Iš vasaros eilių: mokymai, pamokymai ir mokymasis — sykiu pažįstama artuma, su toliais

Šiųmečio Poezijos pavasario viešnia Aušra Kaziliūnaitė skaito savo eilėraščius prie poeto Vytauto Mačernio paminklo.

Ieva Sigita Naglienė

Pirmoji patirtis — su jaunųjų žodžiais: „kartais mes lipam aukštyn. Kartais leidžiamės“,— Aušra Kaziliūnaitė
Itin kirba žvilgtelėti į saulėtus vasaros posmus, kuriais poetai ne tik džiaugsmą ar skausmą surinkę, bet ir praeitį vedasi ateities keliu. Tokiose laiko akistatose galima įžvelgti ir jų pačių gyvenimo tiesą, ištakas, apibendrintą mintį, siekius, naujumo troškulį. Perskaityti eilėraščiai – paskata į artumas ir tolius, noras pajausti ir jaunosios kartos savastį. Viena iš šių dienų poečių — Aušra Kaziliūnaitė.
Aiškūs jos žodžiai: „būti žmogumi mokausi iš senų medžių/ iš geltonų paukščių/ paukščių/ tupinčių ant vėtros nulaužtų medžio šakų/ iš link jų lėtai sėlinančios laukinės katės/ jos snukutis nekantriai virpa/ būti žmogumi mokausi iš lietaus/ iš pietų vėjo/ ir to rūko/ to gražaus rūko/ paežerių pievose“ (2021).
Jos žmogus — bendruomenės, laisvos bendrumos — kitoks. Ir žodis mokausi — „būti žmogumi“ — skamba iš šių dienų, iš jaunystės, iš taip neseniai per Poezijos pavasario šventę girdėto autorės balso. Iš Telšiuose dalyvavusios poetės, filosofės Aušros Kaziliūnaitės poezijos! Taip užrašyta jos knygoje „Jūros nėra“, tokio naujo, šiemečio eilėraščių rinkinio — eilutės, skelbiančios taupiu kalbėjimu kasdienius veiksmus: netikėta, daug vaizduotės ir įsivaizdavimų, kitokio santykio su pasauliu. Būti, justi dabar, turėti — gyvas laikas. Yra likę kasdieniai žmogaus patyrimai: iki tikrumo, užmatymo, pažinimo, ėjimo pirmyn su atmintimi, su darna, suvokimu, jog yra taip pat pripažinimo trokštantis, šiandien esantis žmogus — laisvų žmonių balsu besiskelbiantis, tiems patiems šio ir viso pasaulio žmonėms. Nors daug kas ir kitaip, bet atsikartoja besimokančių būti eisenoje, ne vieno — ir visos laikmečio visuomenės laisvu nariu. Net tuomet, kai „mes nežiūrim vieni į kitus“.
Suprantama, jog tai stebina, bet sykiu ir sušildo. Skaitai ir nusistebi: per priešpriešą poetė pasiekia tikrąjį reginį: „šventa“, „visa tai nieko nereiškia“ — „ir tai vienintelė priežastis/ kodėl reiškia“. Juk rasime, tikrai rasime laisvo žmogaus kokią nors kryptį, jei dėl visko, ką darome, ir savęs tykiai klausime, kas vyksta. Viena po kitos mintis, vienas prie kito sakinys – ir dar viena kita eilutė iš eilėraščių knygos „Jūros nėra“ — atviras kalbėjimas: „jei nerimauji dėl to, kad/ nežinai, kuo nori būti/ atmink, kad/ mėnulis nakties danguje/ akmenys jūroje/ miškų pakraščiuose/ gyvenantys ežiai/ taip pat to nežino/ bet kaip gražiai ir paslaptingai/ šviečia mėnulis/ kaip gražiai jis/ nežino“. Tiesiog „būti žmogumi mokausi“ — Aušros Kaziliūnaitės eilėraščiuose esama daug mūsų, jaunų ir tikrų, tokių susilaikiusių dabartyje. Galima sakyti, visokių ir jaučiančių, skubančių ir pasirenkančių savo pasaulį, apmąstančių jį iš čia pat: „laukų gėlės/ didmiesčių kavinėse/ pamerktos limonado buteliukuose/ tai mes“. Įdomu nueiti į tokią kuriančią erdvę, smalsu — kaip gyvena jaunimas, kokie mes patys, galintys būti visokie, taip suvokiant, jog „mūsų liko nedaug/ bet niekada daug ir nebuvo/ tik virpėjimas žvelgiant į tolį/ tik šimtaakių elnių praminti miško takeliai“. Ir matome, turime išsakytą nuomonę: „Man patinka žmonės kurie pasitiki savimi/ kuriems atrodo kad tai ką jie daro kažką-tikrai-labai-reiškia, gal netgi kažką daugiau nei tai kuo užsiima visas likęs pasaulis“, „man patinka žmonės kurie manosi esą neišgalvoti“.
Pasak poetės, „ir esu — aš/ mąstanti, ar kas nors bent kada tikrai/ žinojo, ką nori daryti gyvenime./ ir yra upė./ yra juokas stiklainiuose, nuo neatmenamų laikų paliktas/ mūsų mažuose tamsiuose sandėliukuose, apipelijęs juokas.“ „yra paveikslai. yra paveikslai. yra paveikslai./ ir yra upė“. „tyla yra mūsų oda, ji priglunda“. „gal kai paklaidina, esi mažiau paklydęs, nei kai pats pasiklysti.“ Yra eilėraščiai, vedantys į laisvų žmonių būrį, į to būrio jauseną, į suvokimą, kada „bandai atsimerkti, kad galėtum šį tą pamatyti/ gal užfiksuoti/ nors jauti, kaip tai beprasmiška“— „mes dezertyruojam/ pamiršę, kad už laisvę reikia kovoti/ su savimi“. Taigi tokia kitokia ir tam tikrą bendruomenę sudarančių žmonių vidinė būsena, atvira, „čia visko tiek daug“ — ir reikia atsispirti, reikia gyventi.
Aušros Kaziliūnaitės eilėraščiai skelbia dabarties žmonių ėjimą, išėjimą, kai „visi vienas kitą aplenkia“ — daug judesio „pro šalį“, pasikeitimų, „nors jauti, kaip tai beprasmiška“, o „žmonės žydi iš liūdesio/ o vyšnios tiesiog žydi/ žydi žydi žydi/ jų žiedlapiai maišosi, ropinėja sienomis, kaip driežai/ kaišo liežuvius, lyžčioja mūsų veidus/ užsideda kuprines, eina į mokyklas, ten nieko neranda/ bet tai nesvarbu“. Nesvarbu? Ir tai — ir suprantama. Tokia samprata, jog „kažkaip reikia gyventi“.
Tokia, dabar šviežiai išgyventa, perskaitymų patirtis — iš dabarties, kasdienybės, iš skubesio link kažko — kitokio pasaulio žmonių, turinčių, ką pasakyti kitaip? Ir sakančių! Šiek tiek ir paimi — ir vis tas nerimas išsilaiko: realu, stipru, įtaigu — ir buvo kitaip. Ir toks savaip nuskambantis — lyg aidas, o gal liudijimas, „ir esu visi tie žmonės, kurie jautėsi menkesni už kitus žmones/ ir esu“. Ir kas toliau? Ir bus pažįstama artuma — su toliais, su pasikartojimais: „būti žmogumi mokausi“…

Antroji patirtis — „Žemaitīnā/Žemaitynai“ — iš naujausios V.Daujotės knygos
Jau ne viena mintis yra senų seniausiai įkritusi atmintin iš Viktorijos Daujotytės žemaitiškai ir bendrine kalba skelbtų eilėraščių. Džiugu, kad autorė visą žemaitiškai eiliuotą savo išminties lobyną sudėjo į visumą — žemaitiškos lietuviškos poezijos rinkinį-sutelktinę „Žemaitynai“ (2021).
Kaip sako Brigita Speičytė, „Žemaitynai“ yra tarsi tokios kultūrinės sėklos, kurios gali per raštą išsisėti ir įsiveisti šiuolaikiniame pasaulyje, jei tik ne ant tako, o švarioje žemėje.“ Be to, „Žemaitynai“ aiškiai patvirtina, kad poetinė kalba yra patikimas būdas pratęsti namų sutartį: savų namų, savų ribų, savojo saiko, atskirų savų žmonių gyvenimus — visa, ką galima pakartoti ir pasikartoti. Pasak pačios poetės, „kryžius prie kelio,/ kaip ženklas žmogaus gyvenimo, —/ gal tas viskas iš žemaitynų./ gal tas viskas ir yra žemaitynai —/ gimti, gimdyti, gimusius išmaitinti“. „Viską žmogus tik/ vaizduotėje turėti tegali, kai kas nors/ iš toli grįžta, sako, kad apie Lietuvą ten/ niekas nėra nė girdėjęs; na ir ką, gal ir aš/ apie juos nieko, bet juk tas netrukdo/ būti — kiekvienam pagal savo būdą“.
„Rašiau žemaitiškai, jausdama norą tai daryti.“ „Perrašiau bendrine kalba; lieku prisirišusi prie perrašų. Ir prie seno žemaičių vardo — Daujotė“,— tokie pačios autorės pastebėjimai. — „Kiek tad žmogus gali atsiminti,/ garsus, balsus, mintis“, „žodžiais bandau atsiimti, ką praradau.“ „Balsas, jei jį girdi ir su juo kalbi, dvigubas; dvibalsis kalbėjimas. Kai pradedi girdėti, jei net paukščius ar vėją medžiuose, pradedi kalbėti“,— tokios pamokos iš Viktorijos Daujotytės kūrybos, kaip ji pati sako, paaiškinimai, pasiaiškinimai. Arba — tiesiog tokia „vasara ir vasara dabar man čia, kur vis dar pareinu“… „Ir keistis reikia turėti iš ko“ — „Girdėti giliau nei matyti, girdėti nematomą, nebematomą“. Juk „ko tik gamta neprikuria, ko tik žmogui/ neparodo, tik žvalgykis, klausykis,/ mąstyk, žodžiais pavadink, prie savęs/ prisitrauk, prisijaukink.“ Tiesiog – „kaip negreit žmogus supranti,/ kad viskas yra taip, kaip turi būti“. O „laikas nesunaikina to, iš ko pats auga,/ tik aplimpa kokiais popieriais/ ir saugo, laukia, kol gims, ateis,/ supras, ko reikės, susiras.“
Iš tikro labai daug tokių stabilių, pamatinių įžvalgų „Žemaitynuose“. Kaip poetė V.Daujotė sako, „Seno laiko tonas labiau epinis nei lyrinis. O norėjau tos iliuzijos, to prigimtimtųjų namų balso, motinos kalba kalbančio-pasakojančio apie gyvenimą. Žemaitīnā,— pasigirdo lyg ir netikėtai. Pasigirdo ir įsitvirtino“, arčiausiai: „či, palei tus kalnus ī bovis/ didėlē tunkos gīvenėms — kap/ kuoks knėbždėlīns.“ „Vasara ta iki pat širdies, ir viskas/ taip arti arti,/ kad rodos nė nesiklausai, o viską girdi“.
Ir girdime tuos namiškių — moteriškus ir vyriškus balsus, tuos jų pamokymus, atmintis, ir yra kitaip. Ir pasak poetės V. Daujotytės užrašytųjų, svarbu „vienas kito neužmiršti“: „jie kur gera pasakā,/ tā tas pasakīts ė ī pasaka,/ kap rats unt pateptuos ašīs,/ tėk pajodini, ė jau sokas.“ Yra atmintis ir patirtis: „Žolė, žiūrėk, jau ir žalia,/ o nuo kada ir nebemačiau,/ viskas yra kaip žolė,/ ir gyvenimas žmogaus,/ nematai, kad eina, nejauti,/ kaip auga, užauga,/ o praeina viskas,/ per ašaras nespėji/ nei pasidžiaugti.“ „Tėvo pamokymą prisimenu: stokis prie medžio, prie drūtesnio,/ prisiglausk stipriai, saugokis, kad iš/ nugaros kas neužpultų, rankom vis/ kažkiek apsiginsi, jei ir niekas nieko,/ prie medžio apsiraminsi, kaip ir/ apsaugotas, kaip ir ne vienas“ — „sakau sau, viskū šėrdie turiekis“…
Šiam sykiui sukrito tokios vasaros eilės iš perskaitymų, iš poezijos — juk „nei žmogus nėra žmogus be kito gyvo, nei/ gyvulys be žmogaus“,— kaip sako poetė Viktorija Daujotytė-Daujotė. Nėra tik vienas — ir „kartais mes lipam aukštyn. kartais leidžiamės“ — ištarta ir Aušros Kaziliūnaitės, iš šiandienos, iš jaunųjų, nuo aš — iki mūsų. Ir esame su artuma ir toliais, su pamokymais ir išmokimais — savu gyvenimu skelbiantys savuosius, atmintį ir tikėjimą laikantys — šiandienos ateičiai ir su kitais, pavieniui ir būryje.