„Kas žemei priklauso
atduokime žemei o kas Dangaus —
tebus sugrąžinta dangui
rudenio lapai be abejo
laiškai tarp žemės ir dangesio“,— Gvidas Latakas
Ieva Sigita Naglienė
Spalis su Gvido Latako „Salomis“ — pašnekėjimui
Galimas ir buvimo laikas, tokia tyla, žiūrėjimas kits kitam į akis ir visiška išgyvenimo laisvė. Sykiais taip mus sutinka ruduo — ryškus, iškilmingai margas, greičiausiai pamatytas. Ypač, kai saulė, niekas nebesulaiko — jokia kliūtis nestabdo nei minčių, nei pašnekesio, to kitokio, lyg aiškiai jau apšnekėto ir stebimo. Ir tai, kas skriejo žodžiais ar spėjo širdį suvirpinti, tebestebina. Gera, kad esi ir pamatęs, ir nugirdęs, ir perskaitęs — ruduo yra atspirties laikas. Kaip sako poetas Gvidas Latakas, „žmogus žmogusai“ — kiekvienas savo sprindžiu apima, kas svarbiausia. Arba, pasitaiko ir tokių, kurie „rudenio auksą sėkmingai/ suinvestavo į Vienatves“.
Kaip visada rūpi, kiek mes užkliudėme tai, kas jau mums parašyta, mūsų akims paskirta. Žinoma, visaip būna. Tiesiog norisi grįžti prie tų šnekų, kurias skelbia mūsų poetai — maga ten atsidurti, kur jų siekia žodis, kur ataidi tolumos ar artybės garsai, kol tos pajautos ištinka. Šiemet dosnus eilėraščių derlius iš Telšių: Gvido Latako „Salos“, Vytauto Stulpino „Lėtoji“, Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Skruzdėlynas po šaukštu“! Unikali galimybė turėti — kur „savaime šnara keistavimai ir paslaptybės iš kūrinių“,— anot poeto Vytauto Stulpino. O juk geros girnos viską mala — liaudies išmintis lengvina mūsų abejones, svarbu pasiryžti ir rasime tai, kas vieno ar kito poeto parašyta, regis, specialiai dėl mūsų. Yra sakoma, kas giria, kitam skiria, kas peikia, sau teikia. Beje, tokia tiesa ne tik iš mūsų liaudies pasakymų, sakoma, kad anglų išminčiai tai anksčiau pastebėję, esą jau užrašyta — seniausias jų atitikmuo iš 1590 metų. Palengva toliau stengsi (1987). Taip manoma, juk sąmoningai suvokę ir pajėgsime, ir galėsime arba valiosime suprasti, kas kaip. Po tokių įžvalgų ir žodis išeina, lyg būtum įsikniaubęs, lyg girdėtum, kaip „grindys/ sugirgžda nuo katės žingsnių“. Iš Gvido Latako rašymų, „užgriebi nepagražintos tikrovės gabalą“,— sako Donatas Petrošius.
Gvido Latako „Salos“ daug akimirkų atsuka atgal, „Skausmulys“ turi savo istoriją, kuri „bus suregzta kaip dera išlaukti“, „Laiškanešys“ pasibels dėl to paties, ką „tu pamiršai — plaukai atsimena“. Bus ir taip, kad apniks „Spangulio metai“, bet reikės palaukti. Ir „imsis rimtai dirbtie“, „paliausi šmėkliotis —/ sektina septinta dorybė/ skirta kūnui ir sielai/ dar toliau į girią/ iš jos nepareisi/ be pjūklo ir kirvio/ o naktis o medžiai kreivi/ dar tylesnę tylą ištyli“. Ir stabteli — ir dar kokia tyla, ir kiek joje tų šnekėjimų, kurie savaime, kurie tavyje ir su tavimi dalijasi! Žmonės. Nutikimai. Atmintis. Daiktai. Viskas sušoka — atrasai, anot Gvido. „Medalis įvykį paverčia proga/ senos dainos meta ilgą šešėlį/ prižadėk padirbint sparnus.“ Pažadėk, ištesėk sau, kiekvienas tai galime — juk bus ką atrasti, dėl ko ir šitaip perskaityti, kad savastį turėtume. Skaitytojui teisė rinktis. Ir reikia „tikėjimo kad šiaip nesibaigs/ kad ką darai turi reikšmę“.
Šiuolaik stipriai žvilgsnį traukia medžiai — „Dangaus dangčiai“, Gvido Latako žodžiais tariant. „Dangaus dangčiai/ dangaus dangaičiai/ ak tie dangaus dangaičėliai/ tie mūsų klevai/ tie mūsų liepynai/ ąžuolai tie mūsų/ sodai“. Tiek tų spalvų — kaip visada akimirka, bet kaip svarbu atgyti, šviesėti, kaip reikia iššaukti tas vidurdienio jėgas, kad išliktum itin keisto jausmo ištiktas. Ilgesingi atsitraukusios saulės spinduliai — medžių ryškumas, savaip ištarti žodžiai gimtinei — priėjus ir nueinant. Stebuklas — „vuo teip — be anūn ir mūsų/ nebūtų ir žodei tie teip skaudei/ teip skaudei per kūną paliegį/ per visą kūną nuein“… To stiprumo reikia širdžiai — ji plaka iš tų pačių šnekų, dunksi ta pačia kalba mūsų, tuo tikėjimu virš visko, kas jungia. Tokie esame žmonės — toks tas žmogus, „tas žmogusai“, kaip sako poetas Gvidas Latakas: „užsiklausyk tu man šitaip/ mažų ir pilkų paukštelyčių/ ant kapinių kalnelio vaikštant/ ir toksai įsaulis kai laikas/ parklumpa prieš vakaro valandas/ šitaip viską užmiršt užsiklynyt/ ir nesutikta nei vieno parapijonio/ susisgribai kiek gi to laiko prabėgo/ laikrodis — keista — buvo sustojęs/ kol nusileidai nuo kapelių kalvos/ jau ir link vakaro tujų peiliai ilgėjo/ ir namai ir žmonės lyg nebe tie“.
Toks yra gyvenimas, vaikštant, išvaikščiojus, susirinkus tuos šnekėjimus, kurie šnekėti ir šnekūs mūsiškai. Būna tikrų stebuklų, tikromis tiesomis išdalintų — su poeto išgyvenimų sąskambiais, su viskuo, kas jaudina ir tikrai būtume suspėję tai pasiimti. Laikas — laikas poeto Gvido Latako knygai, laikas mūsų pačių įžvalgai, kuri būtina, kad jos nepraleistume pro šalį, kad sietume su rudens grožiu.
„Lėtoji“ — Vytautas Stulpinas. „Rinkis, mintyk, būk kruopštus“ — juk galimas toks ėjimas „paskui balsą“?
Sutikime, mieli skaitytojai, kad mes turime didžiulę galimybę save patį nustebinti: imi ir perskaitai 570 puslapių knygą — originalių eilėraščių rinktinę ir esi skaitantis kiekvieno eilėraščio istoriją savaip! „Lėtoji“ — dovana — ir mūsų padėka Poetui. Viskas susidėlioja savaime — kalbėta, šnekėtasi, susitikta, poetas matomas ir pažinus, ir suvokiame, kad toji bendravimo akimirka pasiekia mus. Žinoma, „Ženklai pranašauja ir klysta“,— anot paties poeto, bet skaitymo malonumas, ilga saulėlyda — autoriaus žodžiais tariant, pasilieka.
Vytautas Stulpinas „Lėtąja“ pakvietė kelionėn — ir leiskimės. Šįsyk tegul bus taip. „Po kiekvienu žodžiu/— tarpas. Tam tarpui/ rašomos knygos“ — tegul bus pradėta nuo Vytauto Mačernio — iš čia pat. Smalsumo vedami ir užklysime jo aplankyti, ir būsime ten, kur kalnai — o „gyvenimas trumpas“, „aš taip noriu/ tų eilėraščių, kaip trokštąs/ vandens, aš be jų/ negaliu“… „Koks žuvo poetas!“ „Niekada nebūsi/ džiaugsmingai liūdnas/ po šnarančia lapija/ po plačiais klevais,/ nepatyręs žūties/ artimiausio žmogaus.“ „Už laiku suturėtus/ skardena orkestro dūdos,/ giedri instrumentai./ Ar pameni dieną/ Oskaro Goeldnerio skvere,/ ir dar — pelenų spalvos?/ Praeiviai plūdo nuo ryto.“ „Pažįstamas miestas/ vėjuotas ir šaltas./ Mudu paklusom kalnui./ Zakso kalnui.“ Kelionė toliau? „Kas būtum/— be paliovos,/ be pliuškenančių/ bangų, be siauro keliuko,/ likimiškai balto, vingraus,/ be tolimo mėlio į krantą,— /kas kartą lankai/ pasakytus žodžius“. Kelionė — kelionei nelygi. Kaip sako pats poetas, „Per naktį,/ per vieną naktouzą,/ pastorėjo Lėtoji knyga“ — juk esantis, nesantis sykiu. Toks yra žmogaus gyvenimas. Kelionė — atsigręžimas.
Žinoma, kelias veda ir ten, kur „Du langai į gatvę,/ vienas — į ežerą./ Be vėjo, o bangos didelės./ Erdvi šviesa pusiau saloje,/ pusiau plyname lauke“ — miesto istorija, išgyvenimų atmintys. „Nutykęs keliaut, grįžai namo./ Nakčia pažadino lietus./ Jei langas į gatvę, trūksta kiemo./ Jei kiemas kaip buvęs,/ gedauji gatvės“,— iki savasties Vytauto Stulpino eilėraščiai, apmąstymo pilni, siejantys, kaupini kiekvienam savu reginiu — to tikrojo, iš savęs einančio. Sykiais regi, jog „Miestas/ tarsi išguitas —/ galabija liepas./ Žvilgsnis kliūva/ už gatvės kloakų./ Žemė verpė medžių šaknis,/ augalotus skverus ir lapiją,/ kedenamą vėjo,—/ nors imk ir skaityk/ praeinančiam žmogui/ patalogijos/ kursą apie koronę:/ virusas žudo.“ Toks kelionės tęsinys — „Šešėliuotas“? Regis, jungia tokia panaši nuotaika. „Miestai,/ tikrovė,/ stotys, varpai/ it paklaikę./ Kada, po galais,/ kada buvo kitaip?/ Sutrikęs/ su šiais žodžiais,/ pasigrobi iš amžinatvės/ pora šešėlių,/ šiek tiek panašių/ į kūrinius.“ „Nerink paskutinių/ rudens raudonikių/ tamsiom kepurėm,—/ tegul jie tvinsta po medžiais,/ tegul skverbias į lapių olas,/ margą plevenančių/ lapų pasaulį./ Palik juos gajus.“
Iš poeto Vytauto Stulpino eilėraščių — pažinsime Telšius, kitokius ir tuos pačius, kuriuos kasdien pereiname. Rimtai nusiteikę galime ir po senamiestį pasidairyti — „Senamiesčio skverui atminti“: „Nuo ežero sklinda šviesa/ ir atsimuša/ į svetimas sienas./ Pro duris,/ Mažosios bažnyčios duris,/ nešies atminimą./ Nugrimzdęs bruke,/ grąžink Čužumo kioską/ į Turgaus aikštę./ Iš šešto dešimtmečio./ Tą ąžuolinį.“ „Juodi kaip derva paukščiai/ plasnoja sulėkę į medžius.“ „Prailgusios gatvės/ tave atsimena,— koks buvai.“ Respublikos gatvė? Žinoma,— kaip be jos! „Respublikos gatvė“ — „Žmonės ritasi kaip bangos./ Saulė pasislėpė už kalvų,/ jos spindulius greitai surinko/ ir skleidžia ant Masčio/ purus debesis.“ Ir ne tik — juk radome kiekvienas, ir dar daug visko rasime gėrybių, kad tik keliautume tuo maršrutu, kad tik skaitytume, kas poeto atminta!
Šiuosyk toks kelias su poeto Vytauto Stulpino žodžiu — su tuo, ką knyga „Lėtoji“ mums pasiūlė. Gero kelio — keliaukime. Keliauk, Skaitytojau, kaip poetas sako, „vis pasikliaudamas/ tuo tolumu“, kad iki savasties siektume, ką praeisime.
Iš Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Skruzdėlyno po šaukštu“: „Pro medžių šakas/ ir pro smilgas/ paskutiniai blyksniai/ susilieja“
Kaip sako poetas Algirdas Dačkevičius, „Matyt, mažėliukų atsidūksėjimų esu autorius“. Tokių, kurie tikrai yra esantys — iš viso gyvenimo, slypėję gyvenimo klostėse, po „Nulaužta geležte“, kur „Vėjas sklaido lapus“, „supas/ nebuvėliai dievai/ ant plikos šakos“, suvokus, „Kaip kvepia rūkas/ mamos viralu/ nuo kuknės rinkių.“ Ir kažin kas — visu šviesos srautu! „Gana kelių talpių, lakoniškų žodžių, sakinių“,— anot Vytauto Stulpino. Pakanka vieno skruzdėlyno po šaukštu…
Beje, su tuo šaukštu, juk galima sieti daug ką — nuo jo paėmimo iki padėjimo. Savitas gyvenimo išmanymas — artimųjų išgyvenimai, kad nepamirštume. Pašnekesys — kaip paglostymas, kalbėjimosi metas, užustalės laikas. Lyg ir savaime „Ateina metas/ su savim kalbėtis,/ paklausti kelio/ ar keliu pabūti.“ Šaukštas — įrankis maistui imti į burną. Anot mūsų liaudies išminties, be šaukšto sriubos nesrėbsi, košės nevalgysi. O juk sykiais įmanytų ir vandens šaukšte prigirdytų — neprašytam šaukšto nėr. Turtinga mūsų kalba — kaip kas šaukia, taip ir atsiliepia. Ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta.
Suprantama, su tuo šaukštu, pasak poeto Algirdo Dačkevičiaus, daug prasmės. „Jau gali pakelti šaukštą — pradeda gyvenimą, padėjo šaukštą — kitas turinys.“ Svarbus ir pats „Šaukšto skobimas“: „Atsiveria beržo rievė,/ keičiasi, vinguriuoja,/ netgi pražysta./ Dailus įdubimas/ randa savo kraštus/ ir atsiremia į kotą/ su neįmantriais užkirtimais./ Gal kad neišsprūstų iš delno,/ galbūt kad surastum/ tarp kitų, triskart/ per dieną kartojančių/ dubenio maldą.“ Atmintys — papročiai ir susimąstymas. Vis apie savus — gentainius, iš kažin kur — ir visai čia pat. „Kiek belikom,/ įsitvėrę/ skambalo virvės?/ Nepaliaujamai verpia/ mus varpas/ į gaudžiančią maršką.“ „Atgulė girnos/ prie slenksčio/ ir mala pavėjui/ žingsnių pelus.“
Ir perskaitėme, ir pabuvome su savo krašto poetais: Gvidu Lataku, Vytautu Stulpinu, Steponu Algirdu Dačkevičium — sykiu, žiūrėdami, besiklausantys pašnekesio. Juk kiekvienas esame išgirdę savitą pačių autorių skaitomą poeziją, išsaugoję jų kalbėjimo manierą, teisybę sakant, ir turintys po eilėraštį — iš kiekvieno. Sako, poezija gydo — parodo gyvenimo visumą, padeda atpažinti, žadina žmogaus jausmus. Tegul taip ir bus — palinkėkime Poetams gyvenimo giedros — ir visus dar sykį pasveikinkime su jų pačių gyvenimo jubiliejais — energijos! Jūsų žodžiai — jungtys su tikruoju gyvenimu, pajautus savastį — ir skaitymo malonumas.
