Birželio 14-ąją Gedulo ir vilties diena tradiciškai paminėta Telšių geležinkelio prieigose, kur pastatytas paminklas tremties aukoms atminti.
Algirdas Dačkevičius
Nuo pirmųjų masinių trėmimų Lietuvoje jau prabėgo 81-eri metai. Apie tai susirinkusiems pagerbti tremties aukų priminė Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė, padėkodama visiems atėjusiems, ypač moksleivijai ir mokytojams, į simbolinę vietą, paženklintą nekaltų žmonių ašaromis ir kančia. Juk iš geležinkelio stoties gyvuliniais vagonais į Sibirą ir kitas tremties vietas dardėjo tūkstančiai dorų žmonių. Vienintelė jų kaltė — noras gyventi ir sąžiningai dirbti laisvoje Tėvynėje.
Prie paminklo šauliai, rajono valdžios atstovai ir tremtiniai uždegė žvakučių bei padėjo gėlių. Nuskambėjus Lietuvos himnui, prie mikrofono renginio vedėja pakvietė rajono merą Kęstutį Gusarovą, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Mažosios) bažnyčios kleboną prelatą Juozą Šiurį ir Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorių kanauninką Vygintą Gudeliūną.
„Prisimindami tremties aukas, negalime pamiršti, kad laisvė nėra duotybė. Lietuvos žmonės žino, ką reiškia okupacija ir kančios, kurias tremtiniams teko patirti toli nuo savo gimtojo krašto. Šiandien nenusakomą žiaurumą Ukrainoje vykdo Rusija, naikindama taikių žmonių identitetą ir griuvėsiais paversdama šalį. Todėl nepaliaukime tiesti pagalbos rankos ukrainiečiams, taip palaikydami jų ryžtą kovoti dėl savo laisvės“,— sakė rajono meras.
Prelatas Juozas Šiurys pastebėjo, jog galime džiaugtis, gyvendami laisvoje šalyje. Tačiau sunku suvokti, kad XXI amžiuje prasidėjo tokie baisumai kaimyninėje šalyje. Ukrainiečiai ne tik naikinami, bet ir tremiami į Rusijos platybes už tai, kad myli tėvynę ir nori gyventi laisvi bei pagal savo tvarką. Tai rūstus 1941-ųjų metų lietuvių tremties aidas, pasikartojantis visai netoli mūsų krašto, kai niekas nė gūdžiausiame sapne negalėjo tokio košmaro susapnuoti. Prelatas pakvietė visus maldai už tremtyje žuvusius ir šiandien kenčiančius Ukrainos žmones.
Tremtinių choras „Tremties aidai“, vadovaujamas Mildos Ulkštinaitės, drauge su visais sugiedojo „Viešpaties angelą“. Šio choro patriotinės dainos „Jei ne auksinės vasaros“, „Leiskit į Tėvynę“, „Vienlangėj grytelėj“ kūrė pakylėtą atmosferą Gedulo ir vilties dienos minėjime.
Nenuilstamai ir visuomet patriotiškai nusiteikusiai choro vadovei Mildai Ulkštinaitei gėlių įteikė buvę tremtiniai Bronislava Bikniuvienė ir Romas Kryževičius, taip pat nuoširdžiai padėkodami visiems choristams.
Šios atmintinos dienos 18 valandą buvo aukojamos šv. Mišios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Mažojoje) bažnyčioje.