Neseniai Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialui perduotas nemažas Sąjūdžio laikų dokumentų ir fotografijų kiekis, liudijantis aktyvų telšiškių įsitraukimą į XX a. pabaigoje kilusį tautinį atgimimą. Tad Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje praėjusį ketvirtadienį visuomenei buvo eksponuojama tą laikmetį pristatanti foto ir dokumentinė paroda „Telšių Sąjūdis. Laisvės pašaukti“.
Stasys Katauskas
Išsaugota bene daugiausiai dokumentų
Parodos atidaryme kalbėjusi Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja Alma Jankauskienė pabrėžė, jog saugoti Žemaitijos sostinei perduota daug Telšių Sąjūdžio grupės dokumentų bei per 100 nuotraukų, daugiausia darytų Atgimimo laikus Žemaitijos sostinėje dokumentavusio šviesios atminties Mečislovo Šilinsko. Ši paroda miesto viešojoje bibliotekoje veiks iki spalio 31 d. „Dėl ko mes darome tą parodą, – retoriškai klausė A. Jankauskienė. – Dėl jaunų žmonių, kad viskas nebūtų pamiršta. Nes istorija gyva tol, kol tauta ją prisimena“.
Pakalbintas parodos atidaryme apsilankęs Kauno regioninio valstybės archyvo direktorius Gintaras Dručkus „Kalvotajai Žemaitijai“ sakė, jog Žemaitijos sostinė gali didžiuotis, turėdama tokį gausų kiekį išlikusių to laikotarpio dokumentų. „Tik Telšiai ir Kaunas teturi tiek, o daugiau reiktų labai paieškoti ir nedaug ką surastume“. Anot jo, nors nuo Sąjūdžio pradžios tepraėjo vos 36-eri metai, kas istorijai nėra daug, daugybės to laikmečio dalykų, pavyzdžiui, kad ir tokių periodinių leidinių, kaip „Sąjūdžio žinios“, didžiosios dalies nebesuieškotume. Todėl išlikusi medžiaga yra itin vertinga.
Žmonės, stovėję prie Sąjūdžio Telšiuose ištakų
Savo dalyvavimu parodą pagerbė ne tik valstybės archyvo atstovai iš daugelio skirtingų Lietuvos miestų, bet ir Sąjūdžio Telšiuose pradininkai Algimantas Lauraitis, Algirdas Tarvainis, Juozas Butkevičius, Remigija Vaitkutė bei daktarė Adolfina Striaukienė.
Paprašytas tarti keletą žodžių apie anuos laikus, A. Lauraitis prisiminė, jog pirmasis Sąjūdžio steigiamosios grupės Telšių skyriaus susirinkimas buvęs IV vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno“ progimnazija). „Į mokyklos salę mūsų niekas neleido, nes kur tau leis kažkokius antitarybinius. Bet kūno kultūros mokytojas turėjo salės raktą, atrakino duris ir visi ten subildėjome“, – prisiminė steigiamąjį susirinkimą A. Lauraitis. Anot jo, iš pradžių teko bendrauti ir su jį iškvietusiais sovietinio saugumo atstovais. „Nuėjau, sėdėjo toks žmogus ir sako man, kad yra baigęs Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete istoriją. Suprask, apie praeitį žino viską. Ir klausia, kaip aš galiu teigti, jog Rainių kankinius nužudė ne vokiečiai, o rusai, juk taip, neva, nebuvo. Aš jam atsakiau, kad jei baigė valstybinį Vinco Kapsuko universitetą, tai ir težino, kaip baigęs valstybinį Vinco Kapsuko universitetą. Tiesos apie sovietmetį ten nemokė“, – prisimena A. Lauraitis.
Žinoma, didelės valdžios sovietinis saugumas tuo laiku jau nebeturėjo, tad kažko itin griežto ar brutalaus nebebuvo. Tą pabrėžė ir stojęs kalbėti J. Butkevičius. „Jeigu ir kildavo kokių problemų, prisidengdavom motyvuodami tuo, jog mūsų veikla yra legali, pagal partijos persitvarkymo nuostatus“, – sakė J. Butkevičius. Tačiau nereikia ir galvoti, kad Sąjūdis, Baltijos kelias, daugiatūkstantiniai mitingai tebuvo romantika. Nežinios ir rizikos anuomet netrūko. Juk buvo ir Sausio 13-oji, ir Medininkų tragedija, ir 1991-ųjų pučas Rusijoje.
Svarstydamas, iš kur pas daugelį žmonių, nepaisant penkių dešimtmečių okupacijos ir nesustojusio propagandos srauto, buvo tas teisingas istorijos jausmas ir žinojimas, kas yra kas, J. Butkevičius prisiminė savo tėvą, jo įdiegtas vertybes, tėvo dainuotos dainos, greičiausiai dar iš tarpukario Lietuvos kariuomenės laikų, eilutes, kurias šis nuolat niūniavęs: „O narsūs Vytauto bajorai pradėjo vyrus kovon šaukti“.
A. Tarvainis prisiminė, kad Pavandenės miestelyje pirmasis Sąjūdžio darbas buvo atkurti Pavandenės centre tarpukariu stovėjusį Nepriklausomybės paminklą. Prisiminė ir dalyvavęs Antrajame Sąjūdžio suvažiavime, kuriame suvokta, kad pasiekęs savo tikslų jau laisvoje Lietuvoje, judėjimas turės suskilti į skirtingas politines partijas, mat taip normaliomis sąlygomis funkcionuoja visuomenė. „Ir ta visuomenė gyvuoja, užaugo. Yra daugybė puikių šviesių žmonių. Nereikia žiūrėti į tuos, kurie nesupranta, dėl ko jie gyvena, kas yra tėvynė, kas yra tauta“, – sakė A. Tarvainis.
Prisiminimais dalijosi ir kiti Atgimimo laikus prisimenantys telšiškiai. Žmonės prisiminė, kaip platinę patriotinės tematikos periodinius leidinius, kokias vertybines nuostatas perėmę iš savo tėvų, senelių ar kitų artimųjų. „Buvo ir taip, kad dėdė įsisodino mus į automobilį, dar vaikus, dar giliu sovietmečiu, parodė kumštį ir pasakė, kad tėvynę reikia mylėti, o rusai yra okupantai. Ir buvo viskas labai aišku“, – dalinosi prisiminimais žodį tarusi VDA Telšių fakulteto, anuomet buvusio bene svarbiausiu Sąjūdžio Telšiuose židiniu, atstovė Remigija Vaitkutė. Jai antrino ir A. Striaukienė, pabrėžusi, jog dar maža iš tėvo girdėdavo mintį, jog rusai mūsų šalies amžinai nevaldys.
Atsiminimai apie Baltijos kelią
Be abejo, kalbėta ir apie Baltijos kelią, 1989-ųjų rugpjūtį gyva grandine sujungusį Vilnių, Rygą ir Taliną. Telšių rajonui skirtame ruože, kuris apie 3 km tęsėsi šiauriau Panevėžio, netoli jau Pasvalio rajone esančio Pumpėnų miestelio, akimirką, kai jau reikėjo sustoti ir susiimti už rankų, trūko žmonių. „O kodėl trūko, nes rusai paleido traukinį ir užblokavo eismą, visiems iš Telšių važiavusiems ne per Pasvalį, o per Panevėžį, todėl daug kas vėlavo“, – prisiminė A. Lauraitis. Kai kurie salėje sėdėję telšiškiai prisiminė, jog nemažai žmonių vėlavo ir dėl Baltijos kelio kryptimi susidariusių spūsčių. Tačiau nepaisant vėlavimų, Baltijos kelias įvyko. Į gyvą grandinę stojo daugybė arčiau gyvenusiųjų, užpildydami nespėjusių iš toliau atvažiuoti lietuvių vietas. Visa Lietuva ten važiavo, tą dieną Baltijos kelyje susikibę rankomis sustojo apie milijoną lietuvių.
Baltijos keliui atminti visame ruože buvo pastatyta daug atminimo ženklų. Tačiau nemaža dalis jų buvo mediniai, ir Telšiai čia vėl išsiskiria kaip gerai įsipaminklinęs miestas. „Kalvotoji Žemaitija“ šiemet jau citavo Juozo Butkevičiaus prisiminimus, kaip buvo statomas telšiškių dalyvavimui Baltijos kelyje atminti skirtas paminklas. Tepridursime, jog tai paminklas ne aktyviausiems to meto žmonėms, o visos tautos kovai už laisvę. Tiesa, kaip pastebėjo A. Lauraitis, tradicija kasmet Baltijos kelio dieną vykti prie paminklo darosi mažiau svarbi, nors pats paminklas iki šiol rūpestingai prižiūrimas rajono savivaldybės.
Paroda keliaus į mokyklas
Parodoje eksponuojamos Telšių archyve saugomos nuotraukos iš daugiatūkstantinių 1989-1991 metų Telšiuose vykusių Sąjūdžio mitingų, Rainių tragedijos sukakties paminėjimo, paminklo Motiejui Valančiui Varniuose ir Rainių kankinių koplyčios atidarymo, pirmojo viešo trispalvės pakėlimo prie Žemaičių muziejaus „Alka“ 1988-ųjų rudenį, Baltijos kelio Telšių rajonui skirtos atkarpos vaizdų ir kitų to meto su Sąjūdžiu susijusių įvykių. Fotografijas lydi įdomūs spausdinti bei ranka anuomet rašyti dokumentai, tarp jų ir kreipimaisi į tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą bei Jungtinių Tautų Organizaciją.
Fotografijos įdomios ir kaip prabėgusio laiko liudijimas ne vien istorine prasme, nors pastaroji svarbiausia. Nuotraukose užfiksuotos minios žmonių, kokias šiandien nelengva įsivaizduoti politinio, patriotinio, net religinio pobūdžio renginiuose. Kartu, tų laikų žmonių apranga, miesto vaizdai, iškabos. Pasibaigus ekspozicijai Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos erdvėse, paroda toliau keliaus po Telšių krašto mokyklas ir gimnazijas.
