Susimąstymai, sustojus su Vytauto Mačernio eilėraščiu
Ieva Sigita Naglienė
Susimąstymas – ties spalio pradžia
Juk visa „V.Mačernio poezija gali būti interpretuota kaip vieno gyvenimo istorija, – anot Viktorijos Daujotytės, – jos įsirašymas sąmonėje tarsi ekrane.“ Šiuokart – susitikimas ir susimąstymas poeto žūties, jo išėjimo atminties laikotarpiu. Buvimas su jo eilėraščiais, kuriuose per visus 1944 metus pynėsi atsisveikinimo, mirties, gilesnio supratimo gijos, nuojautų rudenys. Susimąstymas, žvelgiant į tai, kas verčia pakilti nuo kasdienių rūpesčių, išvaikščioti esamą gėlą, savitai išsidėstyti, kas itin brangu ir būtina… Tikriausiai suvokdami tai, jau ne sykį ir mes patys esame buvę savo išgyvenimų tarpsniu tykiai, stebėdami, kas vyksta, esame išbuvę su Mačerniu – pažiūrėję, kur nuveda jo universalių klodų poezija, kaip ji mus paveikia. Natūralu. Suprantama, susimąstymai – tai jau dovana mums už įžvalgas eilėraščiuose, kuriuose ypač tampriai siejamas gyvenimas su natūralia aplinka, su tradiciniais esaties klodais, su praeinančia ir būsima pasilikimo žemėje prasme. Šis spalis – tegul bus Mačernio eilių skaitymo mėnesiu, tegul bus atmintas poetas, pasikartotas jo gyvenimo kelias. Kaip yra pastebėjęs pats autorius, „Žmogaus tokia istorija visa:/ Iš skausmo gimęs – miršta vėl skausme.“
Susimąstymas – sykiu ir poeto žūties akimirkos: „1944-ųjų, artėjant frontui, kankinosi abejodamas – likti ar trauktis. Šarnelėje glaudėsi keli nuošalesnės vietos ieškoję menininkai – tarp jų Juozas Miltinis, iškart pajutęs Vytauto talentą, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis. Su Donatu išsirengė į kelią. Buvo pasiėmęs rankraščius, didžiausią savo turtą. Žemaičių Kalvarijoje jį kliudė atsitiktinio sviedinio, vienintelio skriejusio ta kryptimi, skeveldra. Sukniubo vežimėlyje“… „Kitą dieną buvo skubinai palaidotas Žvyrynėlyje, kalnelyje, kurį, kaip pasakota kaimynų, savo kapui buvo pasirinkęs Vytauto tėvas. Prasidėjo kitas gyvenimas – poezijos, poezijoje“ (V. Daujotytė, 2006). „Žinau, kad žemėje yra vieni namai,/ Kuriems dabar ateina rytas nuostabus“, – V. Mačernis… Visus mus – su tuo rytu, ateinančiu, su tuo reginiu, kuris „Ligi širdies gelmių giliausiu smelkias“, tegul visada pasveikina gyvenimas.
Vytautas Mačernis: „Manieji paukščiai skrenda amžinai“
Taigi – susimąstymai Vytauto Mačernio žūties 80-mečio laikotarpiu: 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje – 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarija… Ir šių dienų mūsų pasaulį apėmę išgyvenimai – tegul nuskaidrėja su Vytauto Mačernio eilėmis, juk „Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin“… Su juo galime susitikti bet kurioje bibliotekoje – ir miesto biblioteka vienon krūvon sutelkė jo knygas, apie jį rašiusių mintis ir kviečia užsukti, pasidalinti savo mintimis, prisiminti poetą, parymoti sykiu su juo poeto atminties vietoje ar stabtelti prie Žemaitės gimnazijos, kurią 1939 m. jis pats baigė. Tiesa, tuomet ji vadinosi Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazija. Svarbiausia, būti ir pajusti, ištisai stebėti ir įvertinti, aprėpti, kas beveik iki galo neįmanoma. Anot Vytauto Mačernio, „Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,/ Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…“
Beveik visi, šiame tekste cituoti poeto žodžiai, paimti iš 1944-ųjų metų, todėl galima pajausti, kas tuo, lemtingu jo gyvenimo laikotarpiu, dėjosi, kokie asmeniniai patyrimai, kaip reaguota, kuo save stiprinta, kad „Žemėj ir širdy šviesiau“. Tuos eilėraščius galima rasti knygose „Vytautas Mačernis. Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, 2006, ar „Vytautas Mačernis. Vėl žemės ilgesy“, 2003. Pasekime poeto kalbą – jo susimąstymų jaudus, kelio įžvalgas ir išbaigtus gyvenimo akordus, pilnus gyvasties, skambesio, pabudusių išgyvenimų, pasakymų, su kaskart vis kitokiu išėjimo – sugrįžimo motyvu. Kaip jis pats sako, kalba – „lyg muzikos švelniausias sakinys.“ „Čia žemė, ten dangus ir angelai.“ „Mirtis?.. Ji suriša pasauliu du:/ Čia laikinai, ten amžinai paskui…“ „Aš vėl dainuosiu jums dainas apie pilkosios Šiaurės šalį.“ Nuojauta ir atsisveikinimo reiškiniai. Yra poeto pasakyta: „Mes patys turime ruoštis būsimai ateičiai.“
Atsitolinimo, visiškai skirtingų gyvenimų formų pilna 1944 metų poezija. Laiko garsų ir atgarsių, tokių atbaigimo elementų, bendriausių pajautimų ir individualių akistatų su dramatišku laikotarpiu neišvengta beveik visuose susimąstymuose – gyvastis, rodos, kybo ant plauko. Anot kritikės V. Daujotytės, „Klasiko pozicija – derinti priešybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir ją teigti“. „Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja/ Per saulėtas šalis keliauja mano metai“, „aš einu ir mano žvilgsniai godūs“. „Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais“ – tokio atviri poeto susimąstymai iš 1944 metų vasario mėnesio. Pavasariop – su gyvenimu – ir apie tai, kas „Nubudus“: „Visi pasauly nori būti mylimi,/ Visi praeina žemę, alkdami šviesos/ Ir perdegę troškimų ugnimi,/ Ir nenumaldę sielos alkanos.“ Pavasarį taip pat ir tokie žodžiai ištarti: „Išeisiu vienas į amžinąją naktį“… O su „Vasaros sonetu“ – „Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: „Mano siela/ mirė.“ „Sielos paveikslas“ – eilėraštis, parašytas 1944 metų spalio ketvirtą dieną, kai poetui buvo likusios tik trys jo jaunystės gyvenimo dienos: „Po žemu ir pilku dangumi/ Aš einu palenkęs galvą/ Ir mąstau, kaip sielai artimi/ Tie tušti laukai ir kalvos/ Rudenio mieguistam nykume.“
Tai štai – tokia atminties akistata. Kaip sako Viktorija Daujotytė, „Suvokė savo kitoniškumą, kuris kliudė būti paprasto gyvenimo gyventoju, bet leido patirti tai, kas patiriama ne daugelio. Juto neišsprendžiamas gyvenimo priešpriešas, bet ir jungties būtinybę“. Jau palydėjome ne vieną paukščių pulką – ir šių metų jaunikliai pakilo. Jau vėsta ir spiečiasi ilgesni susimąstymai – įsukime į juos ir poeto Vytauto Mačernio gyvenimo, išgyvenimų paukščius, kurie ,,skrenda amžinai“… Gerų skaitymų, prasmingų išėjimų į gamtą – keliaujantis buvo poetas, „Pažinimo troškulį kenčiąs“ – visiems norėjęs ,,nušviesti kelius.“ Keliai – mūsų keliai, o juose – ir paukščiai: „Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes/ Ir nepavargę niekada“…
Leave a Reply