Miško ritmas skamba santarvėje su medžiu

Telšių girininkijos girininko pavaduotojas Zenonas Rutkus.

Apie 30-metį miškininku dirbantis Zenonas Rutkus mišką vertina gaspadoriška akimi, nes giria gyvena savo gyvenimą, atseikėdama naudą žmonėms, tarsi mirdama ir vėl prisikeldama savo žaliuojančiomis viršūnėmis. Svarbiausia įsilieti į gamtos ritmą ir būti to ritmo harmoninga dalimi.

Algirdas Dačkevičius

Per girininkiją — beveik pusšimtis kilometrų
Zenonas Rutkus — alsėdiškis, nemažai metų darbavęsis po Plungės krašto miškus ir apie 11 metų besidarbuojantis Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Telšių girininkijos girininko pavaduotoju.
„Telšių girininkija gana didelė, tačiau joje valstybiniai miškai sudaro apie 30 proc. Privatūs miškai įsiterpę į valstybinius, todėl, norint nukakti nuo Akmenės pakraščio iki Žarėnų, reikia sukarti apie 40 kilometrų“,— sakė Z.Rutkus.
Telšiškiams gerai žinomos miškininkų iniciatyvos, kviečiant visuomenę į talkas ir sodinant įvairias progines giraites. Tikra atokvėpio oaze tapo Germanto ir Ilgio ežero pažintiniai takai, ypač telšiškiams leidę atsikvėpti, siaučiant koronavirusinei infekcijai. Rūpintis jų priežiūra priklauso Telšių girininkijai. Gerai, kad yra atsakingas asmuo, tai ir šiukšlės tvarkomos, žolė pjaunama, o medžių šakos nugenėjamos ir į takus nesiveržia. Būtent saugomos teritorijos pareikalauja ir specifinio ūkininkavimo jose.
Z.Rutkus pasidžiaugė, kad miško mažiau iškertama negu jo priauga, todėl kai kurių žmonių samprotavimai apie be saiko kertamus medžius, neturi jokio pagrindo.
Telšių girininkijos girininkas Egidijus Kęsminas patenkintas savo pavaduotoju. „Tai žmogus, mylintis savo darbą. Reikalui iškilus, jis mielai pagelbėjo ir kitai Regioninio padalinio girininkijai“,— sakė girininkas.
Jam antrino ir šio padalinio vyriausiasis miškininkas Arvydas Jokužys. „Žemaitiškai galiu pasakyti, kad girininko pavaduotojas, pradėjęs darbą, visuomet mato galą. Jis yra ūkiškas ir puikiai sugeba bendrauti su žmonėmis“,— sakė A.Jokužys.

Lūšys „veržiasi“ iš Raudonosios knygos
Z.Rutkus nuo mažens žavėjosi medžiokle. Būdamas šešiolikos metų, tapo varovu, o sulaukęs pilnametystės, ir šautuvą užsikabino. Jis užsiminė apie retus gyvūnus girininkijoje: žino jūrinio erelio lizdavietes, ne kartą ir baltąjį kiškį yra matęs, o lūšys, pasak jo, jau veržiasi iš Raudonosios knygos. Jis praėjusiais metais girininkijoje pastebėjo jų ketvertą. Šie plėšrūnai ypač puola stirnas. „Kartą iš medžioklės bokštelio stebėjau, kaip trejetas lūšių atlydėjo šešetą elnių“,— pasakojo Z.Rutkus. Girininko pavaduotojas mano, kad Lietuvoje skelbiama lūšių statistika nėra tiksli — jų dešimteriopai gali būti daugiau.
Į urėdiją užklysta ir vilkai, bet jie didesnių eibių nepridarė. O šernus labai pakirto Afrikinis maras. Jeigu jų anksčiau buvo sumedžiojama apie 100, tai dabar — vienas kitas.
Pasak pašnekovo, labai priviso kanopinių žvėrių, kurie niokoja želdynus. Nuo jų girininkija ginasi repelentais.

Keičiasi laikai — keičiasi ir žmonės
Z.Rutkus pasidžiaugė, kad girininkijoje buvo išvengta gaisrų, žmonės tampa atsakingesni ir neniokoja rekreacinių objektų. Jis su kartėliu prisiminė atvejį, kai vienoje poilsiavietėje prie Platelių buvo nulupta ąžuolinė lenta su užrašu „WC“ ir prikalta prie medžio su nuoroda į ežerą. „Visokių žmonių esama, juk nesena praeitis, kai atsirasdavo tokių, kurie kryžius pjaustė. Bet apskritai žmonės sąmoningėja“,— sakė Z.Rutkus.
Telšių regioninis padalinys, vadovaujamas Romualdo Zebčiuko, visuomet skatina Telšių girininkiją paremti geras iniciatyvas. Miškininkų ir žurnalistų dėka šlama Spaudos giraitė — vienintelė tokia Respublikoje, o girininkijos vadovai per Spaudos dieną padeda sodinti medelius.