptinga senove: „Ant Vembūtų piliakalnio/ Suaušusioj miškingoje plynėj/ Tarp Drobūkščių ir Vidmantų…“
Kitame eilėraštyje ji pamato jau rūdijančioje lentelėje rodyklę su brangiu tėviškės vardu: „Palauksiu, važiuosiu aplinkui,/ man reikia, kad pro Varnius…“ Talpus nutylėjimas gale iškalbingai liudija ryšį su gimtinės praeitim, būtinybę jo neprarasti. Svarbiausia yra jausmas, kurį nešiojame širdyje, atsiminimai, kurie išlieka amžiams — tai labiausiai vertina eilėraščio žmogus. Kitur žaismingai kreipiamasi į varną, išsakomas nenutrūkęs ryšys su šiuo kraštu: „Varna mano, varniške/ Kur mūsų kalnas/ Kur tas miškas už miško“. Į paukštį, savo pavadinimu tokį artimą Varniams, kreipiamasi kaip į artimą, svarbų žmogų. Prisiminimuose išlikusios ir vaikystės kelionės į Varnius: „Suspėjai, broli,/ ankstyvas Prikėlimas/ Varnių bažnyčioj,/ nearti dabar,/ duobėtas šunkelis — juk/ ne važnyčioti“. Prikėlimas — taip senieji žemaičiai ir dabar pavadina Prisikėlimo — šv.Velykų šventę. Tai tradicijų, kurių laikėsi darni šeima, atsiminimai.
Ir kituose eilėraščiuose mini panašias keliones su artimaisiais: „Žolinės rytą/ į atlaidus Varniuose/ traktoriaus priekaboj/ su jauna, gražia mama…“ Šiame eilėraštyje supinti prisiminimai ir švelni meilė motinai. Iš viso eilėraščiuose dažnas šventės motyvas — ne visada jis džiugus, kartais susijęs ir su netektim. Štai paukštelio vardas prikelia atmintyje Pavandenės vaizdą: „Nendrinukė,/ ne, lendrinukė,/ nusklendžia pavandeniui,/ laumžirgio reaktyvinis skrydis —/ dingstis prisiminti Pavandenę,/ seną varpinę, krikštą/ ten per Tris Karalius…“
(Bus daugiau)