Pokalbis su VĮ Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio gamtotvarkos specialiste Edita Lydiene.
Algirdas Dačkevičius
Miškininkystė — šeimos profesija
Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė Edita Lydienė — žemaitė, kilusi iš Plungės rajono.
Baigusi tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete ekologijos studijas, ji kurį laiką darbavosi Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, vėliau su šeima pargrįžo į Žemaitiją, kur Žemaitijos nacionalinio parko direkcijoje dirbo ekologe. Kita jos darbovietė — Plungės rajono savivaldybės administracija, kur taip pat dirbo ekologe.
Po šalies miškų urėdijų pertvarkos E.Lydienė buvo pakviesta dirbti į naujai suformuotą įmonę — Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninį padalinį, kur nuo 2019-ųjų metų sausio pradžios pradėjo dirbti gamtotvarkos specialiste.
Editos sutuoktinis Ramūnas Lydis — irgi studijavo miškininkystę. Šiuo metu jis — Žemaitijos nacionalinio parko direktorius.
Svarbiausia — įvairiapusė miško harmonija
Pasak E.Lydienės, jau dvidešimt metų valstybiniai miškai Lietuvoje sertifikuojami pagal nepriklausomos organizacijos — Miškų valdymo tarybos Forest Stewardship Council (FSC) sertifikavimo sistemą. Vienas iš standarto, skirto miškų tvarkymo vertinimui Lietuvoje, reikalavimų — biologiškai vertinga negyva mediena turi būti saugoma natūralioje būklėje.
„Sveikas miškas — tai ne tik žaliuojantys ir dailūs medžiai. Sveikame miške ypač svarbūs tuščiaviduriai, apaugę kempininiais grybais stuobriai, pilni uoksų ir drevių sausuoliai, ar paskutinę gyvastį atidavę virtuoliai.
Kodėl kirtavietėse paliekama ši negyva mediena? Kodėl plynoj kirtavietėj palikę nupjauti 4 m aukštyje riogso stuobriai? Visa ši negyva mediena yra labai svarbi miškui, mažiausiems ir dažniausiai nepastebimiems jo gyventojams — tūkstančiams įvairių mikroorganizmų gyvenamoji aplinka, maistas, slėptuvė.
Kada negyva mediena tampa biologiškai vertinga? Ar kelmai, smulkios šakos ir kitos kirtimo atliekos vertinga negyva mediena? Tikrai — ne. Ant kelmų įsikuria tik 5 proc. kerpių bei medienos grybų rūšių, lyginant su stambiais sausuoliais, stuobriais ar virtėliais (dr. Žydrūno Preikšos duomenimis). Mokslininkų nuomone, vertingiausia negyva mediena yra stambi, daugiau kaip 20 cm skersmens, nepriklausomai nuo medžio rūšies.
Kasmet nepriklausomi auditoriai uoliai tikrina, kaip ir kiek miškininkai palieka vertingos negyvos medienos plynose biržėse. Visuose valstybinių miškų plynose biržėse taikomas tas pats reikalavimas, net ir ūkiniame miške. Bendras paliekamos biologiškai vertingos stambios negyvos medienos kiekis turi sudaryti bent 5 kub.m/ha. Kirtimo metu susidarančios miško kirtimo atliekos gali būti pašalinamos ūkiniais tikslais. Visa vertinga negyva mediena paliekama. Jei nėra pakankamo kiekio negyvos medienos, paliekami papildomi medžiai, kurie ateityje natūraliai virs negyva mediena.
Ypač svarbu paminėti, kad, laikydamiesi standarto reikalavimų, miškininkai kiekviename VĮ Valstybinių miškų urėdijos regioniniame padalinyje privalo palikti natūraliam miško vystymuisi ne mažiau kaip 10 proc. nuo viso regioninio padalinio valstybinės reikšmės miškų ploto. Į šiuos paliekamus vadinamuosius natūralios būklės miškus patenka kertinės miško buveinės, valstybiniai gamtiniai ir regioninių bei nacionalinių parkų rezervatai, saugomų paukščių rūšių veisimosi vietos, „Natura 2000“ teritorijos, telmologinių (pelkių) draustinių miškai. Taigi miškų ūkinė veikla nevykdoma Telšių regioniniame padalinyje 10,2 proc. valstybinės reikšmės miškų ploto. Tai sudarytų apie 6 tūkst. ha, kai Telšių regioninis padalinys valdo 59,6 tūkst. ha.
FSC miškų tvarkymo sertifikatas garantuoja, kad miškuose laikomasi griežtų aplinkosaugos ir darbų saugos reikalavimų. Taip užtikrinama miškų apsauga ir sveikas bei vientisas ekosistemų atsikūrimas. Visi valstybiniai miškai Lietuvoje yra sertifikuoti, tai patvirtina 26 sertifikatai — daugiau nei 1 milijonas ha valstybinių miškų, kuriais gausiausias Telšių regioninis padalinys“,— išsamiai aptarė bene svarbiausią savo veiklos barą Edita Lydienė.
Regioninis padalinys — vienas iš „Natura 2000“ lyderių Lietuvoje
Pasak E.Lydienės, Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ saugomose teritorijose nustatyti žemės, miškų ūkio veiklos apribojimai gerina retų ir nykstančių rūšių, natūralių buveinių apsaugos būklę. „Šienaujame net 156 ha natūralių pievų, kad neužželtų mišku, prižiūrime 23 ha pelkių, iš kurių įspūdingiausios Gaudupio ir Velėnijos, esančios Platelių girininkijoje, „Natura 2000“ pirmaudami tarp kitų šalies regioninių padalinių“,— sakė E.Lydienė.
Gamtotvarkos specialistė pastebėjo, jog labai svarbi sritis — komunikacija ir šviečiamasis darbas. Nuo 2021-ųjų metų netoli rekreacinių objektų, saugomose teritorijose, kur vykdoma ūkinė veikla, įrengiami informaciniai stendai su išsamia informacija, kodėl ir kokiu tikslu tai daroma.
„Regioniniame padalinyje turime 34 rekreacinius objektus, kuriuose daugiausiai atliekami einamieji darbai: be žolės pjovimo, miškininkams tenka ir kopti nevalyvų lankytojų paliktas šiukšles, dirbti kitus darbus. Šiais metais galime pasidžiaugti suremontuotu Aukštojo tyro telmologinio draustinio (Rietavo savivaldybė) apžvalgos bokšteliu. Visiškai jis bus atvertas lankytojams kitais metais. Bus sutvarkytas ir gyventojų pamėgtas lankyti Lopaičių pažintinis kompleksas — jau rengiamas jo atnaujinimo techninis projektas“,— sakė E.Lydienė.
Įdomybių kupina veikla — retų rūšių miške aptikimas ir stebėjimas
Pasak E.Lydienės, pavojingai nykstant rūšims, išleista nauja Lietuvos raudonoji knyga. Nors anksčiau nykstančių ir dėl to saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių daugėdavo, šįkart jų sumažėjo net keletu šimtų. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad rūšys atsikūrė. Pavojingai nykti pradėjo, todėl į Raudonąją knygą įrašytos kai kurios paukščių rūšys, pavyzdžiui, gerai žinomos kurapkos. Savanoriškai miškininkų saugomi ir suopių lizdai.
Gamtotvarkos specialistė pastebėjo, jog vienai tiriamąjį darbą būtų sunku įveikti, todėl pagrindiniai jos talkininkai — girininkai. Drauge su jais miškuose rastos retos rūšys suvedamos į Saugomų rūšių informacinę sistemą (SRIS).
Regioniniame padalinyje daugiausiai saugomų gyvūnų rūšių galima pamatyti Ubiškės girininkijos „Žvėrinčiuje“. Dabar čia gyvena 14 stumbrų — 6 iš jų atvežti iš Panevėžio apskrities, kur gyveno laisvėje. Džiugu, jog rugpjūtį pastebėta patelė, vaikštinėjanti su atvestu jaunikliu. Rugpjūčio pabaigoje iš remontuojamo Kauno zoologijos sodo į Žvėrinčių atgabentas dvejų metų stumbras Kaukis. Patinas įkurdintas mažesniame voljere, todėl lankytojai galės juo džiaugtis bent dvejetą metų, kol bus remontuojamas zoologijos sodas. Smalsuolių laukia ir būrys apuokų voljere, jauki lūšis, iš medžio stebinti lankytojus. O kur dar danieliai ir muflonai, tiesa, baikštoki, todėl ne visiems pavyksta juos išvysti. Žolę rupšnoja senosios veislės kumelaitė tarpanė su Žemaitukų veislės ristūne.
Gera naujiena — visų pamėgtas meškinas Timofėjus (Timas) jau atgavo savo kailio gaurus ir sustiprėjo, išgydytas nuo parazitų, todėl smaližius vėl pasiruošęs džiuginti lankytojus, ypač vaikus.
Pasak E.Lydienės, kad būtų gera jaustis visiems miške — ir žmogui, ir vabalėliui — tuo turi rūpintis ne vien miškininkai. Į mišką turime ateiti kaip į savo antruosius namus — pagarbiai atverti jo duris ir elgtis apdairiai bei atsakingai, jokiu būdu nepaliekant po savęs nedorybių šleifo.