Vasario mėnesį Telšių gimnazijose vyko prezidento rinkimai. Išrinktos prezidentės sutiko reprezentuoti savo gimnazijas ir artimiau prisistatyti skaitytojams. Šįkart interviu su Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos prezidente Dominyka Bubilaite.
Julija Mažonaitė
– Kas būtų kitaip, jei nebūtum išrinkta?
– Nebūčiau gimnazijos prezidente. Aišku, bandyčiau save kažkur išreikšti, manau, būčiau prisijungusi prie kitos prezidentės komandos ir savo idėjas generavusi ten.
– O ar nebūtų sunku dirbti su konkurente?
– Manau, kad ne, nes prezidento postas mokykloje reikalauja pareigų pasiskirstymo. Vis tiek visos prezidentūros turės tą patį darbą, sakykime, organizuoti renginius. Prezidentas yra to renginio vadovas, „variklis“, kuris viską sutvarko, sudėlioja, bet kiti irgi turi savo darbus.
– Ko gali pasimokyti iš kandidatų, kurie nelaimėjo?
– Kantrybės, nes jos labai trūksta, o ypatingai tada, kai kažko labai nori. Žinau, kad kandidatuojant ir nežinant, kas bus toliau, labai sunku jos turėti. Kai kontrolė yra ne tavo rankose, kai vidinė nežinomybė drasko, reikia išmokti nuraminti save ir „nesidraskyti“. Vis dėlto, manau, kad man dar yra kur tobulėti ir manau, kad savo kadencijoje to išmoksiu ir pagerinsiu savo įgūdžius, išmoksiu būti dar kantresnė ir atrasiu savo vietą.
– Dažnai darbai būna neįvertinti, nesuprasti. Kam stengtis?
– Į tuos, kurie neįvertina pastangų, reikia kreipti mažiausiai dėmesio. Žmonėms, kurie yra viskuo nepatenkinti, gali siūlyti viską, ir jie vis tiek liks nepatenkinti. Visiems įtikti nepavyks. Manau, geriausia stengtis yra dėl savęs ir tų, kurie tai įvertins, nes visuomet atsiras žmonių, kurie matys ir įvertins padarytus darbus. Be to, ir sau pliusą galima užsidėti, nes vis tiek malonu žinoti, kad įvykdei tai, ką buvai užsibrėžęs.
– Kaip manai, kokį žmogų labiau tikėtina išrinks: neprotingą, bet populiarų ar nepopuliarų, bet protingą?
– Kalbant apie visuomenę, šiais laikais žmonės yra nenuspėjami. Iš jaunimo, manau, laimėtų tas, kuris yra populiaresnis, nes dabar apie protingus žmones yra mąstoma „ai, moksliukas…“ Populiarumas yra aukštesnėje pozicijoje negu protas. Tačiau geriausias variantas yra aukso viduriukas, kuomet žmogus turi ir to, ir ano.
– Tavo geriausias draugas bėga iš pamokų. Ką darytum tokioje situacijoje?
– Jei vienas draugas bėgtų, lai daro, kaip nori. Žinoma, paklausčiau, kodėl tu taip darai, kur skubi, bet jei jis nori tai daryti, tegul. Aš į tai žiūriu lanksčiai. Bet jei bėgtų visa klasė, tada vienas už visus ir visi už vieną.
– Dažnai kandidatai vartoja skambią frazę „pagerinsiu mokyklos gyvenimą“. Kodėl gimnazijos dar nėra tobulos?
– Tobulybė neegzistuoja. Visuomet to laikiausi ir visuomet to laikysiuosi. Prezidentas neturi pagerinti mokyklos visapusiškai, nes kiekvienas išrinktasis vis tiek ką nors nuveikia – kažką pagerina, kažką suprastina, tačiau balansas išlieka. Galbūt ta frazė ir yra vartojama dėl to, kad skambi ir stipri. Kiekvienas žmogus tai gali interpretuoti vis kitaip, tad gimnazijos niekad ir nebus tobulos, nes skiriasi supratimas, ką reiškia pagerinti gimnazijos gyvenimą.
– O tu ar planuoji pagerinti mokyklos gyvenimą?
– Kai kuriose srityse tikrai taip. Neplanuoju padaryti mokyklos tobula, nes man tai tikrai nepavyks, bet noriu įgyvendinti tai, ką esu užsibrėžusi sau. Noriu pagerinti tuos dalykus, kuriuose pati matau spragų.
– Ar pasitaikė kliūčių siekiant posto?
– Viena kliūčių buvo nuolatinis lyginimas, kuris kandidatas geresnis. Tačiau to nelaikau tokia didele kliūtimi kaip vidinės kovos su savimi, kai turi išlikti ramus nepaisant to, kad nežinai, kas bus. Sunkiausias momentas buvo išlikti ramiai, atsiriboti, suprasti, kad tai nėra didžiausias dalykas mano gyvenime ir turėti kitą gyvenimo pusę nei mokykla.
– O ar kritika buvo kliūtis?
– Nelaikau kritikos nei blogu, nei geru dalyku. Yra tik blogas arba geras jos vertinimas. Jei ją laikai pasaulio pabaiga, tai yra negeras požiūris, nes nebesinori nieko daryti. Bet jei tai priimi kaip pamoką ar pastebi savo potencialą tobulėti, kritika gali būti pagalbine priemone atkreipti dėmesį į tai, ką galėtum daryti kitaip.
– Kaip vertini prieš tave buvusios prezidentės darbą?
– Gerai. Nežinau, ar per kadenciją jos komanda įvykdė viską, ką buvo užsibrėžusi, tai yra jų reikalas. Aš kaip gimnazijos bendruomenės narė esu patenkinta buvusios prezidentės renginiais. Kažką iš jų pasiėmiau, gal kažką ir pakeisiu.
– Ar būtum patenkinta savo kadencija, jei ji praeitų taip, kaip buvusios prezidentės?
– Pagal tai, ką prezidentė nuveikė, manau, būčiau patenkinta. Veiklų buvo pakankamai, o tokie renginiai kaip „Naktis mokykloje“ reikalauja daug pastangų ir laiko, tad vien dėl to didžiuočiausi savo darbais.
– Yra ir tokių mokinių, kurie nieko nenori veikti ir niekur nenori dalyvauti. Ką gali pasiūlyti jiems?
– Siūlau vieną kartą ateiti į renginį, pabandyti, o jei nepatiks – išeiti. Bet ateiti ne su išankstiniu nusiteikimu, kad bus blogai, o su gera nuotaika. Pirmiausia reikia visiškai įsitraukti ir tik tuomet teisti. Renginiai pirmiausia yra skiriami bendruomenei ir nėra prievartiniai. Jei nori eik, jei nenori – neik, bet svarbu bent vieną kartą pabandyti.
– Dėkoju už pokalbį.