Spalio 31-oji visam gyvenimui įsimintina telšiškiams Petronėlei ir Bonifacui Ročiams. Jie prieš 60 metų sumainė sutuoktuvių žiedus, tad rytoj švęs savo deimantines vestuves. Tačiau svarbiausia, kad to simbolinio deimanto atšvaistai persismelkė per jų vaikų ir anūkų gyvenimus.
Algirdas Dačkevičius
Iš varinės monetos, bet auksą pranokę žiedai
Petronėlė ir Bonifacas Ročiai susipažino kaimo šokiuose, kai merginai tebuvo 14, o vaikinui 18 metų. Petronėlė, augusi aštuonių vaikų šeimoje, turėjo vyresniąją seserį, kurios be mažosios sesers palydos į šokius neišleisdavo, tai ir eidavusi kartu. Tačiau netrukus Bonifacas išėjo į armiją, o grįžo kaip tik, kai Petronėlė 18 metus ėjo. Kitą dieną po pilnametystės jaunuoliai susituokė. Žiedus, pasidarytus iš varinės kapeikos, saugo iki šiol.
„Taip dailiai buvo padaryti ir nušlifuoti, kad niekam nė į galvą nešovė mintis, jog jie ne auksiniai“,— šypsodamasi pasakojo Petronėlė. Vyrą moteris vadina laimėtu „aukso puodu“: „Visą gyvenimą buvo supratingas, darbštus, pagarbus, galantiškas“.
Paklausta, ar dažnai pykdavosi, Petronėlė tik nusijuokė ir pasakė, kad ir dabar pykstasi, tik dėl niekų — mat vairą per greitai sukioja, daiktą vieną kitą ne į vietą padeda, tai dar kokia nors nereikšminga smulkmena užkliūva… O Bonifacas tik ramiai žvelgia į nenuoramą žmoną ir šypsosi sau pro ūsą: „Tegul…“
Sutuoktiniai vaikams visada akcentavo, kad gyvenime svarbiausia yra mokslai, mat patys dirbo sunkiai, mokslų aukštų nebuvo baigę. Kelių statybos valdyboje Bonifacas autokranistu išdirbo 35 metus. Su didžiuliu autokranu statydavo tiltus. Petronėlė dirbo dantistės kabinete sanitare, kur tikrai, pasak moters, nebuvo lengva.
Seneliai didžiuojasi anūkais ir proanūkiais, kurie noriai tęsia šeimoje puoselėjamas tradicijas. Kasmet dieną prieš šv. Velykas vaikaičiai renkasi pas bočius kiaušinių vašku marginti. Kviesti ir raginti nereikia, visi žino, kada, kur ir pas ką atvažiuoti. Atsiveža kiaušinių, savo vaškavimo priemonių ir visi draugiškai susėdę margina. „Vaškuotojų“ ratas vis plečiasi, mat anūkės atvažiuoja jau su savo vyrais. Emocijų, pokalbių, klegesio, juoko pilni namai.
Bonifacas sakė, kad turi dar vieną tradiciją — raugti kopūstus. Tai daro tik šeimos vyrai. Kai iš namų išlėkė savi vaikai, prikibti suskato žentas Kęstutis, dabar — ir anūkas Jokūbas į talką atskuba. Visi žino savo darbus: kuris morkas tarkuoja, kuris pjausto kopūstus, ima kačanus ir ruošia žaliavą čečkavoti, kuris juos smulkina, o kuris jau muša, gardina spanguolėmis, kmynais ir druska. Visų darbai atsakingi, visi ir dirba išsijuosę. Gražu žiūrėti, kaip vyrai darniai triūsia, ir kaip skanu valgyti tai, ką su meile pagamina. Pasak pašnekovo, moterys čia nereikalingos, nes tik sugadinti gali: druskos „neatitropyti“ ar panašiai. „Kopūstai išsilaiko stiklainiuose net po kelerius metus“,— sako Bonifacas.
Apie tai, kas nepamirštama
„Prisimenu savo koncertus, kuriuose visada dalyvaudavo tėvai. Užaugau, tėvai klausosi jau vaikaičių koncertų, žiūri spektaklius. Niekuomet nepamiršo ir sūnų. Petrui baigus Leningrado (dabar — Sankt Peterburgo) artilerijos mokyklą, tėvai sėdo į „Žiguli“ ir skubėjo sveikinti jo. Nakvynę palapinėje Rusijos pievose ir dabar vyriausias sūnus su jauduliu prisimena, nes tai buvo prisiminimų, raminimų ir patarimų naktis.
Kitas sūnus tarnavo armijoje Borisove — tėvai lėkė pas jį snieguotą ir šalčio kaustomą žiemą. Ne tušti — prisidėjo pilną bagažinę patalų, kad nebūtų šalta mašinoje miegoti, nepamiršo ir maisto kelioms dienoms“,— apie tėvų dėmesingumą savo atžaloms pasakojo dukra Jūratė Beržinienė.
Jaudinanti akimirka: kai vienam iš sūnų, susirgus osteomielitu, grėsė kojos amputacija, tėvai fotoateljė užsakė nuotrauką visu vaiko ūgiu — atminčiai, jei kojos netektų. Tačiau neeilinės asmenybės, pasišventusio savo darbui ir talentingo gydytojo Vytauto Purlio dėka koja buvo išsaugota ir „tarnauja“ iki šiolei. Kitas atvejis, tėvams „padovanojęs“ ne vieną žilą plauką, kai kažkas pranešė, jog paskendo jų vaikas. Tuo metu sūnų nebuvo namuose. Grįžo vienas, antras, galiausiai trečias… Visi gyvi ir sveiki.
„Mama visada „auklėjo“ liežuviu, o tėtės užtekdavo ir žvilgsnio. Nors keletą kartų esu ir aš paragavusi „beržinės“ košės. Buvo už ką, neužaugau dėl to blogesnė. Kai pati esu mama, suprantu, kaip kartais įskaudindavome tėvus ir kaip neatsakingai elgdavomės. Netoli namų buvo keletas pelkėtų vietų, apaugusių meldais. Mes, gatvės vaikai, tose pelkėse pasidarydavome labirintus ir iki išnaktų tenai siausdavome. Ir kaip nenuskendome, kaip nesusižeidėme, nežinia. O kai augi su trimis broliais, tai pasitaiko ir statybvietėse besikarstant suplėšytų, po to slepiamų suknelių, ir dviračių lenktynėse nubalnotų kelių.
Mama savo išskirtiniu kruopštumu, tvarkingumu, organizuotumu sau lygių neturi, o tėtės kantrybės, ištvermės, darbštumo užtektų mums visiems. Pavydėtinas mamos akies tikslumas, o tėtės „3D matymas“. Mama daug mezgė, siuvo, persiuvo, taisė, puošė mus visus, niekada neišleisdavo į darbą tėtės nesužiūrėto, neišlygintais, nesutvarkytais rūbais. O tėtė, didysis anekdotų pasakotojas, rankų lenkimo nugalėtojas, drožinėti įvairius dirbinius iš medžio galėdavo be perstojo. Drožybos paslaptis atskleidė, medį prakalbinti mokė šviesaus atminimo tautodailininkas Adolfas Gedvilas“,— pasakojo Jūratė.
Vaikai vienu balsu tvirtino, kad tėvai labai norėjo, kad jų atžalos gerai mokytųsi, įgytų aukštąjį išsilavinimą. Į tėvų susirinkimus mokykloje visada eidavo tėtė, didžiavosi, kai vaikus giria. Jūratė ir šiandien prisimena bendrą tėvų ir vaikų susirinkimą ir skvarbų tėčio žvilgsnį, kai auklėtoja pasakė, jog visos klasės mergaitės pabėgo iš pamokos. Žinoma, grįždama namo, sulaukė pelnytų priekaištų ir pamokymų.
„Mokydamiesi mokykloje, ne vien gerų naujienų parnešdavome. Už „nuopelnus“ tėvai auklėdavo žodžiu, nes „vytės“, pakabintos ant durų staktos, namuose nebuvo.
Jausdavau tvirtą tėvo žodį. Matydamas jo darbą prie kelių ir tiltų statybos, pats ne vieną vasarą kartu dirbau. Ir šiandien jaukūs tėvų namai primena, kaip mama reikalavo kas antrą dieną dalintis su broliu namų ruošos darbus ir palaikyti švarą ir tvarką. Visada tėvai norėjo, kad jų vaikai neišsiskirtų iš kitų bendraamžių, „eitų“ kartu su mada. Prisimenu, kai man aštuoniolikos metų proga tėvai padovanojo portfelį, vadinamą „diplomatu“. Tada buvau nepralenkiamas, o tėčiui kainavo pusnaktį stovėti eilėje prie tuo metu buvusios universalinės parduotuvės, kad nupirktų deficitinę prekę“,— prisiminė sūnus Petras.
„Įspūdingi“ buvo ir tėvo „reidai“ per pažymių knygutes… Ir visada, kai atsirasdavo koks trejetas (5 balų sistemoje)… Atsimenu, paims, pavartys, pasirašys ir, giliai atsidusęs, nueis… Aš užmiršdavau net kvėpuoti… Bet tas atodūsis paveikdavo labiau už kokį moralą. Oi, kibdavau vėl mokytis“,— pasakojo Bonifacas jaunesnysis.
„Jie labai didžiavosi tuo, kai per visuotinius mokyklos susirinkimus keletą kartų eidavo ant scenos pasiimti padėkos raštų. Tėtė pasakojo, kai laikiau stojamuosius egzaminus į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, jis tomis dienomis net vairuodamas špygą laikydavo, kad pasisektų“,— šypsodamas prisiminė sūnus Virgilijus.
„Kai tėvukas statė ūkinį pastatą, tai tik po darbo ir „prie lempos“. Vieną kartą užsimaišė skiedinio, tai kol sunaudojo, kad nesustingtų, ir rytas atėjo. Išgirdo, kai moterys į darbą pradėjo eiti. Ko gero, į „Masčio“ fabriką. Jam irgi jau į darbą reikėjo“,— didelį tėvo darbštumą prisiminė vaikai.
Užaugus atžaloms, daug kas pasikeitė. Bet tėvai iki šiol augina įvairias daržoves. Tėvas retkarčiais jas į turgų nuveža. Bet vien tam, kad susitiktų savo bendraamžius, buvusius kolegas ir pabendrautų.
Pasak dukros Jūratės, kunigo kanauninko Jono Bučinsko suteiktas Santuokos sakramentas ir išsaugoti priesaikos žodžiai „visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“ tėvams „nerūdija“ ir vis dar galioja ir galios. O gyvenimas nesiklostė taip, kad nereiktų ištarti „atsiprašau“, „atleisk“, „nepyk“, „esu kaltas“. Tarpusavio supratingumas nešė džiaugsmą ir palaimą.