Šokis yra jėga, kuri lydi gyvenime

Kaip tvirtina Telšių šokių, mados ir grožio studijos „Lokė“ vadovė Daina Tamulionienė, ji gyvena, nes šoka. „Neįsivaizduoju gyvenimo be šokio, šokėjų pasiekimų, vedančių į tą svajonę, kurios siekiau nuo mažų dienų“, − sako šokėja, teigianti, jog kiekvienas savo gyvenime turime savitą šokį: vieni judame banguojančio valso ritmu, kiti − energingai, pasitelkdami džaivo ritmą.

Justina Lukošienė

Daina Tamulionienė gimė ir užaugo Telšiuose. Nuo pat mažų dienų šoko namuose, kieme, o vėliau − ir mokykloje. Būdama septintoje klasėje, vesdavo judriąsias pertraukas ir rytines mankštas mokykloje. „Puikiai pamenu tuometinėje 3-iojoje vidurinėje mokykloje, aktų salėje, padarytas pakylas, kad visi matytų mažą mergaitę, kuri drąsiai stodavosi ir vesdavo visai mokyklos bendruomenei šokio ir aerobikos mankštas judriųjų pertraukų metu. Netingėdavau atsikelti daug anksčiau ir, stovėdama ant laiptų viršaus, stengdavausi savo sukurtais mankštos pratimais išjudinti ir pažadinti naujai dienai visą mokyklos bendruomenę. Smagu, kad mokyklos vadovybė ir bendruomenė jau tada pasitikėjo maža mergaite“, − prisiminė šokėja, kuri metai iš metų stengėsi parodyti savo gebėjimus: vesdavo šokių pamokėles pradinukų klasėms, šoko per įvairius renginius, buvo labai aktyvi bendruomenės narė, klasės, mokyklos mokinių būrio ir tarybos pirmininkė. Net kieme mokydavo berniukus šokti. Anot pašnekovės, šokis yra giminės genuose, nes šviesaus atminimo mama buvo puiki lietuvių liaudies šokėja. „Kol buvau mokyklinukė, lankiau net keletą skirtingų būrelių: mokykloje, pionierių namuose − šiuolaikinių šokių būrelį, pramoginių porinių, lietuvių liaudies šokių būrelius. Būčiau lankiusi ir dar daugiau, nes buvo begalinis noras šokti, dėvėti blizgančias puošnias sukneles, tačiau ne visi norai galėjo būti įgyvendinti“,− sakė D. Tamulionienė.
Paklausta, iš kur mokėsi šokio subtilybių, moteris neslėpė, jog nuo mažų dienų stebėjo vaizdo įrašus, videoklipus, įvairias laidas apie šokį, kino filmus, stengdavosi aplankyti šokio spektaklius. „Viena iš įkvėpėjų − pusseserė Vaiva Underavičiūtė-Tučkuvienė („Zinstations Magazine Inspiring through Fashion and Film“ įkūrėja ir vyriausioji mados redaktorė Los Andžele − aut. pastaba). Labai esu dėkinga savo pusbroliui Aleksandrui Jankauskui, kuris yra choreografas, Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas. Grįžęs į Lietuvą su šeima iš tremties, jis mokėsi Klaipėdos universitete, šoko ir vaidino Klaipėdos muzikiniame teatre, o aš buvau jo sekėja. Man tuomet buvo 20 metų, ką tik buvau pagimdžiusi savo pirmagimį Rimantą, gulėjau su juo Klaipėdos ligoninėje, bet stengdavausi rasti laiko apsilankyti pusbrolio šokio repeticijose, šokio egzaminuose, vėliau kituose renginiuose, kas mane paskatino vėl ieškoti savęs šokio pasaulyje. Buvau jauna mama, netrukus gimė ir antras sūnus Vilius. Nebuvo lengva matyti aplink šokančius vaikus, jaunimą, suaugusius, kai širdyje ir kūne negeso meilė šokiui. Tuomet savo profesija buvau nelabai patenkinta, nors šiandien suprantu, kad siuvimo modeliavimo gabumus ir galimybes galiu panaudoti kurdama įdomesnes aprangas savo šokėjams ir sau“,− pasakojo šokėja, iš naujo atradusi šokį, kuomet jos mažyliui buvo vos dveji metukai.
Mamos ir vaikystės laikų draugės Rimantės paskatinta, ji įstojo į tuometę Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą ir ten įgijo choreografijos specialybę. Jau studijuodama gavo darbą, pradėjo mokyti vaikus ir jaunimą šokio. „Baigusi choreografijos studijas, gavau pasiūlymą dirbti Alsėdžių vidurinėje mokykloje. Ten ir pradėjau savo šokių karjerą. Mokinių mokykloje buvo tikrai daug, o mano šokių užsiėmimus, atrodė, kad lanko visa mokykla. Ši švietimo įstaiga turėjo ir tebeturi karinę pakraipą, tuomet ten mokėsi mokiniai iš visos Lietuvos, daugiausiai turintys vienokių ar kitokių elgesio problemų, tačiau šokti tai netrukdė. Turėjau net penkis kolektyvus, šokome įvairius šokius nuo lietuvių liaudies, šiuolaikinių, porinių, pramoginių iki gatvės bei breiko šokių. Breikas buvo iššūkis, užkrėtęs ne tik Alsėdžių bendruomenę, Plungę, bet ir Telšius. Buvo sunki pradžia ieškant medžiagos, darbo metodų, breiko šokio subtilybių, tačiau nuostabūs rezultatai − begalė konkursų, koncertų ir garbingų apdovanojimų. Smagiausia dalis, jog teko pačiai bandyti atlikti vienus ar kitus triukus, pratimus, o čia labai padėjo mano pačios sūnūs Rimantas ir Vilius, kurie tiesiog suprasdavo mamos metodus“,− šypsojosi choreografė, kuri po to 11 metų dirbo šokių mokytoja Plungės specialiojo ugdymo centre. Čia šokių pagrindas taip pat buvo akrobatika ir breikas.
Visgi gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog 2006 m. D. Tamulionienė Telšių apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje pradėjo eiti komendantės pareigas. Pasak jos, labai trūko šokio, ir kaip tik tuo metu laikraštyje pamatė skelbimą, kad Telšiuose ieškomi šokių mokytojai papildomam darbui. „Labai greitai susidomėjau šia veikla ir pradėjau ruoštis mokyti suaugusius šokti. Lygiai prieš 15 metų Šokių populiarinimo centro direktorius Vaidas Ščepkauskas pakvietė į renginį, vykusį Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, kur šoko daugybė linijinių šokių šokėjų, po to į seminarą Kaune, kuriame ir susipažinau su linijiniais šokiais, jų bendruomene. Buvau sužavėta šokių įvairove, stiliais, naujomis muzikomis ir degiau noru vėl šokti, šokio mokyti suaugusius. Pradėjau patalpų paieškas, kviesti į kantri ir linijinių šokių užsiėmimus. Keistai skambėjo tas kantri ir linijinių šokių stilius, nors nė iš tolo nebuvo vien kantri šokiai. Čia šokami Lotynų Amerikos šokiai: salsa, samba, čia čia čia, rumba, džaivas, klasikiniai – valsas, polka, gatvės, vaidybiniai ir kantri šokiai. Jau 2007 m. rugsėjo 5 d. startavau „Džiugo“ gimnazijos aktų salėje, kur susirinko apie 150 suaugusių moterų ir trys vyrai. Tuomet Telšiuose pasiūla suaugusiems buvo menka. Prisipažinsiu, nebuvo lengva. Norinčių šokti buvo daug, ir vis ateidavo naujų šokėjų, dirbdavau keturias dienas per savaitę po 3 val. po darbo priešgaisrinėje, šoko po dvi grupes kasdien. Buvo laikas, kai šoko per 300 šokėjų. Teko stipriai ruoštis ne tik besimokant šokių, bet ir naujų stilių.
Džiaugsmas, investicijos į save, nuoširdi šokėjų bendruomenė leido tobulėti ir judėti pirmyn. Šokių populiarinimo centro apribotos teisės į šokių, varžybų ir renginių laisvę man, kaip siekiančiai savo svajonės, buvo naujo gyvenimo pradžia, tad 2009 m. nusprendžiau sukurti savo nepriklausomą Linijinių šokių studiją, būti savo studijos šeimininke ir toliau tęsti šokių veiklą su suaugusiais. Suaugusiųjų šokėjų buvo be galo daug, rengėme grandiozinius šokių vakarus, šventes, masinius pasirodymus, tik gaila, kad daugiausia ne Telšiuose“,− atviravo pašnekovė, teigianti, kad suaugusiųjų, kurie šoka linijinius šokius, mažėja, tačiau gali pasidžiaugti, jog dar turi jėgų ir energijos sudominti suaugusias moteris ir vyrus Zumba Fitness šokiais.
Šokėja savo pedagoginį choreografės kelią pradėjo su vaikais, mokydama sūnų klasiokus pradinėse klasėse, jaunimą, paauglius. „Tik diplominiam darbui vienas iš dviejų kolektyvų buvo Telšių kultūros centro „Džiugo“ kolektyvas. Čia suradau daug naujų draugų, kurie mane rėmė, skatino ir padėjo apsiginti diplomą savo nuostabiais pasirodymais. Nuoširdžiai dėkoju Stasiui Kulikauskui ir visam „Džiugo“ kolektyvui, pasitikėjusiam mano jėgomis ir jaunos studentės – choreografės šokių pastatymais. Kai linijiniai šokiai atėjo į mano gyvenimą, supratau, kad tai yra viskas, kas sudėta į šokio pasaulį – daug naujausios muzikos, šokių stilių, galimybių. Kiekvienas šokėjas šoka savo malonumui, nepriklauso vienas nuo kito, stovėdami linijose. Kiekvienas gali savaip improvizuoti. Grįžus iš seminarų, tekdavo pačiai aprašinėti po 10-20 šokių. Tuomet negaudavome aprašymų, kaip dabar, kiekvienas linijinių šokių vadovas šokius įsimindavo savaip. Stengiausi, kad, atėję į linijinių šokių užsiėmimus, žmonės pamirštų kasdienybę, pasikrautų gerų emocijų, nors trumpam atitrūktų nuo darbų ir išeitų fiziškai pavargę, bet morališkai pailsėję. Vėliau jaunos mamos, kurios šoko linijinių šokių užsiėmimuose, pradėjo siūlyti mokyti šokti jų vaikus. Taip pabandžiau surinkti pačių suaugusiųjų šokėjų mažylius. Buvo smagu šokti su mažyčiais 3-6 metukų judančiais žmogeliukais, kurie nejautė ritmo, sunkiai orientavosi erdvėje, bet jų ir mamyčių džiaugsmas man leido suprasti, kad einu teisingu keliu, turiu ieškoti šokių, kurie tiktų mažiesiems šokėjams. Daug jų teko kurti pačiai“, – dėstė D. Tamulionienė.
Vaikai augo, atsirado poreikis rinkti naujas grupes. Suaugusiųjų grupės mažėjo, bet vaikų ir jaunimo pildėsi. Teko skirstyti šokėjus pagal amžių ir sugebėjimo lygį. Choreografė džiaugiasi, kad studiją „Lokė“ dar ir šiandien lanko keletas šokėjų, kurie pradėjo šokti nuo pirmųjų studijos dienų. „Ačiū už pastovumą ir meilę šokiui Rimai Povilaitytei, Nailiai Achmadejevai, Gražinai Šimkuvienei, Ainai Šiaulytei, Dainai Eirošienei, Daliai Karalevičienei, Violetai Grikšienei, Reginai Vidrinskienei, Rasai Klemanskienei, Daliai Gečienei, Birutei Miltenienei, Kristinai Norkutei, Viktorijai Zakarauskienei ir visoms kitoms, kurioms šokis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Negaliu nepaminėti Ubiškės bendruomenėje susikūrusio šokių kolektyvo, kuris daugiau nei 10 metų gyvuoja, kurdamas šokius bendruomenei, pasirodymus renginiams, festivaliams ir šventėms. Tai yra antra mano šeima, čia esu visada laukiama, mylima, palaikoma. Didžiuojuosi šiomis moterimis (Kristina Plieniene, Rita Buivydiene, Zina Kačinskiene, Juze Ežerskiene, Raimonda Vainavičiene, Laima Viktoravičiene ir kitomis šios bendruomenės moterimis), kurios randa laiko savo kasdienybę praskaidrinti šokiu“, – dėkojo šokio entuziastė.
Šiandien „Lokė“ studijoje dominuoja trys amžiaus grupės: 5-10; 11-18 metų amžiaus ir suaugusieji šokėjai. Studijos vadovė sako, kad berniukai mažai domisi šiais šokiais, tačiau kolektyve vis turi tai vieną, tai du, tai tris šokėjus. D. Tamulionienė pasidžiaugė, jog studijoje jau 10 metų šoka Andrėja Zakarauskaitė, kurią tuomet atvedė suaugusiųjų komandoje šokanti mama Viktorija. „Mergaitei buvo vos 4 metukai, be galo patobulėjusi ir perspektyvi šokėja, pelniusi ne vieną pirmą vietą ir metų reitingo nugalėtojos apdovanojimą. Andrėja ne tik pati kvėpuoja šokiu, bet ir stengiasi sudominti kitus. Jai pavyko sudominti ir į studiją vos prieš 3 metus pakviesti Elijų Pranckevičių, kuriam linijiniai šokiai tapo viena iš pagrindinių gyvenimo krypčių. Taip pat neatsiejama kolektyvo siela yra Akvilė Ploščiauskaitė, kuri šoka 8 metus, Kamilė Sutkutė – 6 metus, Gabrielė Mažeikaitė, Gytė Gargasaitė, Urtė Bielskytė, Guoda Mineikytė, Kamilė Petkutė, Gabija Pakalniškytė, Goda Vainavičiūtė, Elinga Darbutaitė, Endrika Gailevičiūtė, Amandas Sutkus. Smagu matyti užsidegusias mažąsias šokėjas: Smiltę, Mėtą, Alatėją, Godą, Juvilę, Gustę ir kt.“, – vardijo pašnekovė, kurios pagrindinis mokymo metodas – saviraiška ir improvizacija.
Nuo 2011 m. šokių studijos „Lokė“ šokėjai yra sudalyvavę daugiau ne 80-yje varžybų, pelnę daugybę solo ir komandinių garbingų apdovanojimų. Nominuoti kelis kartus Lietuvos reitingų nugalėtojais. 2022 m. šokių studija iš čempionato parsivežė net 17 reitingo nugalėtojų. „Pačios svarbiausios varžybos yra tos, kurias organizuoju pati su savo kolektyvo nariais. Esu be galo laiminga ir dėkinga už pagalbą visai „Lokė“ bendruomenei bei šeimai, partneriams ir rėmėjams, nes be jų paramos ir skirto laiko viena pati nepajėgčiau suorganizuoti tokių didelių varžybų, į kurias atvyksta apie 200-500 šokėjų iš visos Lietuvos ir Latvijos“, – kalbėjo choreografė, akcentuodama ir šių metų vasario 4 d. Ukmergėje vykusias varžybas, kurių metu studijos „Lokė“ šokėjas Elijus Pranckevičius buvo paskelbtas geriausiu, iniciatyviausiu 2022 m. šokėju bei išrinktas Kantri ir linijinių šokių asociacijos atstovauti Lietuvai pasaulinėse GOLD varžybose Šveicarijoje 2023 metų gruodžio mėnesį.
Pasak studijos vadovės, choreografijos, kurias mokosi šokėjai varžyboms, yra renkamos Pasaulio GOLD ir Lietuvos Kantri ir linijinių šokių asociacijų. Jos yra aprašytos, apibrėžtos konkrečiais technikos reikalavimais, stiliais. D. Tamulionienė taip pat kiekvienais metais tobulina savo žinias seminaruose, technikos ir teisėjų mokymuose, kuriuos organizuoja Lietuvos ir pasaulinio lygio choreografai. „Komandines choreografijas stengiuosi kurti kartu su savo šokėjais, ieškodama bendrų sprendimų, naujovių, sekame Lietuvos ir pasaulinio lygio tendencijas, madas. Šiais metais galiu pasveikinti ir pasidžiaugti savo komandos šokėjais, kurie tikrai užaugo ir iniciatyviai kuria patys, dega meile šokiui. Jie jau net trejus metai nominuoti Lietuvos Kantri ir linijinių šokių reitingo nugalėtojų komanda“, – pabrėžė šokėja, tvirtindama, jog būtų galima dar daugiau pasiekti, tačiau labai ribotos finansinės galimybės stabdo dalyvavimus tarptautinėse šokių varžybose. „Šokis brangus malonumas – startiniai registracijos mokesčiai, rūbų kainos didelės ir ne visiems įveikiamos… Stengiuosi padėti ir prisidėti prie pradedančiųjų šokėjų pirmų startų. Norint pasirodyti su komanda, reikalingos dar didesnės investicijos bendrai aprangai įsigyti. Įvaizdis labai daug perteikia, sukuria ir pristato šokio stilių, temą ir atlikimą. Būtume laimingi, jei rastume rėmėjų, galinčių mus paremti, siekiant šokio laimėjimų ir reprezentuojant Telšius bei Lietuvą. Tik investuodami į save, mes galime gyvenime pasiekti daugiau, būti laimingesni, savimi pasitikintys ir gyventi su meile šokiui“, – konstatavo D. Tamulionienė.