Neseniai Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos duris pravėrė Audronė Girdzijauskaitė — Lietuvos teatrologė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Į Žemaitijos sostinę ją atvedė jaunystės prisiminimai.
Algirdas Dačkevičius
Viešnia, džiaugdamasi pagražėjusiais Telšiais, savo kelionę pradėjo nuo Karolinos Praniauskaitės bibliotekos, kur direktorės pavaduotojai Vidai Urnikienei įteikė savo knygų „Atminties šuliniai“ ir „Audronė Girdzijauskaitė: bibliografijos rodyklė, 1956-2019“.
Ypač šilta jos dedikacija bibliotekai „Atminties šuliniuose“, kur autorė rašo: „Su didžiausiu malonumu dovanoju šią knygą, po 70 metų apsilankiusi Telšiuose, nuostabaus miesto šviesos centrui — Karolinos Praniauskaitės bibliotekai.“
„Atminties šuliniai“ — tai biografinis romanas apie epochą, apie sutiktus žmones. Autorė atgaivina jaunystės, studijų metų laikų Maskvos teatriniame institute prisiminimus. Jos teigimu, tai buvo įdomūs ir prieštaringi proto valymosi ir brendimo laikai, vadinamoji „atlydžio“ epocha, kuri reiškėsi visose gyvenimo ir kūrybos srityse. Autorė ją patyrė, gyvendama Maskvoje ir Vilniuje.
Audronė Girdzijauskaitė 1963 m. baigė A.Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. 1964-1973 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros grupėje (nuo 1967 m. — Menotyros sektorius). 1973-1982 m. Vilniaus universitete dėstė teatro istoriją. 1983-1988 m. dirbo Lietuvos konservatorijos Muzikos teorijos laboratorijoje, 1988-1990 m. — Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1990-2002 m. — Kultūros ir meno institute. Nuo 2002 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute, nuo 2003 m. — vyriausioji mokslo darbuotoja. Nuo 1995 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 2004 m. Lietuvos muzikos akademija); docentė (1996). Mokslinių tyrimų pagrindinės sritys: teatro istorija ir teorija, scenografija, lėlių teatro menas, Rytų teatras.
Parašė monografijas „Kazimiera Kymantaitė“ (1983), „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje“ (2013), „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ (2015), skyrius knygoms „Lietuvių teatro istorija: 1929-1935“ (knyga 1, 2000), „Lietuvių teatro istorija: 1935-1940“ (knyga 2, 2002), „Lietuvių teatro istorija: 1970-1980“ (knyga 3), „Teatro režisūra Baltijos šalyse“ (Teātra režija Baltijā), „Ibseno suvokimas Lenkijoje ir Baltijos šalyse“ (Ibsen Reception in Poland and the Baltic Nations, visos 2006), „Adomas Jacovskis“ (2008), „Lietuvių teatro istorija: 1980-1990“ (knyga 4), „Lietuvos teatras“ (Lithuanian theater, abi 2009), atsiminimų knygas „Atminties salos“ (2008), „Laiškai žiūrovams“ (2009), „Nutolę balsai“ (2011), eilėraščių knygą „Pro langus“ (2018), biografinį romaną „Atminties šuliniai“ (2020). Parengė knygas (straipsnių autorė ir sudarytoja): „Jonas Jurašas“ (1995), „Lėlė ir kaukė“ (1999), „Amžinoji klajūnė“ (2004); apie pianistę A.Dvarionaitę, „Jurgis Fledžinskas“ (2008), „Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys“ (2017). Apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2018).
Audronė Girdzijauskaitė mielai pasidalijo su bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikiene savo prisiminimais, aplankė bibliotekos skyrius, o, žvalgydamasi pro skaityklos langus po Telšių miesto tolumas, tarė: „Gražiai gyvenate…“
Nenuostabu, kad teatrologė paprašė palydėti į Žemaitės dramos teatrą, kur ją maloniai sutiko ir apie šios įstaigos istoriją papasakojo teatro programų organizatorė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė. „Visada malonu pabendrauti su intelektualiu žmogumi prie kavos puodelio Teatro kavinėje, žodis po žodžio paskambinome režisierei Laimutei Pocevičienei ir susitarėme susitikti su ja kitą vizito dieną“,— sakė Vida Urnikienė.