Nedaug ir didelių Lietuvos miestų gali pasididžiuoti švenčią 765-ąjį jubliejų, o štai Gadūnavas — gali, išdidžiai skaičiuojantis jau 765 metus nuo pirmo paminėjimo Kuršo aktuose, kai 1253 m. įvyko dar neužkariauto pietinio Kuršo dalybos tarp Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Henricho.
Janina Bucevičė
Istorikė
Lyg varpo dūžiai skamba žodžiai Duzone, Degeniai, Gadonavas, Gadūnavas,— kuršių Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp Buožėnų piliakalnio ir Pasruojos (Panų kalno) alkakalnio. 2014 m. LR Prezidenės Dalios Grybauskaitės patvirtintame Gadūnavo herbe — mėlyname fone — varpas su dviem liepsnelėmis, simbolizuojančiomis senuosius Degenius ir čia gamintą potašą, itin vertintą senovės romėnų bei dervą. O varpas simboliuoja gandą, skleidžiantį geras ir blogas žinias, kviečiantį miestelėnus susibūrimui ir maldai. Todėl ir savo 765-ąjį jubiliejų gadūnaviškiai įamžino pakabindami miestelio aikštėje varpą ir iškilmingai švęsdami Švč. Jėzaus Širdies atlaidus, kuriuose šv. Mišias aukojo mons. Rimantas Gudlinkis, o pamokslą ir sveikinimo kalbą pasakė J.E. Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.
Švęsdami jubiliejų, gadūnaviškiai rinko Gadūnavo garbės pilietį, kuria tapo Zofija Lingienė. Taip pat pagerbė tuos, kurie prisidėjo prie miestelio tvarkymo ir gražinimo, išklausė Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkės Janinos Bucevičės pranešimo apie Gadūnavo raidą ir kaitą, linksminosi šventiniame Buožėnų kultūros namų saviveiklininkų ir grupės „Žemaitukai“ iš Plungės koncerte.
Gausiai susirinkusiuosius į šventę miestelėnus ir seniūnijos žmones pasveikino seniūnė Inesa Kęsminienė, LR Seimo narys Valentinas Bukauskas, Telšių rajono meras Petras Kuizinas, Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas.
Gadūnavas šiais metais taip pat mini 280 metų, kai Degenius ir Sedą Adelhunda Gadonienė 1638 m. nupirko savo sūnui Vilhelmui Gadonui. Nuo tada vokiečių kilmės Gadonų (Gaden von Ceenfeld — J.B) giminė, atsikėlusi į Žemaitiją iš Livonijos, kai dalis Livonijos XVI a. antroje pusėje buvo prijungta prie Lietuvos, tampriai savo likimą susiejo su žemaičiais ir Žemaitija, o Sedos ir Degenių apylinkės tapo jiems tėviške.
1783 m., t.y. prieš 235 m., Jurgis ir Eleonora Gadonai, skyrė lėšų statyti medinei Degenių koplyčiai, dedikuotai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Prieš 230 m. šiai koplyčiai suteiktas Sedos filijos statusas, o Degeniai, pagerbiant fundatorius, vis dažniau pradėti vadinti Gadūnavu.
Gadonai įsijungė į krašto politinį ir kultūrinį gyvenimą, pvz.: Voldemaras Gadonas 1617-1618 m. dalyvavo ATR kare su Maskva, buvo Tirkšlių seniūnu, 1632 m. kaip Livonijos atstovas dalyvavo Varšuvos konfederacijoje. Jo antkapinę plokštę galima išvysti Rundalės (Latvija) rūmų muziejuje. O žymiausias Gadonų šeimos atstovas — Vladmiras Dionizas Gadonas, Kražių gimnazijos ir Vilniaus universiteto auklėtinis, vos sulaukęs aštuoniolikos, 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, siekusiame išgelbėti nepriklausomos Abiejų Tautų Respublikos likučius. Deja, carinė Rusija buvo galingesnė. Būdamas Telšių apskrities bajorų maršalka, prasidėjus 1831 m. sukilimui, Vladimiras Gadonas buvo išrinktas sukilėlių suformuotos laikinosios vyriausybės pirmininku ir karo vadu. Caro valdžia, pralaimėjus sukilimui, iš jo atėmė visas turėtas valdas ir jose apgyvendino žydus, o Gadonų dvarui prie Gadūnavo pamažu prigijo Žydvario pavadinimas.
Po 1830-1831 m. sukilimo Gadonai išlaikė tik menkus dvarelius, turėtus apie Sedą: Rupeikius, Užežerę. Tačiau miestelio pavadinimas visiems laikams įamžino šviesų Gadonų iš Cejenfeldo atminimą Žemaičių žemėje. 1816 m. Gadūnavo dvarininkas Tadas Navickis padavė prašymą Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, tuo metu vizitavusiam Degenių-Gadūnavo filiją, prašydamas suteikti jai parapijos teises, pažymėdamas, kad tai padės dvasiniam parapijiečių ugdymui, nes aplinkinės parapijinės bažnyčios yra toli ir pažadėjo parapijos kunigui išlaikyti skirti du valakus žemės. Tado Navickio prašymą parėmė dar penki parapijiečiai. Ištyręs prašymų pagrįstumą, vyskupas 1817 m. gruodžio 29 d. Degenių-Gadūnavo filijai suteikė parapijos statusą. Nuo tada Gadūnavo vardas galutinai ir išstūmė Degenių pavadinimą. Pirmuoju klebonu tapo kun. Jurgis Digovičius. Vyskupas Motiejus Valančius apie Gadūnavo parapiją paliko tokį įrašą: „Gan gera klebonije, dirwas gera ikrietus, jawaj užder, parakwėje dosni“.
1853 m. Gadūnave atidaryta parapijinė mokykla, deja, po 1863-1864 m. sukilimo — uždaryta. Tačiau gadūnaviškiai nepasidavė, mokė vaikus slapta lietuviškai skaityti ir rašyti, aktyviai dalyvavo slaptosios lietuviškos spaudos gabenime ir platinime, ypač pasižymėjo knygnešiai Viktoras Norkus ir Jonas Čaplinskas. Kun. Jurgio Rupkos iniciatyva buvo įsteigta Blaivybės brolija, parapijiečiai skatinti giedoti lietuviškai.
Kan. Bonifacas Vismontas, išklebonavęs Gadūnave daugiau kaip 40 metų, išvykdamas iš parapijos 1886 m., paliko 7 tūkst. rublių naujai bažnyčiai miestelyje statyti, pažymėdamas, kad „čia juos uždirbau, čia ir palieku“. Bažnyčios statyba — sudėtingas darbas, todėl tik kun. Baltramiejus Baltrėnas vyskupo Mečislovo Paliulionio 1898 m. paskirtas Gadūnavo klebonu, ėmėsi naujos šventovės statybos. Bažnyčia buvo pastatyta nuostabiai greitai — per vieną vasarą. Ją mūrijo 7 latviai mūrininkai, o visus pagalbinius darbus dirbo patys parapijiečiai. 1902 m. buvo įrengtas bažnyčios vidus, pastatyti trys meniški ąžuoliniai altoriai, sakykla, iš Rygos atvežti vargonai. Didysis Švč. Jėzaus Širdies altorius yra išskirtinis — įrengtas po dideliu ąžuoliniu baldakimu. 1904 m. Sankt Peterburge leistas „Lietuvių laikraštis“, atskleisdamas gadūnaviškių susipratimą ir susiklausimą, taip rašė apie Gadūnavo bažnyčios statybą: „… tą visą medžiagą sutraukė ir tas plytas sudėjo ne valia pono — didžiūno, bet noras ir pasišventimas daugelio tūkstančių prasčiokėlių — vargdienių, kurie tą darbą atliko patys, niekieno nevaromi ir nemygiami“.
1909 m. Gadūnave buvo atidaryta pradžios mokykla. Tarpukariu miestelyje veikė pradžios mokykla, grietinės nugriebimo punktas, vėjo malūnas, kelios amatininkų dirbtuvės, parduotuvės. Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, prasidėjo neramūs laikai: daug žmonių buvo ištremti į Sibirą, barbariškai griaunami nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pastatyti paminklai ir kryžiai. Gadūnavo apylinkių žmonės aktyviai dalyvavo partizaninėse kovose, 1945-1953 m. veikė Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės, Telšių būrio partizanai, vadovaujami Juozo Akavicko-Stalino, Konstantino Galdiko-Dūdos, Stepono Paulausko-Bitės. 1950 m. įkurta Gadūnavo apylinkė, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę,— seniūnija. Seniūnijos plotas — 13888 ha, joje 29 kaimai, yra trys seniūnaitijos: Buožėnų, Džiuginėnų, Gedrimų. Daugiausiai gyventojų gyvena Buožėnų, Gedrimų, Kalnėnų, Gadūnavo, Džiuginėnų gyvenvietėse. O įdomiausia tai, kad seniūnijoje apylygiai vyrų ir moterų!
Gadūnavas ir jo apylinkės, darbščių ūkininkų kraštas, garsus ir savo iškiliais ir šviesiais žmonėmis. Padurbinio dvarelyje prieš 190 metų gimė Karolina Praniauskaitė — pirmoji moteris poetė, rašiusi eiles ne tik lenkiškai, bet lietuviškai, paskatinusi lietuviškai rašyti ir poetą Antaną Baranauską. Brėvikių dvarelyje gyveno Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Gabrielius Narutavičius, kuris 1922 m. buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Džiuginėnų dvarelyje 1864-1866 m. dirbo rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, tarpukariu Džiuginėnų dvarelyje gyveno dailininkas, fotografas, Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis, o Siraičiuose — šviesi Andrijauskų giminė, kurios paskutinis palikuonis Siraičiuose — dailininkas Leopoldas Andrijauskas. Kalnėnų kaime gimė ir augo poetas Pranas Genys, pirmasis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius, sovietų kalintas Macikų lageryje Šilutės r. ir ten miręs. Patausalės kaime gimė kun. Konstantinas Daukantas, kuris kunigaudamas Šiauliuose 1941 m. gelbėjo nacių persekiojamus ir žudomus žydus. Pamarkijos kaime gimė prozininkas Leonas Zaleckis. Iš Patausalės kaimo yra kilusi žurnalistė, žemaičių kultūros puoselėtoja Janina Zvonkuvienė, iš Gadūnavo — žurnalistė Laima Lavastė, savamokslės menininkės: lėlininkė Stanislava Miliauskaitė-Žekonienė, ir fotografė Gražina Pagojienė, surengusios miestelio šventės proga seniūnijos salėje savo darbų parodas, meile savo kraštui dega seniūnė Inesa Kęsminienė ir jos gausūs talkininkai,— seniūnijos žmonės.
Graži, ežerais ir upeliais turtinga Gadūnavo seniūnijos gamta: seniūnijos pakraščius skalauja Germanto, Tausalo, Ilgio, Plinkšių ežerai, tyvuliuoja Kurmio, Gudono, Luknio, Šeškio, Durbino, Gelžio ežeriukai, teka Markijos, Juodės, Sruojos, Gervalės ir Subedžio upeliai, prie kurių įsikūrusios kaimo turizmo sodybos.