Laidojimo būdai, kapinės per amžius keitėsi. O dabar – naujų pokyčių laikai

Vienos seniausių rajone išlikusių kapinių – Kegų pilkapynas datuojamas I – II amžiais.

Kai ir visur, taip ir kapinėse, atsispindi permainos, pasireiškiančios kapų tvarkymu. Deja, vis labiau matome reiškinį, liudijantį gausėjant apleistų kapų. Panašu, jų vis daugės ir daugės.

Alvydas Ivoncius

Laidodavo ir bažnyčiose
Niekas nežino, kiek Lietuvoje yra kapinių. Šimtai jų kadaise išnyko: vienur užaugo miškai, kitur – dirbami laukai ar pievos. Keičiantis visuomeninėms formacijoms, kito ir laidojimo būdai bei laidotuvių papročiai. Juos galima suskirstyti į ikikrikščioniškąjį ir krikščioniškąjį laikotarpius. Vis tik kiekvienas šių laikotarpių turėjo savitus tarpsnius. Kūnai buvo ir užkasami, ir sudeginami. Atskirais laikotarpiais laidodavo duobėse, taip pat pilkapiuose.
Įvedus krikščionybę, pamažu keitėsi ir laidojimo papročiai. Visgi krikščionybė plito lėtai, laidotuvių papročiai buvo stipriai veikiami pagoniškųjų tradicijų. Tačiau kaip senesniais laikais, taip ir krikščioniškaisiais amžiais, išliko tradicija, ypač kaimuose, mirusiuosius laidoti kiek tolėliau gyvenamosios vietovės. Atsiradus bažnyčioms, sykiu apie jas ir net jose pačiose atsirado kapinės. Suprantama, teisė būti palaidotam bažnyčioje priklausė vien turtingesniems.
Kadangi prie bažnyčių formavosi miesteliai, kapinės atsidūrė jų centre. XVIII amžiaus pabaigoje, 1794 metais, buvo pradėta drausti laidoti parapijinių bažnyčių šventoriuose – ten amžino poilsio atguldavo nebent kunigai ir bažnyčiai gausiai aukoję dvarininkai. Tačiau ir jų nemaža dalis steigė atskiras savo giminės kapines. Tokios Telšių rajone yra Gorskių kapinės Biržuvėnuose ir Džiuginėnuose.
Kapinės parapijinių bažnyčių šventoriuose nunyko. Tačiau išliko daugumos filijinių bažnyčių šventoriuose. Telšiuose kapinėmis buvo dabartinės Katedros bei Mažosios bažnytėlės šventoriai. Tas pats pasakytina apie Varnių, Tryškių, Luokės ar kitų didesnių miestelių bažnyčių, turėjusių parapijinių statusą, šventorius.

Dažnas kaimas turėjo savo kapinaites
XVI amžiaus pabaigoje Žemaičių vyskupystės bažnyčias vizitavo Tarkvinijus Pekulas. Visų kunigų jis klausė, kur laidojami žmonės? Atsakymai buvo vienodi: šventoriuose, bažnyčiose ir „laukuose“. Pastarasis įvardijimas reiškė kaimų kapines.
XVI amžiuje atlikta valakų reforma karališkuosiuose, Katalikų Bažnyčios ir privačiuose dvaruose. Žmonės iš vienkiemių buvo sukeldinti į kompaktiškus kaimus, visiems valstiečiams skiriant po valaką (apie 23 hektarus) žemės. Vienkiemiai išliko daugiausia bajorkaimiuose, kuriuos valakų reforma mažiausiai palietė.
Valakų reforma privertė keisti ir kapinių vietas, kadangi dalis jų atsidūrė ten, kur buvo numatyti dirbami laukai arba naujos gyvenvietės atsirado tolokai nuo senųjų kapinių. Ši reforma suformavo kelis šimtmečius veikusias kaimų kapines, kurių dalis, pavirtusių pievelėmis ar miškeliais, išliko iki šiol. Anuomet vienas ar keli kaimai turėjo savo kapines.
Po 1827 metų imta raginti laidoti tik parapijinėse ir filijinių bažnyčių kapinėse. Kai kurių filijinių bažnyčių šventoriuose (Ubiškės, Eigirdžių, Kaunatavos ir kitų) kapinės išliko ir veikia net dabar. Galiausiai buvo visiškai uždrausta laidoti kaimų kapinėse.

Antkapiniai paminklai – vėlyvas reiškinys
Kiek kapinių išliko Lietuvoje? Omenyje turint ne šimtmečius, o tūkstantmečius, tikriausiai tik mažoji dalis.
Štai Telšių rajono kapinių sąraše įrašytos 242 kapinės kartu su senkapiais, pilkapiais, nužudytų žydų, žuvusių karių palaidojimo vietomis. Daugelis šių kapinių nebeveikiančios.
Kapavietė kapinėse priklausė šeimai, ir buvo tarsi paveldima to, kam likdavo ūkis ir turtas po tėvų mirties. Jokių kapinių tvarkymo taisyklių nebuvo. Paprastai žmonės pastatydavo medinius kryžius, jiems supuvus, statydavo naujus. Paprotys draudė iš kapinių išnešti net žolę ar medžių šakas, supuvusius kryžius. Jie, dažniausiai per Vėlines, buvo sudeginami pačiose kapinėse.
Dažnai prie parapijinių kapinių būdavo sklypeliai „nešventintiems kapams“. Čia laidodavo tuos, kuriuos dėl vienokių ar kitų priežasčių atsisakydavo palydėti paskutinėn kelionėn kunigai. Dažniausiai – savižudžius.
Akmeniniai paminklai kapinėse pradėjo rastis daugiausiai XIX amžiaus antrojoje pusėje, ir tik turtingesnių šeimų kapavietėse. Sykiu plito ir metaliniai kryžiai. Visgi dar net prieškario Lietuvoje tebevyravo mediniai kryžiai.
Akmeninių, betoninių paminklų gausa pasipylė pokario metais. Paminklai vis stambėjo, aukštėjo, ką matome visose kapinėse. O prieš keliasdešimt metų sugrįžta prie kuklesnių paminklų tradicijos. Kartu su akmeniniais, betoniniais ir metaliniais paminklais atsirado kapaviečių tvorelės, kurios buvo visiškai nebūdingos ankstesniais amžiais. Galiausiai imta pilti betoninius bortelius.

Didesnėse kapinėse palaidota dešimtys tūkstančių palaikų
O šių laikų nauja tradicija – kapaviečių visiškas ar dalinis uždengimas akmeninėmis plokštėmis ar akmeninėmis arba betono trinkelėmis. Tai reiškia, kad šiuose kapuose niekas nebebus laidojamas.
Dar viena nauja laidojimo ir kapų tvarkymo tradicija – palaikų kremavimas ir laidojimas žemėje arba specialiai pastatytuose kolumbariumuose. Pastarųjų Telšių rajone kol kas nėra. Kolumbariumas – statinys su nišomis, į kurių kiekvieną galima sudėti tam tikrą skaičių urnų. Tokių nišų viename statinyje gali būti dešimtys, priklausomai nuo jų dydžio.
Paminklai kapinėse anaiptol neatspindi jose palaidotų žmonių skaičiaus. Įrašai apie palaidotus asmenis atsirado tik akmeniniuose ir metaliniuose paminkluose. Ir paprastai niekas neįrašydavo anksčiau palaidotų asmenų vardų ir pavardžių. Vėliau, jau sovietmečiu, išplito įprotis nugriauti net senuosius paminklus. Naujuose dažniausiai nesistengta įvardinti anksčiau palaidotų žmonių.
Kiek palaidota dabar veikiančiose kapinėse velionių? Teoriškai tam tikro laikotarpio įmanoma suskaičiuoti, remiantis bažnyčių mirties metrikų knygomis, o nuo pokario metų – civiliniais aktais. Tačiau kas tokiu darbu užsiims? Kaip pavyzdį galima pateikti, kad dabar veikiančiose Luokės kapinėse (o jos pradėjo veikti vėliausiai XVIII amžiaus pabaigoje), 1860 metais palaidota 114, 1861 metais – 172, 1862 metais – 174 mirusieji. Taigi XIX amžiuje, tikriausiai ir vėliau, apytikriai skaičiuojant, Luokės kapinėse per dešimtmetį galėjo būti palaidota daugiau nei pusantro tūkstančio mirusiųjų. Per visą XIX amžių gauname gerokai daugiau nei 15 tūkst. palaidotų žmonių. O kiek dar palaidota anksčiau ir vėliau …

Kapinių skaitmeninimui skirtas projektas
Jau netolimoje ateityje Telšių rajono kapinėse niekam nebereikės klaidžioti, ieškant pamirštų ar primirštų artimųjų ar giminaičių kapų. Lietuvoje vienas po kito įgyvendinami kapinių skaitmeninimo projektai. Jie jau įgyvendinti Vilniaus, Klaipėdos, kai kurių kitų miestų kapinėse.
Įgyvendinus tokius projektus, elektroninėje erdvėje atsiranda kapų nuotraukos, interaktyvus žemėlapis, rodantis kapo vietą. Klaidžioti po elektroninę erdvę nereikia, kadangi paieškoje įrašius mirusio asmens vardą ir pavardę (arba vien pavardę) atverčiama kapo nuotrauka, nurodomos kapo koordinatės kapinėse.
Taip pat bus suskaitmeninti visi popieriniai laidojimo žurnalai, visi tekstiniai bei grafiniai duomenys, susieti su konkrečiomis kapavietėmis.
Rugpjūčio mėnesį Savivaldybės taryba pritarė bendrai kartu su Mažeikių rajono savivaldybe įgyvendinamam kapinių skaitmeninimo projektui. Telšių rajone į elektroninę erdvę bus perkelti 30 kapinių duomenys. Projektą finansuoja Europos Sąjunga, bendra jo vertė 313 tūkst. 600 eurų, Telšių rajonui tenkanti dalis – 169 tūkst. 993 eurai. Projekto įgyvendinimo pabaiga – 2031 metai.
Rugpjūčio mėnesį pagal Vyriausybės priimtus nutarimus Savivaldybės taryba papildė Žmonių palaikų laidojimo tvarką. Pagal ją, kapo duobės, kurioje laidojami žmogaus palaikai, gylis turi būti ne mažesnis kaip 2 metrai; kapo duobės, kurioje laidojami kremuoti žmogaus palaikai su urna arba kapsule, arba išberiant juos į kapo duobę, – ne mažesnis kaip 1 metras. Palaidojus, kape įrengiamas kapo vietą žymintis laikinas ženklas, kuriame nurodomas mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Pakartotinai laidoti žmogaus palaikus kape, kuriame jau yra palaidoti žmogaus palaikai, galima ne anksčiau kaip pasibaigus kapo ramybės laikotarpiui – 25 metams. Pakartotinai laidoti žmogaus palaikų kape, kuriame jau yra palaidoti kremuoti žmogaus palaikai, negalima.
Pati paskutinioji sąlyga dėl urnų laidojimo atrodė keistai ir Tarybos nariams. Savivaldybė kreipėsi į Vyriausybę išaiškinimo. Pasirodo, negalima laidoti urnų viena ant kitos, o šalia leidžiama, kiek telpa. Vis tik pati teisės akto formuluotė miglota ir dviprasmiškai gali būti suprasta. Mat kapui su urna leidžiama skirti kiek daugiau nei vieną kvadratinį metrą ploto. O pagal tą neaiškią sąlygą galima suprasti, kad tokiame plote leidžiama palaidoti tik vieną urną. Pasirodo, lyg ir ne.
Beje, pelenus galima išbarstyti jūroje penkių kilometrų atstumu nuo kranto, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ar paplūdimius. Tačiau pelenų kol kas dar neleidžiama barstyti miškuose ar laukuose.
Taip pat pelenus bus galima išbarstyti specialiai prie kapinių ar atskirai įrengtame lauke. Tokių laukų Lietuvoje, regis, nedaug, o mūsų rajone visai nėra. Kaip laidojame pelenų išbarstymo lauke, tiksliau – sklypelyje? Jis įrengiamas paprastai – kaip veja. Pelenai išbarstomi ant žolės. Ji paaugusi pjaunama, lietus, polaidžio vandenys sugeria į žemę pelenus, ir – viskas. Tokiame lauke jokių antkapinių paminklų negalima statyti. Kaip ir prie jūros ar upių, jei pelenai išbarstomi jose.

Daugėja neprižiūrimų kapų
Deja, kapinėse vis daugėja nebeprižiūrimų kapų. Formaliai, jei kapas neprižiūrimas vienerius metus, galima pradėti jo perėmimo procedūrą. Kol kas tai niekur nedaroma. Tačiau Lietuvoje kai kuriuose miestuose ir rajonuose virš neprižiūrimų kapų atsirado įspėjamosios lentelės, kad kapas, jei nebus tvarkomas, bus perimtas. Tai reiškia, kad kapavietė bus perduota laidoti kitiems žmonėms. Bet, kaip minėta, nuo paskutinio palaidojimo turi būti praėjęs dvidešimt penkerių metų laikotarpis.
Savivaldybės administracijos paklausėme, ar rajone yra sudaromas apleistų kapaviečių registras, ar jau buvo paimta ir perduota kitiems asmenims apleistų kapaviečių? Savivaldybės administracija atsakė, kad apleistas kapavietes kiekviena rajono seniūnija fiksuoja atskirai. O atvejų, kad apleistos kapavietės būtų paimtos ir perduotos kitiems asmenims nebuvo.
Apleistos kapavietės atsiranda dėl įvair ių priežasčių: miršta jas prižiūrėję velionių artimieji arba susensta ir nebeturi jėgų tvarkyti kapus. Arba paprasčiausiai nebelieka kam to daryti: vaikaičiams senelių kapai, ypač jei tėvai palaidoti kitur, nerūpi, paskutiniai likę gyvi artimieji gyvena toli ir nenori atvažiuoti tvarkyti kapų.
Štai čia susiduriame su lietuviams būdinga trumpa giminės istorine atmintimi. Ne visi žmonės sugeba ar gali išvardinti net visus savo keturis senelius, o ką jau kalbėti apie aštuonis prosenelius, šešiolika proprosenelių ir taip toliau. Ir dažnai nežino, kur protėviai ir pramotės palaidoti.
Jau sovietmečiu žmonės iš gimtinių išsisklaidė po visą Lietuvą. Kaimuose ar miesteliuose dažnai nebeliko ir tų, kurie kartu su ūkiais paveldėdavo kapavietes. Į senas kapavietes dar atgula amžino poilsio senesnės kartos mirusieji. Bet jie savo palikuonių, jei jų turėjo, vis labiau pamirštami. Kartu apleidžiami ir kapai.
Vis dėlto galima aptikti ir kapaviečių, kurios neturi šimtametės praeities. Yra neprižiūrimų kapaviečių, kuriose mirusieji palaidoti vos prieš kelis ar keliolika metų.
Bėgant laikui, kapinėse vis daugės neprižiūrimų kapų, kurie, kaip sakoma, gadins bendrą vaizdą. Ir valdžiai teks priimti kuriuos nors sprendimus. O užbetonuotos, uždengtos kapavietės vis viena neišvengs irimo, apžėlimo kerpėmis, nykimo. Bet nors kurį laiką ant kapų neaugs žolė, kai nebebus kam atvykti prižiūrėti.
Panevėžyje nutarta perimti 40 senų, neprižiūrimų kapaviečių. Miesto kapinių registre įregistruota 500 neprižiūrimų kapaviečių.