„Zuikos padūkėlio“ autorius atsisveikino su šlepetėmis ir įsispyrė į batus

Susitikimuose su Vytautu Račicku vaikai mielai bendrauja ir įsigyja rašytojo knygų. Redakcijos archyvo nuotr. 2018 metai, kai nesiautėjo pandemija ir netrūko artumo.

Rugsėjo 30-ąją Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje rengiama tradicinė Knygų mugė. Tradiciškai joje dalyvauja Lietuvoje vienas populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių penketuką, Vytautas Račickas. Šįkart į Telšių knygų mugę jis atsiveža dvi naujas knygas.
JUZULIO ISTORIJOS — taip vadinasi naujas Lietuvos vaikų pamėgto autoriaus kūrinys, o jo pagrindinis herojus (kaip žinote, ilgai rašęs „Šlepetės“ serialą) avi išties neplyštančiais batais, nes keliauja iš vienos etnografinės vietos į kitą ir moka visomis tarmėmis kalbėti. Aukštaitijoje pasakotojas Juzulis kalba aukštaitiškai, Žemaitijoje — žemaitiškai ir t.t. Beje, žemaitiškos šnektos knygoje bene daugiausia — Juzulis atsiduria ir Klaipėdoj, ir Plungėj, ir Telšiuos, ir Šilalėj.
„Vaikams tai ne tik egzotika, bet ir gera proga susipažinti su lietuvių kalbos dialektais, kurie labai gražūs. Gaila tik, kad kai kurios tarmelės (biržiečių, kupiškėnų) jau benykstančios. Sykį vienoje Kupiškio mokykloje vaikų paklausinėjau, kaip kupiškėnai vadina karvę, mergaitę, stalą, ratus ir t.t. Norimų atsakymų negavau. Vadinasi, kupiškėnų šeimose jau nebe kupiškėniškai kalbama“,— apgailestauja rašytojas.
Vytautas Račickas pažymi, kad „tarmės yra savotiškos mūsų bendrinės kalbos maitintojos. Jei ne visomis spalvomis žaižaruojantys dialektai, gal mūsų literatūrinė kalba būtų pilkesnė“. Ir prisimena, kad „dar studijų metais aistringas dialektologas Aleksas Girdenis yra sakęs, kad tarmę turintys autoriai yra laimingi — jų stiprus kalbos jausmas, o žodžių maišas — be dugno. Dar tikino, kad jokia mada negalima pamiršti savosios tarmės. O gimtajame krašte tinka ir net labai gražu tik tarme su vietiniais bendrauti — nei gėda tai, nei sarmata. Ir čia pat įspėjo: jeigu per egzaminą tarmiškai prabilsit — išvarysiu! Autoriaus nuomone, tie tarmiški žodžiai skaitytojui neturėtų būti kliuvinys. „Jų nedaug, tik dialoguose. Na, o jeigu ir nesupras, atsivers žodynėlį knygos pabaigoje.
Šią novelių apysaką sudaro 27 nuotaikingi pasakojimai. Kiekviename — vis kitas Juzulis. Net ir kitaip vadinamas. Vienur jis Juzulis, kitur — Juzė ar Juzupas, trečiur — Jazapukas. Tekste skaitytojas taip pat aptiks ir vieną kitą karaimų bei jidiš kalbų sakinį.
„Dialogus į žemaičių tarmę išvertė mano mieli bičiuliai Algirdas Dačkevičius ir Kostas Pivorius, kursiokė palangiškė Silva Kondratienė. Į dzūkų — Vilniaus dzūkulis Juozas Žitkauskas. Prireikė ir daugiau konsultantų. Visiems tariu nuoširdų ačiū“,— prisipažįsta Vytautas Račickas. Ir priduria, kad „tarmė tekstą tik pagyvina, daugiau tikrumo suteikia. Kitur — priverčia nusišypsoti. Vis dėlto, istorijos, pasakojimai, įvykiai ir smagūs nutikimai knygoje svarbiausi“.
Kita knyga — TIKRAS VYRAS. Skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Ji skaitytojui padės susivokti, regis, labai paprastame dalyke — kur tikras vyriškumas, o kur menamas. Ir ką reiškia būti vyru netgi tada, kai esi dar vaikas.
Pradėjom nuo batų — batais ir baikim. Užmeskim akį į vienos pikantiškos istorijos siužetą. Veiksmas vyksta internate. Juzulis, keršydamas jį nuskriaudusiam Ilgšiui, naktį atsikelia ir prišlapina jam į batą. Tik jam ir vėl nepasiseka. Batas buvo ne Ilgšio, o mokytojo.

Apie autorių:
IBBY Lietuvos skyrius apysaką „Šlepetė“ išrinko geriausia 1996 metų knyga vaikams. 1998 metais už apysaką „Zuika dar gyvas“ paskirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, o 2003 metais — trečioji trilogijos dalis pelnė rašytojo Vytauto Tamulaičio premiją. 2011 metais romanas jaunimui „Baltos durys“ įvertintas Vaikų literatūros premija. Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros (LATGA-A) duomenimis, Vytautas Račickas — vienas populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių penketuką.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.