Tėviškė nuo senų laikų buvo vienas labiausiai žmogaus branginamų nežemiškų turtų, ir žmogus dažnai išlieka toks, kokį jį per metų tėkmę suformavo tėviškė, kokios buvo ugdomos vertybės šeimoje ir mokykloje. Tėviškė Lieplaukė yra pasaulio pradžių pradžia ilgamečiam Platelių geografijos mokytojui, entuziastingam šachmatų žaidimo puoselėtojui, Platelių seniūnijos Garbės piliečiui Algirdui Narmontui.
Jonas Gaurylius
Tėviškėje augo gausioje šeimoje
Lieplaukės vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 770 metų sukakties proga noriu savo rašinyje papasakoti skaitytojams apie geraširdį, energingą, tvirto kūno ir aštraus proto žemaitį Algirdą Narmontą, su kuriuo esame geri draugai sportinių varžybų dėka jau 20 metų. Garbaus amžiaus pedagogas gerai žinomas tarp šachmatininkų ne tik Plungės rajone, bet ir Žemaitijos aplinkiniuose rajonuose.
Jo vaikystė prabėgo mylimų tėvų Stanislovos (1907-1973) ir Pranciškaus (1896-1980) Narmontų šeimoje, kur Algirdukas buvo šeštas vaikas. Gimęs 1939 metų gruodžio 15 dieną, jis ir šiandien prisimena, kaip 1944 metų spalį, besitraukiant vokiečių kariuomenei, Lieplaukės geležinkelio stotyje sprogo minų prikrautas vagonas, buvo sugriautos kelios lieplaukiškių sodybos, tarp jų ir naujai statytas Narmontų namas. Jame 1938-1944 metais buvo pradžios mokykla, o vokiečių okupacijos laikotarpiu 1941-1944 m. buvo įsteigti 5 ir 6 skyriai. Grįžus rusams, mokykla iki pat 1949 metų buvo Juozo Milašiaus troboje miestelio centre.
Lieplaukėje mokėsi šeši Narmontų šeimos vaikai: Algirdo seserys Apolonija (1929), Justina (1930), Zinaida (1938), brolis Romanas (1937) ir jauniausia sesuo Nijolė (1950). Sesutė Eugenija (1934) mirė neturėdama metukų. Vyriausia Algirdo sesuo Apolonija Narmontaitė – Girdžiūnienė, gyvenanti Plungėje, aktyvi Tėvynės pažinimo draugijos narė, tautotyrininkė yra išleidusi tris knygas ,,Pažvalgius po Žemaitiją“, kuriose gausu istorinės medžiagos apie Lieplaukę, užrašytų kraštiečių prisiminimų , pasakojimų apie iš šio jaukaus miestelio kilusius žymius Lietuvos žmones. Patys mieliausi žodžiai skirti savo šeimai, Anapilin išėjusiems tėveliams, giminaičiams, buvusiems kaimynams, prieškario, tarpukario ir pokario krašto šviesuoliams.
Autorės vardu Algirdo dovanotas atminčiai knygas perskaičiau ne kartą, žavėjausi garbaus amžiaus literatės atmintimi, išmintimi ir žurnalistiniais gebėjimais. Iš pasakojimo ,,Mano brolis – mokytojas“ sužinojau, kad Algirdas nuo pat mažens buvo linksmas, guvus ir sveikas vaikas, labai žingeidus, būdamas penkerių, išmoko skaityti ir labai laukė, kol galės lankyti mokyklą. Algirdukas mokėsi labai gerai, buvo puikus sportininkas, 1953 metais baigė su pagyrimu septynias klases naujai pastatytoje Lieplaukės mokykloje, kur išmoko žaisti šachmatais. Žaisdavo su draugais, kartais iki vėlumos, kol buvo galima įžiūrėti ant lentos išrikiuotas baltųjų ir juodųjų šachmatų figūras.
Mama šeimoje buvo pati brangiausia, beveik dešimčia metų jaunesnė už tėvą, visą save atidavė gausiai savo šeimai, gana anksti atsisveikino su šiuo pasauliu.
Su dėkingumu Algirdas prisimena ir tėvuką Pranciškų Narmontą. Tėvas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, pirmojo šaukimo 1919 m. LDK Kęstučio 5-ojo pėstininkų pulko kareivis, dirbo sanitaru. Net ir amputuota koja netrukdė dirbti siuvykloje Kaune, kur buvo siuvamos uniformos kariuomenei, tačiau siuvėju netapo. Kaune išmoko žaisti šachmatais, žaisdavo su kitais karo invalidais. 1925 m. grįžo į Lieplaukę. Nuo 1930 metų tris dešimtmečius iki pat išėjimo į pensiją dirbo Lieplaukės pašto agentūros (vėliau ryšių skyriaus) vedėju savo tėvo 1890 metais statytame name, kuris tebestovi ir šiandien buvusios septynmetės mokyklos kaimynystėje. Uždarius mokyklą, čia įsikūrė Lieplaukės bendruomenės namai. Laisvalaikiu tėvas kartais pažaisdavo šachmatais, tačiau to laiko jam nedaug ir tebuvo. Pašto agentūros vedėjas dirbo vienas, buvo labai užimtas, todėl ir vaikams pašte netrūko darbo, kadangi šeima tame pačiame pastate ir gyveno. Vaikams tekdavo pakviesti gyventojus pokalbiui telefonu, nunešti gautas telegramas. Kai kada tekdavo padėti parašyti ir perskaityti laišką, nes ne visi mokėjo skaityti ir rašyti. Be abejo, tai buvo daroma po pamokų, sekmadieniais, mokinių atostogų metu. Vasarą Algirdas su broliu Romanu paštą į Telšius ir atgal gabendavo dviračiais. Paštas buvo vežamas ir arklio vežimu, kol atsirado pro Lieplaukę kursuojantys autobusai.
Mokytojo ir sportininko gyvenimo keliu
Po Lieplaukės septynmetės baigimo 1953 metais trylikametis mokslo pirmūnas panoro tapti mokytoju, įstojo į Telšių pedagoginę mokyklą, kurią po ketverių metų baigė kartu įgydamas ir vidurinį išsilavinimą. Po kelių mėnesių kurso Kapsuko ( dabar Marijampolė) pedagoginėje mokykloje Algirdą paskyrė dirbti Plungės rajono Žlibinų septynmetės mokyklos matematikos mokytoju, kur vedė ir fizinio lavinimo pamokas. Sporto valandos stadione, bėgimo varžybos, žaidimai su kamuoliu, slidinėjimas žiemą 17 metų mokytojui, tuo metu jauniausiam visoje Lietuvoje, buvo tikra palaima po įtemptų matematikos pamokų. Algirdą labiau domino pasaulio pažinimo dalykai, todėl nusprendė tapti geografijos mokytoju. Gabus ir darbštus jaunas mokytojas įstojo į Vilniaus pedagoginį instituto Geografijos fakultetą, kur neakivaizdiniu būdu 1969 metais įgijo geografijos mokytojo kvalifikaciją.
Jaunasis Žlibinų matematikas vedė taip pat anksti, būdamas 19 metų. Jo išrinktąja ir vienintele visam gyvenimui tapo Danutė Stefanija Endriuškaitė. Danutės ir Algirdo šeimoje gimė dukra Gražina, sūnūs Raimondas ir Vilius. 1969 metais jauna šeima išsikėlė gyventi į Platelius, kur Algirdas išdirbo keturis dešimtmečius geografijos mokytoju iki pat 2009 m., vadovavo šaškių- šachmatų būreliui. Daugiau nei pusė amžiaus paskirta vaikams ugdyti, užklasinei sportinei ir visuomeninei veiklai, ir tik dvejose Plungės rajono įstaigose – Žlibinuose ir Plateliuose. Sėkmė Algirdą lydėdavo visuose darbuose – tiek pamokų metu, tiek jaunųjų geografų olimpiadose, vaikų ir moksleivių varžybose bei spartakiadose. Jaunystėje Algirdas buvo pamėgęs svarsčio kilnojimą, pasiekė ne vieną pergalę rajono spartakiadoje, savo jėga ir judesių atlikimo technika stebino žiūrovus švenčių sportinių varžybų metu. Algirdui teko padirbėti ir sporto metodininku Platelių kolūkyje, burti komandas rajoninėms spartakiadoms. Tam reikėjo ir asmeninio pavyzdžio, tam tikrų sportinių gebėjimų, kurių jam netrūko, nes buvo universalus sportininkas.
Šachmatai – antroji gyvenimo meilė ir šeimos relikvija
Algirdas su žmona per darnų ilgus metus trunkantį vedybinį gyvenimą didelių turtų nesusikrovė. Jiems didžiausias turtas – vaikai ir anūkai, kurių visas septynetas, visi užaugo sveiki, baigė mokslus, įgijo profesijas, o jau ir keturi provaikaičiai bėgioja. Algirdas didžiuojasi dukra Gražina, ilgamete Platelių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, sūnus Vilius – verslininkas, kitas sūnus Raimondas – Šiaulių sporto centro ,,Dubysa“ šachmatų treneris, išugdęs visą būrį žinomų Lietuvos šachmatininkų, tarp jų ir vieną geriausių Lietuvos šachmatininkų savo sūnų Matą. Raimondas ir Matas patenka į stipriausių Lietuvos šachmatininkų šimtuką.
Matas pagal tarptautinį FIDE reitingą (2417 taškai) užima 10 vietą šalyje. Raimondo dukra Simona taip pat ne kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių šachmatų pirmenybėse. Algirdas, Raimondas ir Matas Narmontai yra daugkartiniai Plungės rajono šeimų šachmatų turnyrų nugalėtojai. Algirdas Narmontas iki pat šiol aktyvus šachmatų turnyrų Plateliuose organizatorius, noriai dalyvauja įvairiuose šachmatų turnyruose Žemaitijoje, kur dažnai tarp senjorų pelno apdovanojimų, glaudžiai bendrauja su Telšių, Ryškėnų, Salantų, Mažeikių, Plungės, Tverų, Šilalės, Akmenės sporto klubų šachmatininkais. Šachmatai jam vienas didžiausių malonumų sulaukus garbaus amžiaus. Kiekviena galimybė kartas nuo karto sėsti prie šachmatų lentos su draugais ir naujai pažįstamais ne tik leidžia patirti pergalių, o dažnai ir lygiųjų džiaugsmą, bet ir išgyventi nelauktą, o gal jau iš anksto užprogramuotą pralaimėjimą galimai pajėgesniam varžovui. Kartais žaidėjas būna tokiose situacijose, kai nebelaiko nervai ir sunku susitvardyti. Tada, pasak Algirdo, reikia prisiminti, kad tu esi nebe vaikas, o šachmatai, kaip ir visi žaidimai – tik žaidimas, ir ne kiekvienam lemta būti nugalėtoju. Jei nepavyko šiandien, tikėk, pasiseks kitą kartą ir dėl to reikia žaisti, reikia gyventi, kol leidžia protas ir fizinės galios daryti tai savo malonumui.