Menininkės prof. Zitos Inčirauskienės paroda keliauja per Lietuvą

Prof. Zita Inčirauskienė.

Apmąstydama savo kūrybinį gyvenimo kelią, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytoja, menininkė prof. Zita Inčirauskienė savo 70 metų sukakties proga surengė parodų ciklą „Nauja — tai užmiršta sena“, kurių lokacijos vietos glaudžiai susietos su menininkės gyvenimu bei kūryba.

Donata Kazlauskienė
Komunikacijos specialistė

Dar pavasarį Telšiuose prasidėjusi parodos kelionė jau pabuvojo Klaipėdoje, o neseniai lankytojus susitikti pakvietė Anykščiuose. „Telšiai — vieta, kurioje praėjo svarbiausia ir ilgiausia mano gyvenimo, kūrybos ir pedagoginės veiklos dalis (paroda vyko VDA Telšių galerijoje), o Klaipėda — profesinės priklausomybės miestas — esu Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narė (paroda birželį pristatyta LDS Klaipėdos skyriaus galerijoje). Ir Anykščiai — mano širdies miestas, kuriame teko gyventi, čia praleidžiu dalį atostogų laiko, dalyvauju anykštėnų kultūriniame gyvenime“,— vardijo jai ypač artimus Lietuvos miestus prof. Z.Inčirauskienė.
Menininkė kuria tekstilę, kaligrafiją, į instaliacijas panašias kompozicijas, kuriose derina įprastas ir netradicines medžiagas, įvairią techniką (siuvimą, siuvinėjimą, spausdinimą, aplikaciją, dekalkomaniją, autorinį atlikimą) ir priemones (kaligrafiją, rastus daiktus). Dailininkė gilinasi į Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą, kuria literatūros palikimo, religijos, egzistencijos temomis.
Projekto pavadinimą „Nauja — tai užmiršta sena“ įkvėpė 2012-2019 metais pradėtas ir nebaigtas projektas „Buvimo žymės“, kuomet, keliaudama per įvairias vietoves, menininkė rinko įrašus, nuimdama juos frotažo technika nuo įvairių, daugiausia poilsiavietėse paliekamų įsiamžinimų — vardai, meilės prisipažinimai, miestai, miesteliai ir kita — įrėžtų pačia agresyviausia priemone — peiliu, vinimi…
Kita projekto kryptis fokusavosi į garsių kilmingų asmenybių palaidojimų epitafijas senųjų katedrų grindyse (Šv.Marijos bazilikoje, Gdanske, Šv.Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline, Rygoje ir kitur). „Fiksavau renesansui būdingais šriftais iškaltus akmenyse užrašus — asmenų titulai, pavardės, herbai ar intencijos… Manęs nedomino gilesni dokumentiniai faktai — dariau jų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir panašiai. Visus šiuos surinktus artefaktus sieja atminties tema — paliekamų pėdsakų ilgaamžiškumas, troškimas įsiamžinti“,— glaustai savo parodą apžvelgė menininkė.
Kita ekspozicijos dalis — instaliacija „Prisminimų kambarys“, kurioje toliau plėtojama atminties tema, pasitelkiant labai asmeniškus kasdienybės prisiminimus. „Meninėje instaliacijoje „Prisiminimų kambarys“ grįžtu į labai asmenišką, o kartu — visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš daugiau nei keturiasdešimt metų. Tačiau tai — ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti „readymade‘ų“, realių daiktų pagrindu, išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji Spoko knyga, ir vaikiška vonelė, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių — daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus, perkeliančius į laiką, kai derinau studijas su kūdikių auginimu… Apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta — visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu“,— atviravo prof. Z. Inčirauskienė.
Autorė savo parodą „Nauja — tai užmiršta sena“ Anykščiuose, Koplyčioje — Pasaulio anykštėnų kūrybos centre — pristatė liepos 23 dieną. Parodoje eksponuojami 25 grafitu, tušu ir aukso folija atlikti grafikos darbai bei instaliacija „Prisiminimų kambarys“. Kūrybinį projektą lankytojai kviečiami apžiūrėti iki pat rugpjūčio mėnesio. Renginio metu pristatyta knyga „Romualdas Inčirauskas. Nulipdytas gyvenimas“. Dalyvavo menotyrininkė, knygos sudarytoja dr. Danutė Zovienė.