2024 m. liepos 12 d. „Kalvotosios Žemaitijos“ Nr. 51 rašiau, kaip Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius habilituotas daktaras Giedrius Subačius, gilindamasis į akademiko Vytauto Merkio studiją, skirtą S. Daukantui, atkreipė dėmesį, kad autorius nurodo, jog pirmosios žemaitiškos-lietuviškos istorijos autorius 1859-1861 m. gyveno pas Liudviką Vambutą, bet nemini, kur būta jo bajoriškosios gūžtos. G. Subačius paprašė šią problemą padėti išgvildenti Vilniaus universiteto profesorės habilituotos daktarės, besigilinančios į bajoriškąją kultūrą, Tamaros Bairašauskaitės. Ji nustatė, kad L. Vambutas gimė Luokėje, o vėliau gyveno netoli Telšių, Kalnėnuose. G. Subačių domino, gal dar žinoma, kur stovėjo jo dvaras. Atrodė, kad užduotis nesudėtinga. Deja, paieškos pradžioje buvo nesėkmingas. Apie tai jau buvo rašyta minėtame laikraštyje.
Povilas Šverebas
(Pabaiga. Pradžia Nr. 2)
Dvarvietės paieškos
Kol A. Miltenytė rausėsi po archyvus, aš ieškojau vietos, kurioje stovėjo Kalnėnų dvaras, bet pastangos buvo bevaisės. Niekas nežinojo, nei kur buvo šis dvaras, nei kur galėjo būti palaidotas dvarininkas S. Kačenovskis. Kalnėnuose man nurodydavo, kad esą tik Markapiai. Kiti dar žinojo žydų holokausto aukų vietą.
Markapiuose, prieš pylimą radau vieną nedidelį granitinį paminklą, kur užrašyta: „Alfredas/Sargiūnas/1930“, o pačiose kapinaitėse buvo cementinio antkapio lovys su užrašu: „A. Masiliauskis 1895“. Šalia gulėjo kito paminklo liekanos. Bandžiau per Masiliauskį užsikabinti už kapinių įvardijimo, nes ne vienas žmogus man aiškino, kad tai yra ne Kaltinėnų, bet Telšių kapinaitės. Tik viena moteris patvirtino, kad tai Juodojo maro Kalnėnų kapinės. Telšių RKB mirimo registracijos knygoje, peržiūrėjus 1895 m. įrašus, A. Masiliauskio neradau. Pagalvojęs, kad gal paskutinį skaičių blogai įžiūrėjau, perverčiau 1893 m. ir 1898 m. įrašus, bet vis vien norimos metrikos neužtikau. Kilo įtarimas, kad gal čia ilsisi koks laisvamanis ar savižudis, kuris buvo, kaip žmonės sako, palaidotas be bažnyčios. Kapinaičių pietinėje pusėje augo du dideli maumedžiai, kurie tikriausiai žymėjo įėjimą. Svetimžemius augalus labiau sodino dvarininkai, todėl vieta kaip ir sietųsi su dvaru. Juolab, kad į pietus nuo kapinaičių buvo graži kalvelė, galėjusi pretenduoti į dvarvietę.
Jau iš A. Miltenytės buvau gavęs nuorodą į „Lietuvos žemės vardyną“ ir nuosekliai jį išsistudijavęs, kur Gadūnavo pradžios mokyklos antro komplekto Kalnėnų mokytoja Marija Dirginčiūtė sąžiningai buvo surašiusi 40 kaimo vietovardžių, bet vis ratus sukau apie Markapius. Dabartiniai kalnėniškiai mane vis nukreipdavo tai į Telšių turizmo centrą, tai į visagalį internetą arba tas pačias kapinaites. Įdomu, bet jaunimas labiau domėjosi savo gyvenamosios vietos praeitimi ir klausinėjo, kodėl ieškau tos Kalnėnų dvarvietės, o vėliau jau ir Puodžiaus ar Pono kalno, nei vyresnieji. Daugumai senjorų Kalnėnai nėra jų gimtasis kraštas, todėl nėra pasakojamosios istorijos ryšių. Ne be reikalo šių metų šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje pagrindinį prizą – „Auksinį liūtą“, laimėjo Australijos paviljonas, kur pagrindinis vaizdas aprėpė persipynusius geneologinius medžius su juodomis dėmėmis. Kurios reiškia, kad dėl marų, karų, okupacijų ir kitų katastrofų mūsų geneologijų neįmanoma atkurti, nes yra sunaikinti archyvai, o gyvi ryšiai taip pat nutraukti, todėl mes esam praradę bendrumą, tapę svetimi ne tik vieni kitiems, bet ir savo žemei.
Bet grįžkime prie Kalnėnų kaimo vietovardžių, kuriuos mokytoja surašė 1935 m. liepos mėnesį – t. y. per mokinių atostogas. Žinias ji surinko iš dviejų pateikėjų. Felikso Mitkevičiaus, kuris pateko į 40-60 metų amžius grafą, ir Petronelės Varnelienės – 60-80 metų. Abu jie nurodyti, kad yra gimę Kalnėnuose. Pirmiausia apsidžiaugiau, kad vardyne aiškiai įvardyti du skirtingi dvarai – Kalnėnų ir Anulyno, kuriame jau teko būti ir į jį nelabai norėjosi grįžti.
Vardyne nurodyta, kad Kalnėnų dvaras nuo Telšių yra nutolęs apie 2,5 kilometro ir įsikūręs kairėje Telšių-Sedos kelio vakarinėje pusėje. Apibūdinta net jo žemė, kuri esanti kalvota, juodžemis, smėlis ir žvyras. Ypatingai svarbus pasirodė Puodžiaus arba kitaip dar Pono kalnas, nes nurodyta, kad 0,5 ha kalnelyje, kuris apaugęs krūmais, ir yra į šiaurę nuo Kalnėnų dvaro, vakarinėje Plintaukos (lauko su juodžemiu ir purvu) pusėje pastabos grafoje įrašyta: „Palaidoti Kačenauskas ir Kornetauskas, Kalnėnų dvaro savininkai.“ Tikriausiai pirmasis A. Vambutaitės vyras nelaidotas parapijos kapinėse kaip savižudis, o antrasis buvo kalvinas. Aišku, kad, suradus Pono kalną, į pietus reikėtų ieškoti dvarvietės. A. Miltenytė net atsiuntė vokišką žemėlapį, kuriame aiškiai užrašyta: „Gut Kalniany“. Kadangi po melioracijos upeliai neteko savo vagų, nes virto grioviais, keliai buvo ištiesinti, todėl patikimų prisirišimo taškų buvo neįmanoma rasti. Juolab, kad ir pavadinimas užėmė pakankamai žemėlapio erdvės. Tik supratau, kad panašiai tuos ratus ir suku. Pradėjau galvoti, kad gal toje teritorijoje yra įsikūrusi įmonė „Žemaitijos pienas“. Bet vis ruseno viltis, kad gal pavyks surasti iš tų vietų kilusį žmogų, žinantį dvarvietę ar Pono kalną.
Vieną kartą sumečiau, kad mano bendradarbis Valdas Giedra, kuris neabejingas istorijai, nors gyvena Gaudikaičiuose, bet tai yra tik kita kelio Telšiai-Seda pusė. Jo ir paprašiau pagalbos. Jis buvo girdėjęs, kad kitoje kelio pusėje, kur gyvena, anksčiau stovėjęs koks tai Seminarijos palivarkas. Jis pats anksčiau šalia Šiaulių-Palangos kelio, toje vietoje laukuose buvo matęs raudonų plytgalių.
Nors Kalnėnų dvaras buvo medinis, bet kaminai turėjo būti mūriniai. Pagal plytas jau buvau su Gerardu suradęs Daukantų dvarvietę Dadotkuose. Bet ne vienas kalnėniškis ir džiugėniškis buvo jau paaiškinęs, kad Seminarijos palivarkas buvo visai kitoje vietoje. Jas visas su Valdu ir apvažiavome. Nors pirma išvyka buvo nesėkminga, bet svarbiausia, kad Kalnėnų dvaro paieška užsikrėtė ir mano bendradarbis. Jis net naktimis pradėjo ieškoti senų vietovės žemėlapių, juos uždėjinėti ant dabartinių. Rezultatai buvo panašūs – dvaras stovėjo kiek toliau į vakarus nuo dabartinio žiedo Telšiai-Seda-Šiauliai-Palanga. Dar jis prisiminė, kad iš tų vietų yra kilęs Vaclovas Girdvainis. Susiradęs jo telefono numerį, Valdas jam ir paskambino. Pasikalbėjus su Vaclovu, paaiškėjo, kad jis nuo 1957 m. augo šalia Pono kalno, bet kodėl jis taip vadinosi nežinojo. Esą taip žmonės sakę, taip ir jie vadinę. Dar pridūrė, kad ant kalno buvę du stulpeliai, kaip riboženkliai, augusios alyvos. Susitarėme, kai galėsime, susitikti jau prie Pono kalno.
Vieną rugsėjo pavakarę visi trys ir apžiūrėjome kalnelį, kuriame buvo palaidoti Kalnėnų dvaro savininkai. Vaclovas dar surado vieną riboženklį, kuris rodė, kad šis žemės plotas kadaise buvo išimtas iš naudmenų. Už jo, kalvelės centre, buvo įdubimas, rodęs, kad kapavietė buvo atkasta. Suprantama, kad jei buvo koks solidesnis granitinis paminklas, tai jis jau buvo seniai panaudotas naujam antkapiui. Tik augalai rodė, kad ši vieta buvo sukultūrinta. Didelį kalniuko plotą dengė mažosios žiemės, augo gudobelės, alyvos. Žiemės nereiklus augalas, galintis augti ir pavėsyje, todėl anksčiau plačiai naudotos kapams apželdinti. Vaclovas dar prisiminė, kad, kai jie iš Buožėnų persikėlė ir sunkiai gyvendami pradėjo kurtis prie Pono kalno, tai ta duobė jau buvusi. Nuo kalvos, pažvelgus į pietus, prieš akis atsivėrė Valdo lokalizuota Kalnėnų dvaro vieta. Vaclovas dar prisiminė ir apleistus ūkinius dvaro pastatus. Tik jo atmintyje niekaip negalėjo atgimti ponų namo vaizdinys. Jis mano, kad tuo metu jo jau nebuvo išlikusio. Dar buvęs didelis prūdas, kuris jau buvęs užžėlęs, apmaurojęs. Vanda mini du prūdus – didelį ir mažą. Taip pat ji rašo, kad dvare yra lankęsis poetas kunigas Maironis. Vaclovo manymu, ūkiniai dvaro pastatai buvo nugriauti, kai tiesė plentą Šiauliai-Palanga. Tai galėję būti apie 1961-1962 m., nes pirma kelias buvo nutemptas iki dabartinio žiedo, o kitais metais pratęstas Plungės kryptimi. Vaclovas dar papasakojo, kad, vykdant melioraciją, Pono kalną, kuris užėmė 0,56 ha krūmyno, reikėję paversti ariamu lauku, bet jo tėvas išprašęs jų sodybos nenuplikyti.
Didžiulių A. Miltenytės pastangų dėka atkūrėme tragišką Vambutų-Kačenovskių-Geoldnerių giminės geneologinę atkarpą, o sulaukus V. Giedros ir V. Girdvainio pagalbos, nustatėme ir vietą, kur stovėjo Kalnėnų dvarelis. Pasirodo, kad jame ne tik nuo 1859 m. iki 1861 m. gyveno istorikas S. Daukantas, bet ir lankėsi poetas Maironis. Tiesa, Asta yra užsikepusi pabandyti suieškoti bent Aldonai Dominykai testamentu Simono paliktą savo uosinį stalelį. Jis jai dar padovanojo ir sulankstomą lovelę bei Aušros Vartų Marijos paveikslėlį. Tai rodytų jų artimą ryšį, todėl A. Miltenytė mano, kad Simonas gal galėjo būti Aldonos Dominykos krikštatėvis. Asta, kai anksčiau susirašinėjo su Vanda Horvath-Augustaitytė, kurios senelis buvo O. Geoldneris, jos to klausė. Vanda nežinojo S. Daukanto stalelio likimo. Dabar ji į laiškus nebeatsako. Vanda yra gimusi 1934 m., todėl gal jau yra mirusi arba nebedirba su kompiuteriu. Žinoma, kad jos sūnus anksčiau gyveno Šveicarijoje ir dirbo gydytoju. Geoldneriai, kaip ir Augustaičiai, sugrįžtant į Telšius Antrojo pasaulinio karo frontui, traukiniu dar spėjo pasitraukti į Vokietiją. J. Normantas, remdamasis prisiminimais, rašo, kad Stanislovas Geoldneris mirė jaunas džiova. Asta nustatė, kad vaistininkas Antanas Geoldneris, atostogaudamas Cupe Cod, 1964 m. rugpjūčio 8 d. mirė nuo širdies priepuolio. Gal ir jo mama mirė nuo panašaus priepuolio? Jis turėjęs apie 62 metus ir buvo palaidotas Brooklyne. Su žmona gydytoja jie atžalų neturėjo. Neaiškus Tadeušo Geoldnerio, kaip ir S. Daukanto A. D. Vambutaitei dovanotų daiktų, likimas. Tik pagal Vandos prisiminimus galime įsivaizduoti Kalnėnų dvarą. Bet gal dar yra žmonių, išsaugojusių jo nuotraukų?
Leave a Reply