Andrius Jokubauskas – dainuojamosios poezijos atstovas, muzikinius kūrinius atliekantis žemaičių tarme. Jau ne viename bardų festivalyje savo kūrybą pristačiusį telšiškį per renginius Žemaitijos sostinėje teko matyti dainuojant ir su dukra Migle. Su Andriumi kalbėjomės apie jo pirmąją pažintį su dainuojamąja poezija, žemaičių tarme skambančią kūrybą bei domėjomės, kokia turi būti daina, kad klausytojai ją išgirstų.
Justina Lukošienė
– Papasakokite apie save. Koks buvote vaikystėje, mokykliniais metais? Ar jau tada linkote į muzikalumą?
– Kiek save pamenu, visada mėgau klausytis muzikos. Dar vaiką tėvai išmokė užsidėti mėgstamą plokštelę, vėliau audio kasetes, nors mokytis groti pradėjau pakankamai vėlai, gal kokių 16 metų ir vis dar nepaleidžiu.
– Kaip dainuojamoji poezija atsirado Jūsų gyvenime? Kokia buvo ta pirmoji pažintis?
– Net negaliu tiksliai nurodyti, kada ir kur. Kažkur tarp tų besikeičiančių plokštelių buvo Kernagio „Akustinis“, „Dainos teatras“ ir kiti. Matyt, paraleliai susidėliojo nuomonė, kad gitara ir balsas yra pakankamas balansas dainoms.
– Kuo Jus sužavėjo bardų muzika? Kurie dainuojamosios poezijos atstovai padarė didžiausią įtaką Jūsų kūrybai?
– Dainuojamoji poezija – toks intymus muzikinis žanras. Stiprus tekstas ir muzikos balansas verčia klausyti ir išgyventi. Tinkamu laiku ir tinkamoje aplinkoje įspūdis gali būti labai stiprus. O įtaką darė daugelis scenoje ir šalia jos sutiktų bardų. Gal ne taip tiesiogiai, bet visada įdomu žiūrėti, kaip žmonės dirba ir kaip perteikia vieną ar kitą mintį koncertų metu.
– Kada pradėjote dalyvauti dainuojamosios poezijos festivaliuose ir kiek iš viso jų jau teko sudalyvauti? Kurie iš jų įsimintiniausi?
– Scenoje debiutavau dar 2005 m., o vėliau teko dalyvauti daugybėje festivalių. Niekada ir neskaičiavau, kiek jų būta. Visokie – ir studentiški (VU bardų festivalis, MIDI bardų vakaras), ir „Bardų žygio per Lietuvą“ koncertų turai 2007-2009 m., ir daugelis kitų. Visada gera grįžti į „Dpoezijos šaltinį“, kasmet vykstantį Daugodų k., Raiseinių r. Smagiai atsimenu gyvos muzikos festivalį „Aš toks vienas“ Telšiuose, prie Germanto ežero.
– Kuriate dainas žemaičių tarme. Kodėl pasirinkote tokį formatą ir kaip Jūsų kūrybą priima klausytojai?
– Pirmą žemaitišką dainą sukūriau paragintas bardo Petro Gagilo. Tuo metu žemaitiškų dainų beveik nebuvo, užtektų rankų pirštų joms suskaičiuoti. Be to, dažniausiai žemaitiškos dainos buvo „nerimtos“. Mano pirmoji irgi tokia – humoristinė apie „muona buoba“. Matyt, nelengva žemaičiui atverti širdį, laisvai scenoje gali tik bajerius skaldyti arba Žemaitijos grožiu džiaugtis. Dabar labai džiaugiuosi, kad per tuos metus pažengėme toli, tekstai pasidarė išradingesni, įvairesnėmis temomis. Klausytojai žemaitiškas dainas priima jau kitaip: nebe kaip būdą žmonėms pasijuokti iš keistų žodžių ir skambesio, o kaip unikalumą, regionui būdingą pasaulio matymą ir supratimą. Ko gero, dėl to ir didžioji dalis mano naujų dainų yra žemaitiškos. Telšiuose gyvenant, tai daugiau nei natūralu.
– Kas pirmiau gimsta – tekstas, muzika ar dainos idėja? Iš kur semiatės įkvėpimo?
– O, taip… Amžinas klausimas, kas pirma. Įvairiai būna – kai kada muzika, kai kada tekstas. Dažnai galvoje gimsta teksto ar melodijos nuotrupa ir gyvena manyje tol, kol subręsta. Kartais tai trunka ypatingai ilgai. Esu sukūręs dainą, kur procesas nuo pirmos eilutės iki paskutinio akordo truko gal 15 metų. Galbūt juokingai skambės, bet aš pasikliauju mūzomis, retai kuriu per prievartą. Jei tą dieną tiesiog „nelimpa“ muzikinis darbas, tai ir nespaudžiu savęs.
– Kiek dainų jau esate sukūręs? Ar iš viso repertuaro galėtumėte išskirti mėgstamiausią kūrinį?
– Reikėtų atsisėsti ir suskaičiuoti. Nesu tikras, ar visas atsiminčiau. Visada yra aktyvus repertuaras iš kokių 20-30 dainų, jį papildo naujos dainos, kai kurios iškrenta iš koncertų, o po kiek laiko vėl gali grįžti. Mėgstamiausių neturiu, tai yra kintantis procesas. Tarp favoritų dažnai būna naujausi kūriniai. Natūralu, nes jų emocijos, išgyvenimai būna dar švieži, jais labiausiai norisi pasidalinti su klausytoju. Būna, kad į repertuarą grįžta seniau kurtos, kiek primirštos dainos, dėl kokių nors priežasčių tapusios vėl meilios, aktualios. Gal tiesiog reikia pailsėti, norint vėl jas įtaigiai, nuoširdžiai atlikti.
– Kaip manote, kokia turi būti daina, kad žmonės ją išgirstų?
– Visų pirma, nuoširdi. Bardą reikia išklausyti be pašalinių dirgiklių. Bent jau mano atmintyje dažnai atgimsta vos viena stipri sudainuota teksto eilutė ir to pakanka giliam įspūdžiui. Kartais net girdėta prieš daugelį metų.
– Jau ne kartą per renginius teko matyti Jūsų ir dukros Miglės muzikinį duetą. Kaip kilo idėja susiburti bendrai muzikinei veiklai? Dukra panoro sekti tėčio pėdomis?
– Duetas gimė Telšių vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovės iniciatyva. Besirengiant vienam koncertui, pakvietė mane prisijungti ir pritarti gitara jų pasirodymui. Taip pat, jei yra noro, su dukra sudainuoti dainą duetu. Atsirado proga susėsti ir pagaliau padaryti darbą. Miglė mėgsta dainuoti, bet be postūmio iš šalies kartu nieko nebuvom padarę.
– Ar ateities planuose esate numatęs išleisti autorinių dainų albumą?
– Galbūt, bet visada teikiu pirmenybę koncertams. Norisi paraginti – ateikit paklausyti gyvai. Bardo pasirodymas – beveik kaip monospektaklis, kaskart vis kitoks, su tos dienos emocija. Be to, veikia sinergijoje su publika – jei gerai klauso, sugeri dėmesį, padaugini ir grąžini klausytojui daugiau.
– Ką veikiate, kai nemuzikuojate?
– Gyvenime esu krautuvininkas. Galbūt teisingiau būtų sakyti – Telšių smulkaus verso atstovas, UAB „Artina“ vadovas. Pats mėgstu terminą „krautuvininkas, kuris parduotuvėje prie autobusų stoties pardavinėja elektros prekes“, nes tai kiek tikslesnis apibūdinimas to, ką darau. Visada esu arti kliento, arti gamintojo ar tiekėjo. Dažnai biurokratinius procesus užtenka pakeisti paprastu žmogišku pokalbiu ir problemos tampa išsprendžiamos. Taigi gal visgi – krautuvininkas.
– Dėkoju už pokalbį.