Praeiviai ir jų erdvė

„Vidunakčio veidrodžių gelmėj
Subanguoja visi pasauliai,
Kuriais praeita…“ — Janina Degutytė

Ieva Sigita Naglienė

Atpažinti atminties eisenoje
Suprantama, jog pirmų pirmiausia praeivis ar praeiviai yra žmonės, kurie pro šalį praeina. Tokia išsyk stabtelėjusi akimirka, pažini, užsilaikiusi, pripažinta, nes gyvos emocijos, arba savaime išnykusi priešprieša. Ir vis tik tuose praėjimuose — kažin ko pradmė, pajautimas, galbūt ir lemties mirksnis. Tiesiog natūralus „juslių budrumas“,— pasak Vydūno. O juk esti praeities itin reikšmingos, simbolinės, sutelktos iki poezijos ar istorijos, nepralėkusios pro šalį. Laikas ir erdvė, jų išgyvenimai, ėjimo-praėjimo signalai irgi panašūs į liudijamą tiesą. Praeivių žvilgsnių, jų įstebėjimų gausu žiemos eilėraščiuose. Poetai sugriebia lėkimo, netekimo, kaip dabar mėgstama sakyti migracijos, judesius ir visai kitaip atrodo toji atpažintoji laikysena.
„Žmogus yra dulkelė prie to, ką gamta vadinam“,— priminta Vydūno. „Kaip žinoma, žmogus apreiškia tai, kas aukščiausia yra regimame pasaulyje“, „kožnas žino iš pajautimo ir susimąstymo“,— 1902 metų viename iš pirmųjų Vydūno filosofinių straipsnių taip užrašyta (1992). Regis, kaip tik apie tai, kas praeina, tarpsta, kas atsitolina, dėl ko kenčiama ir iš tikrųjų yra labai svarbu. Suprantama, žvelgta ir į kūrybos žmogų — praeivio ir kitokios „sylos“ žmogų, ieškota savasties. Juk nėra jokios abejonės — ir pats kuriantis žmogus yra praeivis, kaip ir visi šioje žemėje gyvenantys. Apie tai girdėta, aiškūs kai kurie konkretūs dalykai, o veriamos slaptys traukia ir žavi.
Vis tik arti arčiausiai mums yra tautos dainiaus Maironio dvasinė kultūra. Juk jis prakalbo apie tokią sielos gelmę, apie kurią niekas mūsų poezijoje nekalbėjo. Taip jautriai skelbiami ir individualūs, patriotiniai išgyvenimai, keliamos egzistencinės problemos — visos tautos, visumos praeinančių ir liekančių, ateities žmonių žingsniai, tikslinga kryptimi einančių žmonių, atvira veiklos istorija. Tokia praėjusi — ir išsilaikiusi gyvenimo realybė. Anot Vandos Zaborskaitės, „Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą“, „šitokia jo nuostata yra esminiais gyvenimo momentais“ — šviesuolio kelias. Svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Tam „jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais“, „suvokė, jog kaip poetą geriausiai save realizuoja ir įamžina“. „Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją“. „Keliamas poeto, einančio keliu, išskirtinumas“. Apie tai byloja jo eilėraštis „Poezija“: „O ji, padavusi man lyrą,/ Į tą užburtą vedė šalį,/ Kur takas ašaromis byra,/ Kuriuo retai kas eiti gali.“ Toks gilus dvasinis įkvėpimas. Juk poetas dažnai būna vienas, nesuprastas — tokia poeto-žmogaus praeivio būsena ir eilėraštyje „Skurdžioj valandoj“: „Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė/ man, nuklydusiam skausmo keliais,/ kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė“. Ir „Poeta“ — taip pat kūrėjo individualūs išgyvenimai — kūrybos auka: „Patsai ramumo nepažinęs,/ Kitiems išganymą nešu.“ Kaip pastebi Zaborskaitė, „Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po kauke“,— tokios mintys ir Maironio eilėraščiuose „Ar aš kaltas“, „Pasitikėjimas savimi“, pavyzdžiui: „Žmonės spėja iš veido ramaus,/ Būk man rožėmis klojas takai;/ Jiems nematoma mano vidaus“. „Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:/ Nesupras žmonės mano kančios!“. „Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,/ Praeisiu kaip verdą verpetai;/ Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,/ Bet mano — išauštančiai metai!“
Žodis, dvasinė kultūra, kūrybos-poezijos kelias, pasiaukojimas ir darbas — visa tai Maironio gyvenimo visumoje — ir optimizmas! Kaip sako pats poetas apie poeto darbą, „ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies“ (1992). Vadinasi, darbas ir žinojimas įprasmina tikslą ir apsaugo nuo skausmo.
Ir ne tik — taip peržengiamos ir egzistencinės ribos. O meilė — dvasinė jėga, praėjusiojo šviesa, jungianti žmogų ir pasaulį. Pasak Maironio, „Galybė meilės viską griauna:/ Žiemos ledus ji sutirpdys.“ Maironis — Poetas, „įspūdingai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius, kuriais tauta mąsto save“,— tokios kritikės Vandos Zaborskaitės mintys (2001). Emocinė įvairovė nuo skausmo iki džiugesio, tamsos ir šviesos spinduliavimo — iki mūsų matymų, patyrimų, yra vedanti dvasiniu keliu. Ir su tokia galia einančių praeivių žingsniai, žvilgsniai, su tikrąja misija — be jokios abejonės, juntame stiprybę. Ir žinokime — apie tai mūsų žemės poeto kalbėta, atpažinta, tai ir yra mūsų atmintyje stipriausia. Juk daug kas pasikartoja — ypač tikrųjų išgyvenimų esmė, pamatinė tiesa.

Su poetais — jų kūrybos praeiviais ir žiemos dvasia
Pražingsniuoti, praslinkti — pro šalį visaip galima. Ir praeivių visada visokių esama — poezija skelbia tuos, kurie randa atgarsį, telpa emocijų erdvėse, išjudina, nokina mintis, įsiskverbia į gyvenimą.
„Praeivis“ — ir poeto Henriko Radausko eilėraštis, kuriame mįslingas gamtos grožis bei einančio-praeinančio įstebėti, išlaikyti, saugomi patyrimai. Matyt, ir kitoks santykis su visu tuo, kas skelbiama, kas labai artima: „Ir žiemos skaičiuoja naudą:/ Sidabrą. O aš praeinu/ Negaudamas dovanų./ Vaivorykštės virpa ir gęsta,/ Ir mirganti dangiška lyra/ Žvaigždynais žaibuodama plazda/ Ir mirštančiais deimantais byra/ Į žemę. O aš praeinu/ Negaudamas dovanų.“ Kaip sako Juozas Girdzijauskas, tokie nauji grožio pavidalai, „turtingos ir gilios“ emocijos. Regis, grožis apima visą vidų. Tai ramybė ir tyla — tykieji peizažai, kurie priklauso ir nuo paros laiko, nuo žmogaus nusiteikimo, emocijų džiaugsmo ar liūdesio (2007). Ir savita išgyvenimų pajauta — dvasios atgarsis. Esama itin įdomių Radausko eilėraščių apie žiemą, jos pokyčius ir gyvastį. Juk kiekvienas žmogaus žingsnis yra prasmingas ir kiekviena ėjimo scena unikali. Skirtinga aplinkinių reakcija į preinantį, besikeičiantį. Gyvenimo stebėjimuose, jo greito praėjimo erdvėse — ir stebuklai, ir „Žiemos kelionė“, ir „Žiemos pasaka“. Pavyzdžiui: „Verkia praeivis,/ Ir skersgatviui užima žadą“, „Man žiema pažadėjo rojų/ Ir iš ledo nuliejo medžius,/ Ir aš baltas į dangų važiuoju“. „Žiemos pasaka“ — ir tokia nenuspėjama patirtis: „Žiūrėki: sninga, sninga, sninga./ Žiūrėki: baltas sodas minga./ Nugrimzdo žemė praeity./ Įspėk, kas eina? Neįspėjai:/ Ateina princai ir kirpėjai,/ Balti karaliai ir kepėjai,/ Ir šlama medžiai apsnigti.“ Ir poetai stebi erdvę, ir praeinantys, ir mūsų sutikti žmonės-praeiviai yra veikiami visų tų didžiųjų galių ir tokios individualios savasties, kuri savaime giliai išjausta iš gamtos pokyčių ir išskiria poetus iš kūrybos visumos. Gamtos grožis natūraliai, tiesiog prieš akis veriasi kaip mįslingos erdvės visuma, traukianti žmogų. Iš čia — ir vis kitoks tolstančio įvaizdis ar nutolimo situacijos atbalsis. „Artumo laikysena ir būsena — būtinoji dvasinės energijos laidininkė“,— primena Viktorija Daujotytė (2008).
„Likimai keičiasi“,— sako poetė Janina Degutytė. Ir vis tik — „po atšiauriu viduržiemio dangum,/ ir veidrodžių spindulinėj tyloj/ viltingai ieškome nutolusių veidų“. Iš jos „Žiemovidžio akimirkų“ — gyvi pastebėjimai, išlikimo būsena: „Permatoma snaigėta erdvė./ Ką snieguolių raštuos pamatei?/ Aš panorau čia pušim stovėt,/ Pusnį baltąją iškelt aukštai aukštai…“ O kartais — tiesiog netikėti praėjusių aidai susitelkia į vieną vietą: „Kas tokią tyką — kur, kada — girdės?/ Dainuoja pėdos — saulės ir žvaigždės.“ Ir sausis — ir jis tuoj bus tik praeivis. Nieko nuostabaus, regis, itin svarbus ir „Žiemos veidas“ — juk tikrai kažin ką priartinantis, sutapatintas ir kitoks, lyg būtume jau tokią išraišką ir mes patyrę. Ir toks jis poetei brangus — kitoks eilėraščio žmogui: „Aš ilgai žiūriu į tavo veidą/ Ir atsižiūrėti negaliu…/ Sausio pilkšvas debesis praleido/ Porą spindulių…/ Vaikšto eglių žalzgani šešėliai —/ Tarsi mintys — tau per kaktą baltą“. Beje, Janina Degutytė sluoksnis po sluoksnio atidengia ir pačios poezijos svarbą: „kaip medžiui reikės švarios žemės gabalo, taip žmogaus širdžiai visada trūks poezijos — nes tik joje ji pamatys ir supras save“ (2008). Jos artumo poezijoje atsiliepia visos stipriosios emocijos, ėjimo-palaikymo, to proceso rimtis. Judesių procesijose gamta ir žmogus yra pilni jutimų patirties: „Klampoju. Sniegas tirpsta. Sidabro putos iki kelių./ Ir iki kelių — džiaugsmo ir gėlos./ (…) širdis pilna sidabro ir tylos.“ „Temsta./ Širdies akimis žvelgiu į pasaulį./ Gatvių maišaty — aš,/ padauginta iš tūkstančių./ Dar negaliu išeiti./ Dar visko nepasakiau./ Jums/ ir už jus.“ Eilėraštyje „Tyla“ — paties tykesio arba tylos personifikavimas. Rodos, tyla-praeivis, stipriausiai veikiantis lyrinį subjektą: „Jau artėja tyla, jau iš tolo/ Girdžiu jos žingsnius — jai/ nėra spynų, jai nėra durų. Ji/ įeina į mano odą kaip į/ savo namus. Ką labiausiai/ slepi — viską suranda“. Ir bemat svarbu, „kad nepakiltų žemė — kaip teisėjas —/ Ir išeito gyvenimo/ neperbrauktų raudonai…“
„Praeivių siluetai“ pastebėti ir poeto Henriko Nagio kūryboje. Nuojauta ir grįžimo laikas vienija regintį ir esantį su kažkuo toje pačioje erdvėje. Susipina praeities būsenos: „Štai kyla vėjas:/ sodo medžiai šniokščia — tu girdi./ Ir atrodo — iš tamsos drėgna alėja/ kažin kas ateina. Vis artyn — artyn…“ Judesio, priėjimo-nutolimo ar išskubančio laiko akimirkų su žiemos reginiais atsiveria ir poeto Kornelijaus Platelio „Įtrūkusių mėnesienų“ (2018) pasaulyje. Eilėraščio žmogus taip pat yra atidžiai žiūrintis ir užtikrintas tuo, ką akimis pagauna: „eina/ pirmyn-atgal it pats laikas, niūrus atsiskyrėlis, renčiantis gynybines užtvaras.“ Iš tikrųjų, „Kas trukdo pasimokyt iš gamtos, ramiai stebėti užmarštį užpustant/ vaisius beprasmio triūso? Neatstos/ ir nepapuoš jie laikinojo būsto.“ „Visada sakiau:/ palauk, tesprendžia mūsų bylą laikas,/ prieš srovę niekas šią neatsilaiko.“ „Iš gamtovaizdžio išsilaksto judantys/ gyvų būtybių pavidalai.“
Pamažu vartant poetų knygas, ieškant praeivio atspindžio, jo susitikimų su panašiais ar kitokiais, itin daug gamtos judesių, pakitusių, su žiemos meto metamorfozėmis ir nustebina išmonė, gebėjimas peržengti reginių ribas. Kiekviename patyrime vis naujos nuotaikos, įvairių emocijų darna, spėjimų ir numatymo, skirtingo pajautimo žvilgsnių. Poeto Vytauto Stulpino eilėraštis „Respublikos gatvė“ — tai vienas iš praėjusio laiko, gerai atpažįstamos erdvės prakalbintų praeivių kūrinys. Mūsų miesto Respublikos gatvės „mįslingas mūras/ su balkonu. Rusvų senovinių plytų“ — ir unikali žmogaus dvasinė būsena: „Niekada daugiau nežiūrėjau/ taip į Respublikos gatvę/ kaip tuomet, bendrabučio laikais,/ ir iš to balkono, toje šviesoje/ į vakarą.“ Čia pat, ir Telšiuose buvę „Zienkovičiaus namai“, skveras, menami „rentgeno rakandai,/ o daktarą Kaplaną/ saugo švininė prijuostė“. Toks vienas iš praėjusio laiko epizodų — likęs atmintyje, kuri yra svarbi eilėraščio žmogui, kurioje slėpinio gelmė ir tiesos tęstinumas. „Žmonės ritasi kaip bangos./ Saulė pasislėpė už kalvų,/ jos spindulius greitai surinko/ ir skleidžia ant Masčio/ purus debesis“ — ir visi buvusio laiko „praeiviai“, sąžiningai laikantys nenutrūkstamų išgyvenimų patirtis, rodos, ir toliau gyvena savus gyvenimus. Belieka gręžiotis atgal — o gal dar kas nors liko nepaminėta… Ir ten pat, kur poeto gebėta apimti „tą amžiną visa“ (2013), netikėtai kas nors bus ir kitaip. Tik reikia savaip pažiūrėti.
Vienaip ar kitaip visada palydime esančius ir jau nutolusius. Tuose išlydėjimuose — ir mes patys, kažin kam esantys tik praeiviai. O juk vis tik yra ryšiai, yra stiprūs, kurie žmones vienus su kitais siete susieja dvasiniais saitais. Tuomet — gal tikrai, pasak poetės Janinos Degutytės, „subanguoja visi pasauliai,/ kuriais praeita…“ Juk toks išskirtinis tas viduržiemio dangus, tokia atvira šiam laikui žmogaus širdis. Ir tie nueinatys — ir jie turi tą patį ištverti, kas mus šiuosyk galbūt toliausiai nuveda ar stipriai priartina. Svarbu tokių akimirkų nepraleisti.