Ruduo — aidas ir to, kas buvo, yra, įsigali

„Akys klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma“,— Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Ateinančios mintys — su Mačernio „Rudens sonetais“
Žarsto, kaskart vis smarkiau rudenis vėjas, kilnoja lapus, spėriai nešdamas poeto Vytauto Mačernio šimtmečio aidus — „Raudoni, gelsvi, išblyškę/ Supas lapai — negyvi drugiai“. „Tykiai lašina vystantis klevas/ Šaltą miglą ant lango“. „Vakaro sutemos mėlynai pilkos“. Turime tokią ne vieną laiko akimirką, kuri eina ir eina kitokia, ir įsigali. Nueinančios mintys, nutolę džiugesiai — ir vis tik kažkas pasiliko, ko negebi pamiršti. Suprantama, tiek, kiek patys pajėgiame išbūti sykiu, pasidžiaugti kažkuo, pasigauti tikrąją žodžių, vaizdų, palikimo prasmę — esame, galbūt ir stipriau „ateinančiam rytui iš naujo“. Pabyra gyvenimo citatos — tikrosios, ilgesnės, su gamta: kas įvyko ir vyks, prasitęs.
Rugsėjo aidas yra pats įvairiausias — jis vis dar iš vasaros, iš trapesnio išmanymo. Ir pats, dar tyliai prisimindamas, įsibuvęs, būsi prasitaręs, kad to ar ano pasiilgai, intensyviau gėrio ar artumo geradarystes pajutęs, sugebėsi būti. Svarbiausia suvokti, kas vyksta pačiame žmoguje, kas jo erdvėje ir kas jį ištinka. Galų gale, kokie kasdienybės aidesiai neduoda ramybės, kas jungia gyvenamą pasaulį su visa mūsų vienuma, su išgyvenimų patirtimis. Pridurtina ir tai, jog daug kas įgimta, bet kiekvieno akims — ir visuotinis pasaulis. „Paprasčiausia būtų sakyti, kad kiekvienas supratimas vyksta to, kas jau suprasta, kontekste, ratu (visumos ir dalies, dalies ir visumos santykiai)“,— pasak Viktorijos Daujotytės. Ratu — ir sukamės, ir rudenio karuselėje su reginių, žvilgsnių, garsų ir pojūčių atsikartojimais. Eilėraščiuose ir prozos žiupsniuose rudeninės gamtos atbalsiai itin saviti: rimtis ir tykesys paima viršų, sluoksniuojasi ilgesys, priglunda nežinia, o akiraty — ir liūdesys. Galbūt ir dėl to, kaip poeto Mačernio soneto žmogus teigia, dėl to kitokio pajautimo, dėl asmeninio sumišimo, dėl dvejonių, tikrųjų ir neišsiaiškintųjų, yra painiau: „Mano siela šiandien sunkiai serga,/ Degdama vienatvės liūdesio karščiu./ Aš nemoku jai palengvint vargo,/ ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.“
Poeto „Rudens sonetuose“ — ir susimąstymo, įtaigos, aiškumo ir klausimų, bauginančios nežinios esama. Dominuoja laikinumo, meilės, kūrybos, bendrystės, visuotinumo idėjos. Žmogui pažįstamas nutolimo laikas, juntama išėjimo, kitokio vaidmens laikas, atsietas laikas nuo stipresnių vidinių pajutimų. Prisiminkime savuosius, tiesiog rudenėjančios gamtos išjautimus ir Mačernio žmogaus abejonės bus geriau suprantamos. Kiekvienas rudens posmas — ir aidas į mūsų pačių įprastas ir kiek kitokias kasdienybės savastis. Visada ruduo yra pasvarstymų metas, liūdnumas, tyla. Tiesiog — „Ruduo. Jau ilgesio gėlė/ Auksiniais lapų tonais žydi,/ Kaip paskutinis vasaros sudie/ Prieš atsisveikinimą didį./ O melsvuma dangaus švelni,/ Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,/ Neradusi širdy/ Kaip atminimas lieka.“ Tas pasilikimas — tas visa ko aidas, tie lakoniški vaizdai sueina į vienokią ar kitokią mintį, susikaupimą. „Rudens sonetuose“ daug reginių iš to, kas atsiliepia, dėl ko sopa. Pasak V.Daujotytės, „patirtys yra įsirašiusios“. „Su egzistenciniu taku, su jo daugkartiškumu sietina ir filosofinės lyrikos sąvoka, svarbi Mačerniui. Taip, filosofijos ir lyrikos atitikimai, būties klausimai, į kuriuos nėra galutinių atsakymų. Bet filosofija jų tikisi vienkarčiu baigtinumu, o lyrika saugo daugkartinį grįžimą prie to paties, atvirumą neatsakomiems klausimams. Mačernis gana tiksliai išreiškia šią situaciją: „Aš klausiau kunigų ir filosofų —/ Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai./ Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:/ Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Lyrikos filosofija — ir iš sopėjimo, liūdesio, ilgesio. Kūno trascendencija, staiga prisiminus ką nors svarbaus, jaudinančio, net iš tolimos praeities. Šilumos banga prasideda kūne, gal labiausiai juntama krūtinės srityje, kaklo slanksteliuose,— virpulys iki pirštų galiukų. Patirtis daugiakanalė ir daugiaklodė“,— tokios V.Daujotytės mintys iš jos knygos „Žemės keleiviai. Mačernis“, 2021 metai, tokie šiemečiai užrašymai. Aidu pareinantys išgyvenimai — iki skaitytojo.
Kasdien kur nors einame, judame — juda ir poetinis laukas, judesy mūsų mintys, judantys aidai iš kažin kur apie gyvenimą. Atitikimas ir prieštara — sykiu su visomis šviesos-tamsos jėgomis. Nėra lengva. Pagalvoji ir apie tai, kas buvo kadaise — žiū jau ir perėjimas į kitokią formą arba vos girdimą atsikartojimą. Ruduo keičia ir mūsų kalbėjimą — tarsi į žodžius susieina jausmai patykomis — iš patyrų, iš pažado, prisėlina mintys, patausotos, bet tankiai aprėpiančios viską. Toks grįžtančio atsiminimo aidas — pereinantis, susiliečiantis ir traukiantis esančius-nesančius. „Mes nežinome kam, bet gyventi,/ Kurt ir juoktis pasauly — puiku;/ Nes ir tai, ką mes esam iškentę,/ Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu“,— tokio nepaliaujamo pažinimo keliu ir eikime, ir sykiu su poeto Mačernio žodžiu, su rudeniu. Keliu, kuris veda į išsipildymą — mūsų pačių siekių.

Žvilgsnis į pasilikusį-esamą rudenį
Neįmanoma rudenį nusitolinti nuo Žemaitės — per gilus jos gamtos užkalbėjimas, per stiprus žmogaus pajautimas. Kiek beskaitytum, kaip į jos vaizdus bežiūrėtum — tiek gyvasties, kad visada sustabdo, į skubantį pasibeldžia. Į kiekvieno žodžio kvietimą atsiliepi — praeities aidas susijungia su dabarties aidužiu — ir abu yra atsiliepiantys. Turi kažin kokią apčiuopiamą, vidinę savastį — iš tautos, iš gimtosios, iš savos žemės. Žemaitė savo prozos žodžiu ilgainiui sukelia kitokius jausmus, įsirašo savotišku eilėraščiu — kaskart stipresniu nutikimu ir nebepaleidžia dvasine šiluma. Norisi tą rudens regimybę, jo savotiškus skambesius supinti ir su rašytojos rudeniu, ir su kitų poetų, iš to paties pašalio, posmais. Pernelyg arti visa tai — išpasakota, pajausta, juntama ir jungiama.
„Per tą visą balsų mišinį“,— kaip sako Žemaitė, ir pažįstame, ir pasisaviname. Įdomus jos įstebėtas ruduo — gyvas, tikras, palyginamas. Šiam kartui — jis iš menkiau žinomų, iš rečiau perskaitomų autorės kūrinių — tiesiog pasikartojant tai, kas užrašyta. Pirmasis žvilgsnis, kaip rašytojos sakoma, „Tikras atsitikimas“: „Tanki migla kybo ant dangaus. Stora rasa guli ant velėnos, dirva ir kelias patižę ir purvuoti. Saulės nė balso nematyti; jos šviesa vos tik persimuša per tirštą ir miglotą orą. Pilkavo dangus, pilkavo miškai, pilkavo žemė, pagaliau ir gyvi daiktai pilkavo.“ „Rudeniop tankiai atsitinka tokios dienos, neleidžiančios toli regėti. Užtai ausims duoda visą valią toli toli girdėti, nes tokiame ore visi balsai garsiau skamba: žmogaus balsas, gyvulio bliūvimas, piemenėlio birbynė, paukštelio čiurškavimas — maišosi su atgarsiais ir darosi kažin koks sumišęs ūžesys.“ Suprantama, jog tai atmintis — kiekvienam sava, kiekvieno apie ką nors kita sakanti. O juk šito ir reikia, kad rudenys mus vestų-nuvestų savais takais, kad apsistotų ties savojo gyvenimo aidu, kad jį girdėtume esantį su savaisiais. „Per tą visą balsų mišinį,— Žemaitės įstebėta,— aiškiausiai persimuša garsus bažnyčios varpų balsas. Jų skambėjimas, liūdnas ir graudingas, šaukė į padanges, skelbė visam pasauliui, jog šią ašarų pakalnę apleido viena vėlelė.“ Ir tokių patirčių esama — ir tai mes išgyvename. Atrasdami-palikdami — tokia mūsų gyvenimo kelionė.
„Rudeniop,— anot Žemaitės. — Saulelė kas rytą vėliau tesikelia, kas vakarą anksčiau gulasi. O dienovidžiu tankiai rūkas užsistoja už šviesos, tarytum pavydėdamas saulės spindulių, žemei neleidžia nė pasišildyti. Taip pat debesys, gainiojami vėjo iš vieno pakraščio dangaus, kyla, ūžia, lekia, lydami viduriu dangaus, ir vėl nukrinta kitame pakrašty. Vienas ką tik nušniokštė; rodos, ir vėjas nusiginė. Nepaspėjo saulelė spyktelėti, beveizint ir vėl vėjas beatgenąs tuo pačiu keliu kitą. Tas vėl šniokšdamas taip pat pylė savo lietų. Kiekvienas nuo savęs drėkino ir drėkino iškaitusią per vasarą žemelę.“ Tai va — kiek kalbos, kiek jos grožio, kiek mes turime turtų — kiek savųjų… Rudeniop… Visa tai imta iš Žemaitės knygos, jos apsakymų, išleistų 2000 metais. Skaitykime — ir žodžių užteks, ir apie orą kalbėsime susikalbėdami. Ir Žemaitę atminsime — šie metai yra jos atminimo, jos pasikarojimo laikas.
Krypsta žvilgsnis — ir aidas laikosi. Taip jau yra: regime, atmename, girdime. Poeto Vytauto Stulpino „Tolymėse“, išleistoje 2013 metų knygos puslapiuose, esama visokio laiko — ne tik rudens. Bet labai dažnai skaitančiojo išgyvenimų nuotaika, kaip sakoma, pasigauna rudens esatį — taip natūraliai ji į esmę įsiprašo. Kad ir tokiuose susimąstymuose — sykiais, kai „Pasiveja pėdos“: „Kaip spengia laikas,/ viskas praeina, nelengva įžiūrėt,/ ar tebesi./ Truputį paspartinai žingsnį,—/ nešmenė apsunko/ ir veja/ į kitą nostalgijos pusę./ Neseniai pakrantė buvo pilna,/ grojo smulkiai banguotas smėlis.“ „Kiek tamsuota,/ kiek sykių skardėjo,/ kad akys jau nebemato.“ O juk būna „Žvilgsnis ir keletas žingsnių“ — toks pajutimas arba, arba „Sakinys be ilgųjų balsių“… „Tolymės“ — juk „Be pastangų/ paveldėjai peizažą.“
Žvilgsniai — ir perskaitymai, esamybė — ir vėl kažin dėl ko pats esi suklūstantis, su aidu ir pats tame aidėjime, susišaukiantis ir su kitu. Poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Staktose“, iš 2004 metų skelbiama, kad vis tik dar yra, yra „Prieangis“ — „Sudilusi sklendė/ seniai nesaugo/ tavo prieangio, tik voras durų plyšį/ be skrupulų užleidžia palikuonims,/ o vabalėliai, kaip anuomet,/ nė per colį nesukdami iš savo tako,/ pakimba vis platėjančiam voratinkly.“ Nė per colį nesukdami iš savo tako — juk turime, turime tokių, neišjudinamų, iš savųjų vietų nepaleidžiamų, tikrųjų dalykų… Niekaip iš jų aido — ir prisileidžiame. Ir suprantama, kad „Visai, visiškai ne naujiena,/ kad tavo vardas nesensta,/ kad pats neši savo naštą/ nuobodžiai link protėvių kalno.“
Ir gerai, kad judesy — vis judesy. „Durstinėjamas iš skiaučių/ eini nejausdamas,/ kad kažkas naują/ skiautę prisiuvo./ Visai ne palei tavo skonį./ Prunkšteli rudenys,/ ir tie tiek skiaučių neturi./ Bet ir gerai —/ nesigretina vienspalviai./ O tu su rudeniu/ ir gulinėji, ir šmirinėji.“
Trupinį dar verta pasiimti ir iš šiuomečio „Poezijos pavasario“ — naujausios poezijos šaltinio, gaivumui ir stiprybei. Pavyzdžiui, Violeta Šoblinskaitė Aleksa sako, jog „Visa, kas netelpa/ į mūsų regėjimo lauką,/ galima neigti —/ ir niekas už tai nenubaus./ Vien tiktai skausmo/ nepavyks nusivilkti lyg drabužio,/ kurį sutepei ar išaugai.“ Apie rudenį — ir poeto Alfonso Bukonto eilėraštis: „Tave pasivijo lapų liūtis./ Paskambinti — kam? Ir kam — parašyt?“ „Ne pergalės geiski — siek atsilaikyt!“ Ir poeto Gvido Latako susimąstyta: „ką sėsim rugsėjį?/ tu — kojos diegulį/ aš — ilgesį savo“. Beje, šalia visos tos išminties — ir priminimai apie išėjusius-esančius: šiemet Marcelijui Martinaičiui — 85-eri. Kaip sako, Valentinas Sventickas, „…Lyg kažkas turėtų sugrįžti…“
Niekada ir niekas neprišoka, neįsitveria tik šiaip sau — esame lydimi, esame saugomi, esame turintys ką atsiminti, su kuo persimesti vienu ar kitu žodžiu, žvilgsniu. Žmonėms reikia bendrystės, žmonės turi išbūti savos žemės metų laikus, išgyventi jų tolumas ir artybes. Kiekvienas aidas, kokio stiprumo jis būtų, yra kviečiantis. Poetai, rašytojai saugo tuos pagavimus, su savimi nešasi ir dalijasi — kad prisimintume, o beprisimenantys — ir kitaip atsiliepiame. Ruduo — apmąstymų metas, skaitymo laikas ir perskaitytųjų gyvenimų įvykis, turintis galią, savo aido prasmę. Kuo daugiau išgirsime tikrosios sielos balsų, tuo stipresni būsime, ne tik sau, bet ir šalia kitų — ir kitiems.