Tokį ir kitokių samprotavimų apie žemaičius, Žemaitiją ir šio krašto oreivius buvo galima išgirsti atvykus į Žemaičių kultūros draugijos pirmininko ir ilgamečio Telšių aeroklubo vadovo, lakūno-instruktoraus Stasio Kasparavičiaus knygos „Žemaite ir“ knygos pristatymą.
Algirdas Dačkevičius
Žemaitija dingo iš žemėlapių, žemaičiai — iš Valstybės registro
Kaip pastebėjo renginio vedėja Raimonda Kasparavičiūtė, ši knyga tarsi pratęsė pirmosios tėvo knygos „Žemaitija — paslapčių žemė“ idėją. Ji baigėsi tokiu sakiniu: „Žemaitija buvo, yra ir bus“.
„Mes mylimę savo valstybę, visą laiką kovojome už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau dėl Žemaitijos yra padaryta klaidų. Ji pradingo iš Europos žemėlapio, o žemaičiai — iš Valstybės registro. Tą klaidą reikėtų ištaisyti, kad Europos Sąjungos žemėlapyje vėl matytume Žemaitiją“,— sakė S.Kasparavičius.
Jo antrojoje knygoje yra pateikta argumentuotų iliustracijų: 1520 m. išleistame vidurio Europos žemėlapyje pirmą kartą atskirai parodyta Žemaitija ir Lietuva, ji pažymėta ir 1743 m. Europos žemėlapyje, o netrukus — 1778 m. — ir istoriniame Lietuvos žemėlapyje.
Profesorius Juozas Pabrėža pastebėjo, kad kiekviena tauta remiasi į tris kūlius (liet. — akmenis): istoriją, papročius ir kalbą. Žemaičiai turi puoselėti visus tuos kūlius, ypač trečiąjį — kalbą. O kad žemaičiams neįveikiamų dalykų nėra, liudija taiklus posakis: „Jei žemaitis užsispirs, tai į debesį įspirs“. Garbiam svečiui iš Šiaulių antrino telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas, pastebėjęs, jog žemaičiams nereikėtų net kelti tokio klausimo, kad jie yra, o pirmiausia atsibusti turėtų Lietuva. Jis padėkojo S.Kasparavičiui už didelį darbą, puoselėjant žemaitiškumą, o kantrų tikslo siekimą palydėjo savo tėvo išmintingu posakiu: „Kai eini, veizėk, i nueini“.
Pirmoji meilė — aviacija
S.Kasparavičius prisipažino, kad nuo mažens jį traukė pažvelgti į žemę iš aukščiau, tai karstydavosi po medžius ir žvalgydavosi po apylinkes. „Nuo šeštos klasės jau žinojau, kad būsiu lakūnas“,— sakė knygos autorius, net 52 metus vienaip ar kitaip susijęs su aviacija.
Žvelgdamas iš paukščio skrydžio, jis pamilo Žemaitiją, vadindamas ją savo antrąja meile. S.Kasparavičius Telšių aeroklube skraidė nuo 1964 metų, aštuoniolika metų vadovavo šiam klubui, kuris buvo vienas iš geriausių mūsų šalyje.
Knygoje rašoma: „1987 m. Telšių aerodrome vyko 18-asis Pabaltijo sklandymo čempionatas. Čempionate dalyvavo 21 sklandytojas iš Lietuvos, Latvijos ir Žemaičių sklandytojų komanda — iš Telšių aviacijos klubo“. 1988 m. pavasarį surengta Lietuvos sklandymo rinktinės treniruočių stovykla, 1989 -aisiais — „Žemaitijos taurės“ sklandymo varžybos. Tai tik keletas faktų iš turiningos aeroklubo veiklos istorijos.
Telšių amatų mokykla — sklandytuvų gamintoja
Pasak S.Kasparavičiaus, daug kas nustemba išgirdęs, kad tarpukario Lietuvos laikais Telšių amatų mokykloje buvo pagaminta keletas sklandytuvų. 1935 m. „Mūsų kraštas“ pranešė, kad Telšiuose įsteigta pirmoji sklandymo stotis Lietuvos provincijoje. Ta proga Lietuvos aeroklubas Telšių amatų mokykloje užsakė pastatyti tris sklandytuvus „T-1“, kurie sėkmingai skraidė. Buvo įgyvendinama ir dar planuojama įgyvendinti ne vieną gerą telšiškių oreivių iniciatyvą, bet jas realizuoti sukliudė 1940-ųjų sovietinė okupacija.
Sklandytojų veikla atgaivinta 1957 metais. Su ja ypač susieti trys iniciatyvūs telšiškiai: A.Pumputis, V.Žilevičius ir T.Bergas.
Žemaičiai oreiviai — pirmųjų gretose
Lietuvos oreivystės istorijos ištakų reikėtų ieškoti Žemaičių žemėje. Vien ką reiškia pasaulinio garso Kazimieras Simonavičius su savo unikaliu veikalu „Didysis artilerijos menas“, gyvenęs XVIII a. ir kilęs iš Raseinių krašto. Šalia jo kitas įžymus XIX a. pradžios bajoras nuo Grinkiškio — Aleksandras Griškevičius, sukūręs garsųjį garlėkį. Transatlantinius lakūnas Steponą Darių ir Stasį Girėną literatūroje įprasta vadinti sparnuotais lietuviais, tačiau jie yra žemaičiai — pirmasis nuo Judrėnų, o antrasis — nuo Vytogalos. Atlantą perskrido ir kitas žemaitis Feliksas Vaitkus.
S.Kasparavičius iš šių laikų lakūnų prisiminė žemaitį nuo Kaltinėnų krašto Jurgį Kairį, ore ir po tiltais atlikusį neįtikėtinus akrobatinius triukus, o didžiausiu šiandienos autoritetu laiko lakūną aviakonstruktorių Vladą Kensgailą, garsios Švėkšnos bajorų giminės palikuonį. Jis kino filmui „Skrydis per Atlantą“ sukonstravo skraidančią „Lituanica“ kopiją. Aviakonstruktoriaus išminčiai priklauso ir sukurtas 8 vietų keleivinis lėktuvas. Geru žodžiu paminėtas ir Jonas Juknius, net du kartus apskridęs pasaulį.
Pastarasis dalyvavo knygos pristatyme ir kukliai tarė keletą žodžių, nesureikšmindamas savo skrydžių, o viską priskirdamas palankai susiklosčiusioms aplinkybėms. Prie jo prisijungė ir V.Kensgailos sūnus Darius — irgi lakūnas, savo kalboje daugiau aptaręs ne savo, o tėvo nuopelnus.
Renginį pagyvino „Čiučuruko“ jaunieji atlikėjai, liejosi bandonijos ir smuiko melodijos, o visiems, ypač seneliui — knygos autoriui — labai buvo miela klausytis savo anūkėlės Evos žemaitiško pasakojimo — tiesiog plaukte plaukiančio per gausiai susirinkusių žemaičių ir jiems prijaučiančių salę.