Tokia savo gyvenimu patikrinta logika vadovaujasi puikiai telšiškiams pažįstamas Algimantas Lauraitis, šiemet vasarį atšventęs 85-ąjį gimtadienį. Tai aktyvus sąjūdietis, buvęs rajono meras, Ryškėnų seniūnas, kitų Telšių apskrities bei rajono institucijų atsakingas darbuotojas, kilniadvasiškai dirbęs laisvos Lietuvos ir rajono labui.
Algirdas Dačkevičius
Žemaičių krašto sūnus
Algimantas Lauraitis kilęs iš Skuodo rajono Kabaldikų kaimo. Jau ankstyvoje vaikystėje patyrė tremties grėsmę. „Su jaunesniu broliu laikėmės pas bočių, dorą Lietuvos ūkininką, Kalvaičių kaime, kai sužinojome, jog artėja trėmimų į Sibirą banga, nes tuomet stalininis režimas pasiturinčius ūkininkus laikė „liaudies priešais“. Bočius mums patarė kuo greičiau bėgti į Ylakius pas mamą. Man tuomet buvo šešeri, o broliui – penkeri metai, kai, įveikę šešis kilometrus, grįžome namo. O bočių, dvi tetas ir du dėdes tuomet ištrėmė“,– į prisiminimus nuklydo garbus pašnekovas.
A.Lauraitis 1954 metais baigė Sedos vidurinę mokyklą, po to vienerius metus dirbo šios mokyklos mokytoju, 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Iki 1994 metų dirbo pagal paskyrimą tuomečio Telšių taikomosios dailės mokyklos dėstytoju. 1994 m. paskirtas Ryškėnų seniūnijos seniūnu, 1997 metais išrinktas Telšių rajono meru, po to perėjo dirbti į Telšių apskrities viršininko administraciją, kur jam patikėtos Savivaldybių priežiūros skyriaus vedėjo pareigos, vėliau dirbo Telšių seniūnijos seniūno patarėju.
A.Lauraitis garsėjo aktyvia patriotine visuomenine veikla. Jis stovėjo prie Sąjūdžio skyriaus Telšiuose kūrimosi ištakų, buvo Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Telšių skyriaus pirmininkas, Žemaičių kultūros draugijos narys.
Mūru stojo už Lietuvos nepriklausomybę
Algimantas nuo mažens buvo auklėjamas tautine ir sąžiningumo dvasia, kuri persmelkė visą gyvenimą. Jo tėvo Antano gyvenimo galgota paženklinta karo sumaišties peripetijų, kartais net mirčiai žvelgiant į akis, taip pat pokario politikos neteisybės. Tačiau, kas bebūtų, tėvas visuomet buvo sąžiningas, teisingas ir jautrus žmonių nelaimėms bei nepritekliams. „Dirbdamas veterinarijos gydytoju, jis labai kompetentingai atliko šias pareigas, todėl pas apžiūrėtus gyvulėlius dviračiu lankydavosi po kelis kartus, kol jie visiškai pasveikdavo. Labai atsižvelgė į kaimo žmogaus sunkią padėtį, todėl ir dėl atlygio smarkiai nespausdavo, o iš kai ko ir neimdavo“,– gražiai apie savo tėvą prisiminė Algimantas, turintis ir antrą – Antano vardą.
Neatsitiktinai, pakilus Sąjūdžio bangai Lietuvoje, A.Lauraitis buvo Telšių rajone vienas iš pirmųjų, kuriam rūpėjo kurti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir skyrių. „Plungiškiai ir mažeikiškiai jau tokius Sąjūdžio skyrius buvo įkūrę, o mes kažko delsėme. Pagaliau smagratį įsukome, sušaukę susirinkimą tuometėje Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje, kur skyriaus pirmininku išsirinkome autoritetingą pedagogą Vilhelmą Petraitį. Drauge darbavosi Juozas Butkevičius, šviesaus atminimo žurnalistas Aloyzas Pintveris, dabartinis „Kalvotosios Žemaitijos“ redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius bei kiti. Beje, kai kitos įstaigos dar bijojo partinės nemalonės, Redakcija mus priėmė, kurios pastate galėjome posėdžiauti visais tuomet rūpimais klausimais“,– pasakojo A.Lauraitis.
Algimantas Lauraitis prisiminė istorinį įvykį – Baltijos kelią – apie 650 km ilgio Baltijos šalių susikibusių žmonių grandinę, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS, metines. Telšiams Baltijos kelyje buvo paskirtas 2 km ilgio ruožas devynioliktame kilometre nuo Panevėžio Pasvalio link. Vėliau savo miestams atstovaujantys žmonės statė paminklus. Pasvalio rajone buvo pastatytas visas jų parkas. Telšių Sąjūdžio atstovai Baltijos kelyje pastatė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studento R. Malinausko sukurtą paminklą, kurio forma vaizduoja žemės rutulio dalį – valstybės, žmonių būties vietos, užuominą. Paminkle iškalti mūsų Tėvynei ir jos žmonėms prasmingi žodžiai: „Kančia, Viltis, Tikėjimas. Telšių sąjūdis“.
Algimantas Lauraitis ne tik pats dalyvavo Baltijos kelyje, bet ir prie šios paminklinio akmens vietos vyko visus 30 metų. Iškilmingo minėjimo šiai sukakčiai proga jam buvo įteikta Lietuvos Respublikos vėliava.
Įsimintiniausi darbai
A.Lauraitis daugelio savo darbų nesureikšmina, bet kai kuriuos norėtų išskirti. Būdamas rajono meru, jis pasiekė, kad Telšiuose iškiltų nauja gaisrinė. Rajono tarybos nariai buvo balsavę už jos statybą buvusiame kariniame miestelyje, o atstovai iš Priešgaisrinės valdybos Vilniuje užsispyrė, jog ji būtų statoma dabartinėje vietoje, kur jau buvo išpilti pamatai – mat ten planuota statyti vidurinę mokyklą. Merui reikėjo sušaukti posėdį ir įtikinti Tarybos narius nurodytos vietos statybai svarbą, nes galėjo atsitikti taip, kad gaisrinė būtų statoma Tauragėje arba Utenoje. Be to, merui reikėjo prisiimti asmeninę atsakomybę dėl atlygio už atliktus geodezinius tyrimus.
Dirbdamas Ryškėnų seniūnu, A.Lauraitis, atsižvelgdamas į žmonių norus, pasiekė, kad miestelyje pradėtų veikti koplyčia. „Jis buvo pagrindinis iniciatorius, statant Ryškėnų parkelyje Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminklą“,– sakė Ryškėnų bendruomenės pirmininkas Kazys Lečkauskas, šiai bendruomenei vadovaujantis jau 17 metų. Pasak A.Lauraičio, šio paminklo atsiradimas ne vien jo nuopelnas, nes labiausiai idėją įgyvendinti padėjo ne tik K.Lečkauskas, bet ir Benediktas Šniaukas.
Už prasmingą gyvenimą, paskirtą Lietuvai, A.Lauraitį pagerbė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Sąjūdžio lyderiai, rajono merai, šauliai, bendruomenės. Tų apdovanojimų gausybė, net neįmanoma būtų visų jų išvardinti. Daug kam yra įstrigęs kilniadvasiškas Lietuvos Nepriklausomybės puoselėtojo žodis įvairiuose susirinkimuose, minėjimuose ir mitinguose.
„Dirbau su įvairių pažiūrų žmonėmis, priklausančiais skirtingoms partijoms, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad ne partija, o sąžiningas žmogus puošia partiją“,– įsitikinęs A.Lauraitis.
Šie metai Algimantui Lauraičiui buvo skausmingi, nes Anapilin išlydėjo savo žmoną Vaclavą, kurią artimieji švelniai vadino Vacele. Šeima užaugino tris atžalas. Susitikus su pašnekovu Ryškėnuose, sūnus Levaldas pjovė žolyną, o dukra Lina labiau rūpinosi tėvu ir namų ūkiu. Dar viena dukra Aušra įsikūrusi Londone. Senelį džiugina penki anūkai, ypač tie, kurie visa galva pasinėrę į krepšinį.
Dažnas svečias sodyboje būna bendruomenės pirmininkas Kazys Lečkauskas, nuoširdžiai pakalbantis su bendraminčiu ir, reikalui esant, ištiesiantis pagalbos ranką.