Bijūnams sužydus — išgyvenimų atspalviai

Trumpas poetų stabtelėjimas po renginio — kaip ir bijūnų žydėjimas.

„O gėlės, didelės, gražias akis išplėtę“,— kažkada taip kalbėta poeto Vytauto Mačernio

Ieva Sigita Naglienė

Ir tokios įžvalgos po tokio sodraus birželio lietaus
Lekia birželis — žiedai po žiedų, jau ir bijūnai savin traukiasi, atsisveikina. Nori nenori — reikia budrumo, kad visą vasaros gražumą apimtum. Ypač džiugu, kad to grožio visumoje — ir atmintis, susitikimai ir skleidžiasi žodis — ir jį turi.
Į tokią stabtelėjimo ir prisiminimų šventę „Bijūnams pražydus“ — jau tradicinę, kurioje „palieka Žemėj ir širdy šviesiau“, kaip sako poetas V.Mačernis, susibėgta besibaigiant pirmajam vasaros mėnesiui. Bendrystei, artimai minčiai ir žodžiui susitikta Žemaičių kaimo muziejaus erdvėje. Visas vakarojimas — ir poeto genijaus Vytauto Mačernio 100-mečio minėjimas, ir emocijos, posmai, minčių dalijimasis. O juk buvo ką tik po tokio laukto vasaros lietaus! Reikia jį paminėti, juk viskas vyko gamtoje, žalumoje ir tokioje grožybėje — kažin kaip eina ir eina vidun…
Renginio iniciatorė ir vedėja Irena Daubarienė, pristatydama poezijos vakarą „Bijūnams pražydus. Su dedikacija poetui Vytautui Mačerniui“, gėrėjosi buvimo sykiu artuma, nulijusia liūtimi, tuo stebuklu, jog prisimename, rašome, kalbamės.
„Pasiilgome vieni kitų rankų, paveizėjimo, pašnekesio su bičiuliu, esame svarbūs, susitikimai — pradžia, giesmė. Kaip didelio medžio paunksmėje gali skleistis kiti medžiai, taip ir genijaus šviesoje oriai ir šviesiai skleidžiasi šiandien čia, Žemaičių žemėje, užgimstantis poetinis žodis. Šio mūsų vakaro bendra kūrybinė gija — kiekvieno kuriančiojo žodis, posmas — dedikacija poetui Vytautui Mačerniui…“ Regis, jau taip šventės pradžioje jos apmąstyta ir išsakyta.
Į bendrą džiaugsmą liejosi ir muziejaus šeimininkų žodžiai-linkėjimai. Kalbėdama Ingrida Vaitiekienė priminė, jog „bijūnas — įnoringa gėlė: pernai nebuvo pražydęs, o šiemet — jau baigia nužydėti. Sunku ištaikyti — pumpuras, bet vos tik saulė — jau ir pilnas žiedas.“ Vakaro skaitymus ir pašnekesius sujungė muzika bei daina-giesmė, atliekama brolio Piercarlo Manzo SDB. Beje, ties kiekviena įžanga į savo muzikinį kūrinį jis paskaitė ir Vytauto Mačernio eilių, pasidalijo atradimo džiaugsmu.
Unikalios esti skaitančio-kuriančio žmogaus stabtelėjimo minutės — tokia atvira akistata ne tik su savimi, šalia esančiu, bet ir su aplinka, kuri stipriai veikia. Atrodo, kad eiliuotas žodis, jautresnė įžvalga išjudino ir talpią — pilną gyvasties Žemaičių kaimo muziejaus erdvę. Gaivinančioje žalumoje taip suklego paukščiai, taip viskas įsijudino, kad žodis prisipildė naujų atspalvių — kitokios ir širdies pagavos. Net voveraitė užsuko — kaip teisėta šio vakarojimo dalyvė — ir žodis keistam judesy, ir mintis pasigavo naujų emocijų, ir tokia virpuliuojanti jausmo srovė kažin kur kvietė, lakdino, ir sukosi su vis čia pat čirenančiais paukščiais.

Skaitymai, garsai ir pažinimas
Kiekvienas renginio dalyvis — ir kitoks jo gyvenimas, savitas apmąstymas, ir vis kitoks jo santykis su kitu žmogumi, su dideliu, su jo gilumine įžvalga. Kanauninko Andriejaus Sabaliausko išgyvenimuose — talpus reginys iš poeto Mačernio skaitymų, iš šiųmečio susitikimo Plungėje per Poeto 100-ečio minėjimą, ir atminimai. Tokios išliekančios patirtys iš septynerių jo darbo metų tuose kraštuose, kaip sako kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, susitikimai su poeto Mačernio seserimi ir jo broliu, visai kitokie pašnekesiai, kitokia išgyvenimų emocija nei esame įpratę — ir „iš naujo gali atrasti ir matai kitokį gyvenimą.“
Poeto šimtmečio šviesoje prisiminti ėjimo, atradimų, tikėjimo, gyvenimo-dainos įvaizdžiai. Ir paties Andriejaus Sabaliausko kūriniuose suskambo gimtojo krašto, sugrįžimo motyvai, linkėta drąsos, šviesos ir meilės, prisimintas partizanų dainos posmas.
Viešnios iš Viekšnių Jūratės Norvaišienės išgyvenimuose taip pat žvilgsnis į Mačernio filosofines akimirkas, gyvenimo tikrovę bei jos pačios eilėraščių tiesa apie laiką, žydėjimo prasmę ir artumą.
Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės patirtyse — ir padėka esantiems, kalbantiems, ir tikrojo grožio — Mačernio pasaulio šviesa. Itin visko pilna poeto „Vizija“ — vis į atmintį vedanti, vis kitokių lemties pajautų prišaukianti, sugrąžinanti ir šių dienų žmogaus praėjusį laiką, artimų žmonių išsiskyrimo metą. Elenos eilėraščiuose gyva praeities akimirka, kalbančios senolių akys, daug pasakantys langai bei vis dar judantis buvęs laikas.
Birutė Lekavičiūtė pasidalijo Mačernio mėlynaisiais toliais, išgyvenimais, ilgesiu, paskaitė savo eilių.
Virginija Lapinskienė prisiminė savo mokytoją Onutę Balkevičienę, kuri paskatino ją rašyti, ir su džiaugsmu kalbėjo apie poeto Mačernio perskaitytus eilėraščius, jo įtaigą ir tikrumą. Itin Virginijai įsiminę Mačernio eilėraščiai apie gyvenimą, pavyzdžiui: „Gyvenimas — tai geidžiamas apsigavimas!/ O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį/ Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,/ Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!/ Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,/ Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!/ Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda./ Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“ Pasak Virginijos, ieškai minties — „ir va, čia apie mane, ir aš pasidžiaugiu, galiu taip ir aš pasakyti. Brangūs prisiminimai“.
Daiva Živatkauskienė labai įtaigiai perskaitė ne vieną Vytauto Mačernio eilėraštį — ir „Mano gyvenimas“, ir kiti jos skaityti eilėraščiai pynė įvairiausių sąskambių atminimus. Kaip sako Daiva, „Mačernis man — beribė meilė, dideli siekiai. Jis žemaitis, kitoniškas. Eini ir gera“. Jos pačios eilėse — žvilgsnis vidun, atleidimas, atmintis, įsitikinimas, kaip svarbu sustoti, tyliai išlaukti, eiti ir mylėti gyvenimą.
Laura Lu žvilgtelėjo į Mačernio Septintosios vizijos Antrąją dalį — 1942 metai — žmogus ir jo amžinybės nuojauta, nepakartojama įžvalga: „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų/ nešdamas karalių gėlę,/ O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“… Prisiminimai ir ženklai — Lauros Lu eilėraščiuose, gebėjimas priimti savo ilgesį ir ėjimas — skvarbiu žvilgsniu ir taikliu žodžiu.
Mačernio pasauliu ir jame įskaitytomis akimirkomis dalijosi ir Ilona Jonušienė, kilimo, kaip ji sakė, iš Barstyčių: „Visai netoli nuo Žemaičių Kalvarijos — istoriją apie poetą ir jo žūtį sužinojau anksčiau nei susipažinau su jo kūryba. Mes buvome kone visai vaikai Barstyčių vidurinėje mokykloje, kai lietuvių kalbos mokytoja kalbėjo apie Mačernį. Buvau ir namuke, ir buvo babūnėlė, prisimenu. Kai nuvažiuoju į tą pusę, visada Mačernį aplankau. Turiu porą jo eilėraščių — mėgstamiausių: „Paukščiai“ ir „Nėra laimės“. Ilona paskaitė ir savo eilių apie tikėjimą, klydimus ir atradimus, laimę su kažkuo būti.
Irena Daubarienė priminė, jog yra išsaugojusi mokyklos laikų atsiminimą apie savo laimę, perskaičius pirmą kartą Vytauto Mačernio eilėraščius. Iš draugės Linos ji buvo gavusi knygelę — įsimintiniausią! O tos knygos savininkė — lietuvių kalbos mokytoja Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Štai, kokie išskirtinai šilti atminimai… Ir Irenos posmuose — atmintis, istorija apie mūsų Telšius, mūsų žmones, mūsų šventes ir išgyvenimus. Iki ašarų sujaudinę neseniai matyto spektaklio „Karūna poetui“ (režisierė Laimutė Pocevičienė) epizodai — aktorės Liudos Lėverienės įkūnyta senolė — kiekvienam ir sava močiutė, bobutė, prosenelė. Ir pasidalinta tuo jautrumu, ir paminint savuosius.
Stepono Algirdo Dačkevičiaus, poeto, Rašytojų sąjungos nario, eilėraščiuose — visas mūsų pasaulis, jausminė didybė ir daiktų vertė, išsiilgtosios, anot poeto Mačernio, tos aukštosios akimirkos… Poezijos trupinėliai — ir didžiulė jėga, stiprybė, imanti iki gilumos. Toji poetinė žodžio augmė, apie kurią jis taip dosniai kalbėjo dalydamasis mintimis apie „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraštyje pasisakiusius bendraminčius, apie Vytauto Mačernio gyvenimą prabilusius, apie jo kūrybą ir esatį kalbančius, rašančius — pakelia, skatina, jungia. Pasak poeto Algirdo, pirmasis jo susitikimas su Mačerniu — tai akimirkos, kai Poetą jis atradęs per aktoriaus Donato Banionio eilėraščių skaitymus. Tai buvę 1972 metais. Labai artimas Mačernis dūšiai. Tiesiog visi ir paties poeto Algirdo Dačkevičiaus kūrybos ženklai — iš čia pat, iš mūsų — į mus, be jokios abejonės, savieji. Kad ir toks jo eilėraščių posmas: „Virš paliktų gyvenimų/ siūruoja balsai./ Skraidina kamanės/ į dreves/ šventadienio choralą“…
Ir štai — ne šventadienis buvo per „Bijūnų pražydėjimą“, bet šventė — dvasiai ir kūnui. Atminta, prakalbinta ir kalbėta. Su Vytautu Mačerniu — ir jam, su giesme-daina, savu atvirumu. Ir iš tikro niekada neišblės taip stipriai išjaustos Piercarlo Manzo SDB dainos, plėtojančios mintį ir jausmą. Paskutinė to vakaro daina — prancūzų kalba. Kaip jo paties pastebėta, „italų kalba tinkama muzikai, o meilei — prancūzų“, ir tokia — iš „Giesmių giesmės“, atminčiai ir ateičiai.
Dėkingi už akimirkas ir patirtis, jausmus, besibaigiant birželiui. Dėkingi už šilumą ir pasidalijimą — ėjimą keliais, kurie ir kitus veda.