Tokios mintys buvo gajos birželio 14-osios — Gedulo ir vilties dienos — renginiuose. Iš ryto Telšių geležinkelio stoties prieigose, prie paminklo tremties aukoms atminti, malda ir dainomis prisiminti ir pagerbti tremtiniai. Popiet Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje surengta konferencija Rainių tragedijos 80-osioms metinėms atminti, o vakarėjant įvyko šv. Mišios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Po jų padėta gėlių ir uždegta žvakučių prie paminklo „Trys kryžiai“.
Justina Lukošienė
Algirdas Dačkevičius
Prie paminklo, įprasminančio tremtinių likimą
Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė, prie paminklo tremties aukoms atminti vedusi minėjimą, sakė, kad neveltui jis stovi šalia geležinkelio stoties. Tai paminklas, kuriame telpa viskas: kančia, skausmas, viltis, mūsų gyvenimas, mūsų Lietuva.
Kai atminimo altorius skendėjo gėlėse ir buvo uždegtos žvakutės, žodį tarė Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas, kuris akcentavo, kad ši sukaktis žymi labai sunkius mūsų tėvų ir senelių išgyventus laikus. „Mes jau teisingai išmokome vertinti savo šalies istoriją, pagerbti tuos žmones, kurie kentėjo kalėjimuose ir tremtyje, kurių tūkstančiai atgulė Sibiro gulaguose, o išlikusių gyvų šeimose vis dar kraujuoja negyjančios sielos žaizdos“,— kalbėjo meras bei palinkėjo susirinkusiems džiaugtis laisvu ir šviesiu gyvenimu.
LR Seimo narys Valentinas Bukauskas pabrėžė, kad tremties minėjimo 80 metų yra mūsų istorijos kelias, pažymėtas tėvų, protėvių kančios. „Šiandien, kaip ir visais metais, matome riedančius traukinius, bet ne visada susimąstome, ką jie reiškė tiems žmonėms, kurie buvo išvežti į nežinią, kur jų laukė mirtis. Mes turime apie tai kalbėti, išsaugoti, kad mūsų augančios kartos galėtų savo vaikams perduoti tai, kas įvyko mūsų piliečiams, tėvams, protėviams, kad tai daugiau nepasikartotų“,— sakė Seimo narys.
Prelatas Juozas Šiurys kvietė visus susitelkti maldai bei priminė, kad neužmirštume savo šaknų ir atsimintume, kokia kaina dabar esame laisvi. „Aš vis pagalvoju, kiek reikėjo stiprybės šiems žmonėms, matant tokias kančias ir patiems kenčiant. Juos palaikė gyvas, nuoširdus tikėjimas Dievu. Tai didelė pamoka, kaip reikia mokėti aukotis, ištverti, turėti širdyje gyvą ir tvirtą tikėjimą, o Dievą mylintiems viskas išeina į gera“,— įtikinamai kalbėjo dvasininkas.
Prisiminimais apie tremtį dalinosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyriaus pirmininkė Adolfina Striaukienė. „Pirmoji pažintis su karu įvyko 1944 m. rudenį, kai tėvai bėgo iš namų į slėptuvę, bolševikams pradėjus bombarduoti Žemaitiją. Tuomet aš buvau penkerių su puse metų. Tėvas mane nešdamas prispaudė kojytę prie savo diržo sagties, aš labai dejavau ir sakiau, kad skauda, o jis tik sušuko: „Tylėk! Rusai bombarduoja!“ Tas prisiminimas išliko visam laikui ir tą koją dar ilgai skaudėdavo. Taip pat noriu prisiminti savo šeimos tragediją. Mano mamytės brolių šeimos gyveno už kilometro nuo mūsų ir jie taip pat bėgo nuo bombardavimo į savo slėptuvę, tačiau du mamos broliai bėgdami žuvo prie savo namų. Vienas iš jų buvo mano krikšto tėvas. Ir tada aš supratau, kad karas yra kažkas baisaus“,— su grauduliu balse prisiminė Adolfina Striaukienė. Ji palinkėjo gyventi ir džiaugtis kiekviena diena bei kuo daugiau melstis, kad mūsų visuomenėje neliktų susiskaldymo.
Telšių Vincento Borisevičiaus progimnazijos kapelionas Piercarlo Manzo kartu su šios švietimo įstaigos mokiniais, pagerbdami tremtinių atminimą, atliko keletą muzikinių kūrinių, o Telšių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremties aidai“ (vad. Milda Ulkštinaitė) dainavo dainas, kuriose įamžinta skaudi mūsų tautos istorija.
Konferencijoje — įsimintinų ir skaudžių įvykių aidai
Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos salėje, prieš prasidedant konferencijai „Rainių tragedija: atmintis gyva“, buvo galima pažvelgti į eksponatus, menančius žiaurią praeitį, kurios pėdsakai veda į 1941-ųjų birželio 25-ąją. Originalių eksponatų parodą parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė Regina Bartkienė ir Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja Alma Jankauskienė.
Renginį muzikine įžanga pradėjo tarptautinių konkursų laureatė Raminta Šukytė, O Vytauto Mačernio eilėraštį „Apmąstymai, skirti nukankintam draugui“ perskaitė Žemaitės dramos teatro aktorė Margarita Bladženauskaitė.
Žodį tarė renginio svečiai — meras Kęstutis Gusarovas, Seimo narys Valentinas Bukauskas, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė, o Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius Rainių žudynes pavadino „pragaro dirigentų“ darbu. Vyskupas paragino nuolat gilintis į krikščioniškąjį tikėjimą ir dažniau susimąstyti apie laisvės ir nepriklausomybės kainą.
Konferencijos dalyviams parodytas animacinis filmukas, paremtas tikrais Rainių tragedijos įvykiais. Jis labai pasitarnaus švietimo įstaigoms, ypač rengiant moksleiviams pilietiškumo pamokas.
„Rainių bylos tyrimo vingius“ aptarė krašto apsaugos ministras dr. Arvydas Anušauskas.
Jis pristatė savo tyrimų knygą „Raudonasis teroras“, kurioje rašoma jog „žudikai įvykdė svarbiausią SSRS NKVD vadovų reikalavimą, kuris galutinai buvo suformuluotas tik po dešimties dienų (1941 m. liepos 4 d. pasiūlymai): nepalikti nė vieno politinio kalinio“.
Ministras A.Anušauskas pasidalino per daugelį metų sukaupta faktine medžiaga, duomenimis apie šį, kruopščiai okupantų slėptą, nusikaltimą, kai Rainių miškelyje birželio 25 d. buvo žiauriai nukankinti kaliniai.
1941 m. birželio 22-27 d. sovietiniai okupantai, jausdami greitą galą, pradėjo masines Lietuvos gyventojų žudynes. Žudynės prasidėjo birželio 22 d. ir tęsėsi dar beveik savaitę. Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai — lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis tautiečių.
Ypač suintrigavo detalė, jog jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo naikinamos genocidinės bylos su vertingais liudininkų parodymais. Tik generaliniu prokuroru tapus Algimantui Valantinui, A.Anušausko iniciatyva nuspręsta tokias bylas saugoti amžinai.
„Lietuvos kariuomenės pasirengimą ginkluotai valstybės gynybai 1935-1940 metais“ nagrinėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos intituto dr. Vytautas Jokubauskas.
Kauno technologijos universiteto dr. Audronės Veilentienės tema — „Pirmosios sovietų okupacijos pasekmės Vytauto Didžiojo universitetui: ideologinė prievarta ir represijos“.
Savo pranešime A.Veilentienė atskleidė pirmosios sovietų okupacijos pasekmes Vytauto Didžiojo universitetui, akademinės bendruomenės narių atžvilgiu taikytą ideologinę prievartą ir represijas.
Pasak pranešėjos, Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu visos Lietuvos aukštosios mokyklos patyrė sovietizaciją, pasireiškusią ideologine prievarta ir represijomis. Pirmosios sovietų okupacijos metu ypač nukentėjo Vytauto Didžiojo universitetas. Buvo pakeistas universiteto statutas, pavadinimas ir studijų planai, galutinai panaikinta universiteto autonomija, uždarytos beveik visos studentų organizacijos ir Studentų atstovybė. Dar iki marionetinio Liaudies seimo rinkimų buvo suimti kai kurie dėstytojai ir studentų organizacijų vadovai, tačiau represijų apogėjus buvo 1941 metų birželio 14-ąją, kai vyko masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, per kurį nukentėjo ir universiteto bendruomenės nariai.
Kauno miesto muziejaus dr. Simonas Jazavita skaitė pranešimą „Žemaitijos strateginė reikšmė Vokietijos-SSRS karo ir Lietuvos antisovietinio sukilimo geopolitiniuose kontekstuose“, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dr. Darius Juodis — „Sovietų saugumo žinios apie ruošiamą antisovietinį sukilimą Lietuvoje“.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus dr. Aušra Jurevičiūtė, skaitydama pranešimą „Pirmosios sovietų okupacijos represijų atspindžiai Kauno muziejų ekspozicijose 1941-1944 metais“, pastebėjo: „Šiais metais sukanka 80 metų nuo sovietų okupacijos metu įvykdytų žudynių Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose, Papilėje, Kretingoje, Biržuose, Lankeliškiuose ir kt. bei pirmųjų masinių trėmimų. Šiems nusikaltimams atskleisti buvo įkurtas Raudonojo teroro muziejus.“
Pranešėja supažindino su pirmomis ekspozicijomis Vytauto Didžiojo karo muziejuje — „Raudonuoju kampeliu“ ir 1941 m. rugsėjo 20 d. specialiai įsteigto Raudonojo teroro skyriaus veikla, atskleidžiančia sovietų okupacijos padarinius Lietuvoje. Ji didžiausią dėmesį skyrė Raudonojo teroro Lietuvoje parodai, jos eksponatams ir kelionei po Lietuvą: Kauną, Vilnių, Telšius, Šiaulius, Panevėžį, Ukmergę, Marijampolę.
Konferencijai baigiantis, pranešėjams pateikta keletas klausimų. Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas Antanas Ivinskis pastebėjo, kad iš ministro A.Anušausko pranešimo galima susidaryti nuomonę, jog nesame nepriklausoma valstybė, nes buvo sunaikinti mūsų šaliai ypatingai svarbių genocidinių bylų dokumentai. Jis kreipėsi į ministrą A.Anušauską, Seimo narį V.Bukauską, merą K.Gusarovą, jog iki šiol Varnių krašte teisiškai neįvertintas karo nusikaltimas, kai 1944 metais Pavandenėje ir Nevardėnų kaime Kūčių vakarą, kažkam įskundus, rusakalbiai raudonosios armijos kariai sudegino sodybas.
1945 metų liepos 25 dieną Telšių apskrities Varnių valsčiaus Nevardėnų kaime NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareiviai ir NKVD Varnių valsčiaus poskyrio stribai, siekdami sunaikinti Vlado Montvydo būrio partizanus, vykdė karinę-čekistinę operaciją. Iš viso 1945 m. liepos 25 d. nužudyta ne mažiau 23 asmenų iš Nevardėnų, Pagirgždūčio, Siriškės kaimų.
Ministras į šį paklausimą konkrečiai neatsakė, o bendrai aptarė panašius to meto nusikaltimus mūsų šalyje. Kadangi A.Ivinskis neišgirdo visų atsakymų, todėl tikisi, kad Seimo nario V.Bukausko ir mero K.Gusarovo iniciatyva bus kreiptasi į Generalinę prokuratūrą pagaliau šiems karo nusikaltimams juridiškai įvertinti.
Apie 1941-ųjų metų birželio sukilimo įvykius ir skaudžiai suduotą smūgį raudonosios armijos kariams savo įžvalgomis pasidalino Genocido ir rezistencijos tyrimo centro neetatinis darbuotojas Alfredas Jonušas.
Konferenciją vedė istorikė Janina Bucevičė. Reikia pasidžiaugti dideliu įvairių institucijų vieningumu, prisimenant šią kraupią sukaktį. Svarbiai datai įamžinti Telšių kultūros centras parengė projektą „Rainių tragedija: atmintis gyva“. Iniciatyvą palaikė bei parėmė LR Kultūros ministerija ir Telšių rajono savivaldybė. Konferenciją suorganizavo Žemaičių muziejus „Alka“, prisidėjo Žemaitės dramos teatras, Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija, Telšių vyskupija.
Šaunuoliai jaunimas kad šitaip pagerbia tokius ivykius