
Įspūdingiausias gamtos bei archeologijos paminklas mūsų rajone – Šatrija su šalia jos buvusia senovės gyvenviete, išaugusia į Pašatrijos kaimą. Ši gyvenvietė tikriausiai buvo daugelio aplinkinių kaimų, taip pat ir Luokės miestelio, pirmtake. Šatrija nepagrįstai siejama su žemaičių krikštu 1413 metais, nepelnytai jai suteikiamas pagoniškos šventvietės statusas. Kalnas bene labiausiai iš visų objektų Telšių rajone apipintas padavimais ir sulaukęs išsamesnių archeologinių tyrinėjimų. Šioje straipsnio dalyje aptariama, ar Šatrija buvo susijusi su žemaičių krikštu 1413 metais ir ar ji buvo pagoniška šventvietė.
Alvydas Ivoncius
Janas Dlugošas minėjo vien šventyklą prie Nevėžio
Šatrijai tenka ypatingas vaidmuo literatūroje dėl žemaičių krikšto 1413 metais. Informaciją apie krikštą kartojo ir tebekartoja daugelis autorių, vienas nuo kito nusirašydami ir net papildydami savo vaizduotės detalėmis. Bet ar iš tikrųjų 1413 metais karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas su gausia palyda buvo atvykę prie Šatrijos krikštyti žemaičių?
Aprašant žemaičių krikštą, dažnai įterpiama į čia cituojamą panaši žinutė: „Kaip teigiama istorijos šaltiniuose, 1413 metų rudenį Vytautas ir Jogaila iš Kauno su kunigais atplaukė iki Dubysos ir lankė žemaičių centrus. Kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Šios kelionės metu įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių“.
Apie žemaičių krikštą daugiausia sprendžiama iš lenkų kronikininko Jano Dlugošo (1415-1480) aprašymo veikale „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“. Lenkų metraštininkas apie žemaičių krikštą rašė nuo jo praėjus penkiasdešimčiai metų. Nėra žinoma, kokiais šaltiniais ar kieno pasakojimais J.Dlugošas rėmėsi, pasakodamas apie žemaičių krikštą.
J.Dlugošas, aprašydamas žemaičių krikštą, Šatrijos nė nemini. Kronikininkas savo veikale gana plačiai aprašo žemaičių krikštą. Jis rašo, kad 1413 metų rudenį mėnesį Jogaila kartu su žmona Ona ir dukra Jadvyga, lydimas Vytauto, išvyko į Lietuvą. Karalius, Kaune palikęs žmoną, spalio mėnesį leidosi Nemunu žemyn ir plaukė Dubysa į Žemaitiją. J.Dlugošas nepateikia Jogailos kelionės maršruto, tik užsimena, kad karalius sušaukė „visus Žemaitijos žmones“ ir juos įkalbinėjo atsisakyti pagonybės.
Atrodo keistoka, kad J.Dlugošas pasakojime pasiunčia Jogailą į rytus nuo Dubysos, nemini bent apytikslio Jogailos kelionės maršruto. Tiek pasakojimo pradžioje, tiek pabaigoje įvykiai rutuliojasi kažkur alkakalnyje prie Nevėžio. Kronikininko pastaba sušaukė „visus Žemaitijos žmones“ nėra susieta su konkrečiomis vietovėmis.
Visgi paskaitykime, ką rašė J.Dlugošas: „Palikęs prie Kauno karalienę Oną su kelionės reikmenimis, jis leidosi Nemuno upe žemyn iki Dubysos, o iš ten, kildamas Dubysa aukštyn, atplaukė į Žemaitiją. Sušaukęs visus Žemaitijos žmones – ir vyrus, ir moteris, pradėjo aiškinti, kaip bjauru ir gėdinga yra žemaičiams skendėti klaidatikystės prietaruose, kai visi lietuviai, tiek kunigaikščiai, tiek vadai, tiek ir paprastieji žmonės, išpažįsta vieną tikrąjį Dievą ir juo vadovaujasi. Po to jie išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės – ugnies, kurią, be jokios abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, o ugnį išžarstė ir užgesino“.
Toliau J.Dlugošas aprašinėja „netinkamus“ žemaičių pagoniškus papročius ir grįžta prie krikšto, pranešdamas, kad Jogaila pats įtikinėjo žemaičius krikštytis, aiškino naujo tikėjimo tiesas, kadangi kartu atvykę kunigai žemaitiškai nemokėjo. Visgi įtikinėjimui sustiprinti gausiai buvo dalijamos dovanos: „Po to visiems priėmusiems krikščionių tikėjimą ir pakrikštytiems karalius dosniai dalijo geriausią gelumbę, arklius, drabužius, pinigus ir kitas dovanas iš malonės šventam tikėjimui, kad ir kiti taptų palankesni ir priimtų šį tikrąjį tikėjimą“.
Vienam pamokslininkui aiškinant apie pasaulio sutvėrimą bei pirmojo žmogaus Adomo nuopuolį, kažkuris žemaitis nusistebėjo: „Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas, skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, meluoja, juk, jei žmogus neilgaamžis, tai kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo, žino tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės“. Jogaila subarė naivų žemaitį, paaiškindamas, kad pamokslininkas pasakojo apie labai senus laikus.
Kadangi Jogaila baiminosi, jog naujakrikštai vėl neatsimestų į pagonybę, jis čia, prie kalvos šalia Nevėžio, pasiliko dar keletą dienų ir liepė kariams vandeniu iš Nevėžio užpilti dar rusenančius šventvietės pelenus.
Turint omenyje, kad išvyka truko vos savaitę, o dar kelios dienos sugaištos prie Nevėžio saugant sunaikintą pagonių šventyklą, nebėra prasmės manyti, kad valdovai galėjo dar pasiekti ir Šatriją. Jos J.Dlugošas nė nepaminėjo, o kito šaltinio, vienalaikio ar ankstesnio nei lenkų kronikininko informacija apie žemaičių krikštą, nėra.
J.Dlugošo paminėtas alkakalnis prie Nevėžio, šventos ugnies jame užgesinimas gerokai vėliau buvo transformuotas į krikšto įvykius prie Šatrijos. Ir tai padarė kiti autoriai, remdamiesi J.Dlugošo informacija.
Vytautą su Jogaila prie Šatrijos „atvesdino“ Jonas Lasickis
Motiejus Strijkovskis (1547-prieš 1593) „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“, išleistoje 1582 metais, taipogi aprašė žemaičių krikštą, remdamasis J.Dlugošo informacija. M.Strijkovskis atkartojo informaciją apie šventyklą prie Nevėžio, perpasakojo jau minėtą anekdotišką įvykį apie naivų žemaičio klausimą. Tačiau J.Dlugošo pasakojimas reikšmingai papildomas. M.Strijkovskis aprašo, kad žmonės buvo surikiuojami pulkais ir krikštijami, kiekvienam pulkui duodant po vardą, ko neaprašė J.Dlugošas. M.Strijkovskis, pasakodamas apie Žemaičių krikštą, Šatrijos nepaminėjo.
Panašiai tuo pačiu metu, kaip ir M.Strikovskis, 1582 metais Jonas Lasickis (1534-apie 1602) parašė traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus.“ Čia randame tokią žinutę: „Vladislovo Jogailos, lenkų karaliaus rūpesčiu 1413 žmonijos išganymo metais žemaičiai buvo atversti į krikščionių tikėjimą (lietuviai krikštą priėmė 1387 m.) Jiems buvo paskirtas vyskupas, kuris gyveno Medininkuose ir valdė dvylika parapijų. Sukvietęs žemaičius prie Šatrijos kalno, karalius ragino juos krikštytis, duodamas pinigų, žydrų drapanų, raudonų kepurių. Jo atsiųstam vienuoliui aiškinant, kaip dievas sutvėręs pasaulį ir Adomą, vienas iš klausytojų kreipėsi į karalių šitokiais žodžiais: „Meluoja, karaliau, šis žmogus, jis dar nelabai senas; mat, daugelis iš mūsų jau peržengę šimtą metų, o neatmename nieko panašaus: kaip sukosi dangus vaikystėje, taip sukasi ir dabar, pasenus, taip pat keičiasi laikas, taip pat spindi ir žvaigždynai.“ O karalius, ir pats kalbėdamas lyg pamokslininkas, tarė: „Teisybę kalbi, bet ir dvasininkas nemeluoja, sakydamas, kad pasaulis iš nieko dievo liepimu atsiradęs prieš daugelį amžių.“
Akivaizdu, kad J.Lasickis informacijos sėmėsi iš J.Dlugošo. Ir J.Lasickio tekste pirmąkart žemaičių krikšto aprašymuose paminima Šatrija, kurios nėra J.Dlugošo aprašyme. J.Lasickis informacijos apie žemaičių dievus ir papročius sėmėsi iš daug metų Žemaitijoje praleidusio karališkojo revizoriaus Jokūbo Laskausko. Galimas daiktas, J.Lasickiui iš J.Laskausko pasakojimų buvo žinoma aukščiausia Žemaitijos kalva Šatrija, o J.Dlugošas būtent minėjo, kaip šventyklą, aukštą kalvą prie Nevėžio. Gerai nežinodamas Žemaitijos geografijos, J.Lasickis patikslino J.Dlugošą, nurodydamas lenkų kronikininko minėtos prie Nevėžio kalvos vardą.
Cetra kilo iš nesusipratimo
Kai kuriuose ankstesniuose tekstuose, kaip Žemaitijos valsčius, minima Cetra. Šis vietovardis yra nesusipratimas ar kažkokia klaida: tokio valsčiaus niekada nebuvo. Cetrą jau paminėjo M.Strijkovskis ir šią klaidą kartojo kiti autoriai.
Iš kur atsirado toji Cetra? Kad ir keista, greičiausiai iš J.Dlugošo teksto, kuris, rašydamas apie 1413 metų žemaičių krikštą, išvardijo šias Žemaitijos žemes: „Iragola, Roszena, Medniky, Chroze, Widukly, Wyeluyna, Kolthini et caetera“ (Ariogala, Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai ir kitos). Taigi tą lotynišką „caeterą“ (lietuviškai – kitos) vėlesniuose J.Dlugošo kronikos teksto perrašinėjimuose kažkas pavertę į „Czetra“. Gali būti, J.Lasickis skaitė J.Dlugošo tekstą su klaidingai paverstu „caetera“ į „Czetra“ – „Četrą“. Kamienai „četr“ ir „šatr“ labai panašiai skamba. O kadangi prie Nevėžio jokių aukštų kalvų nėra, tai J.Lasickiui pasirodė, kad toji „Četra“ – tai Šatrija.
Krikštą papildė savo vaizduotės detalėmis
Alberas Kojalavičius-Vijūkas (1609-1677), rašydamas apie žemaičių krikštą, vietovių visai neminėjo, tačiau atpasakojo jau ne kartą minėtą anekdotą apie naivų žemaitį.
Simonas Daukantas savo „Istorijoje žemaitiškoje“ perdarė ankstesnių autorių informaciją, J.Dlugošo minėtą alkakalnį prie Nevėžio sutapatindamas, kaip ir J.Lasickis, su Šatrija. S.Daukantas Šatriją įvardijo kaip „visų švenčiausią Žemaičių vietą ,,amžiną ugnį, ant garbės dievui Perkūnui tenai kūrinamą“. Istorikas patikslino Jogailos ir Vytauto kelionės schemą: valdovai, užgesinę aukurą palei Nevėžį, atvykę prie Šatrijos. Taigi S.Daukanto tekste jau sukuriami du atskiri įvykiai – ugnies užgesinimas prie Nevėžio ir krikštas prie Šatrijos, ko nėra J.Dlugošo aprašyme ir net J.Lasickio traktate. S.Daukantas irgi perpasakoja anekdotą apie naivų žemaitį. Toks visų autorių perpasakojamas anekdotas rodo, kad visi jie rėmėsi gana nepatikima J.Dlugošo informacija, nors gal ir netiesiogiai, iš lenkų istoriko veikalo.
Dar labiau 1413 metų krikšto akcijos vietas vietovardžiais sustiprino Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“. Jis gan tiksliai perpasakojo J.Dlugošo informaciją, tačiau pridėjo ir savo – valdovai iš Nemuno-Dubysos santakos nukako į Aukaimį, kuriame „buvo žinyčia, šventi krūmeliai ir gyvenimas kūrėjo Kūrėjų, arba aukščiausio kunigo Gintauto“. M.Valančiui irgi, kaip J.Lasickiui, reikėjo tikslesnės vietos. Šventovę, J.Dlugošo nurodytą prie Nevėžio, M.Valančius atkėlė į Aukaimį. M.Valančius, remdamasis J.Lasickiu, praplėtė valdovų maršrutą iki Šatrijos. Vyskupas dar prikūrė, kad prie Šatrijos kareiviai irgi naikino „daiktus, prigulinčius stabmeldžių tikėjimui“. Literatūrinė M.Valančiaus vaizduotė dar sukūrė žemaičių nenoro krikštytis priežastis, Vytauto įtikinėjimą ir valdovo leidimą trejus metus kūrenti šventą ugnį Palangos šventykloje.
Ant kalvos „įkurdino“ bažnyčią
Kunigas Vincentas Juzumas parašė didžiulės apimties veikalą „Žemaičių vyskupystės aprašymas“. Jis atskira knyga išleistas Antano Ivinskio iniciatyva. Nors V.Juzumas pateikė savo veikale vertingos informacijos gausą, jis nesyk suklydo ar netgi sukūrė savo paties naujų hipotezių.
V.Juzumas plačiai aprašo žemaičių krikštą 1413 metais. Vėlgi autorius prie ankstesnių pramanų priduria savo paties kūrybos bei įžvalgų. Literatūrine vaizduote V.Juzumas nuvedė Jogailą su Vytautu prie Šatrijos. Atkartodamas J.Lasickio ir vėlesnių autorių klaidingą 1413 metų žemaičių krikšto sąsają su Šatrija, V.Juzumas išvystė platų pasakojimą su daugybe jo paties fantazijos pagimdytų detalių. Kaip antai, kad Šatrija buvusi šventykla deivės Laimės garbei, kad čia gyvenęs Krivių krivis su kitais žyniais.
V.Juzumas Cetrą sutapatino su Šatrija. V.Juzumas priėjo išvados, kad Cetroje, tai yra ant Šatrijos, buvo pastatyta viena pirmųjų bažnyčių, kuri sudeginta 1418 metų žemaičių sukilimo metu, o vėliau bažnyčia pastatyta Luokėje. Toks tvirtinimas neturi istorinių šaltinių pagrindo.
2013 metais, minint žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, į Šatriją kopė garbūs katalikų dvasininkai, o juos pasitiko šį kalną savo šventviete laikantys dabartiniai pagonys. Kaip matome, nei Vytautas su Jogaila žemaičius prie Šatrijos krikštijo, nei čia būta pagoniškos šventvietės. Jos entuziastai, beje, pamiršta paprastą dalyką – archeologiniai tyrinėjimai įrodė Šatriją buvus piliakalniu, o ne alkakalniu.
Visgi kažkokios krikšto akcijos, nebūtinai 1413 metais, prie Šatrijos gal ir būta. Krikštas, kaip vaizduoja J.Dlugošas, nebuvo kelių dienų reiškinys, o ilgametis procesas. Deja, kaip jis po 1413 metų Žemaitijoje vyko, informacija likusi skurdoka. Neatmestina, kad po 1413 metų į Žemaitiją atvykę dvasininkai žmones kvietė krikštytis prie ryškesnių orientyrų, tarp kurių galėjo būti ir Šatrija.
Luokės bažnyčios XVIII amžiaus pabaigos krikšto metrikų knygose yra keli įrašai, kad vaikas gimė arba jo tėvai ar krikštatėviai yra „de Kryksztaniszki“, „ Krysztaniszki“ – iš Krikštaniškės. Ir yra vienintelis įrašas „de Kryksztaniszki alias Podszatrya“ – iš Krikštaniškės arba Pašatrijos. Krikštaniškė, kaip užusienis, minima ir 1773 metų Patumšių trakto inventoriuje, tačiau apie tai vėliau – straipsnio dalyje apie Pašatrijos bajorkaimį. Tokiam Pašatrijos vietovardžiui atsirasti reikėjo svarbaus įvykio, kuriuo galėjo būti krikštas prie Šatrijos. Su krikštu susijusi Krikštaniškė nėra vienintelis toks vietovardis. 1551 m. Pavandenės valsčiuje minima išnykusio dabar Kontainių kaimo apyrubė Krikšto kalnas, galbūt buvusi kažkur prie dabartinių Panakačio ir Graužų kaimų netoli Varnių.